Galime būti dėkingi, kiekvienais metais galėdami išgyventi gamtos atgimimą, kuris net šiuo stresiniu metu ėmė gaivinti mūsų pavargusias galvas. Net akis patraukiame nuo telefono ekrano, medyje užtikę sugrįžusius varnėnus, išgirdę per saulėtą lauką viena kitai kažką rėkiančias gerves ar išvydę miške tarp pilkų kamienų nardančius geltonus citrinukus.
Pastarieji ištvėrė didelius šalčius. Bet kaip taip atsitinka, kad toks mažas organizmas gali išgyventi net -20°C temperatūrą? Pasirodo, citrinukai sintetina savotišką antifrizą. Kaip apsauginę medžiagą neužšalimui jie naudoja gliceriną, kuris neleidžia užšalti kūno skysčiams. Šias medžiagas jie sukaupia prieš žiemą. Net keletą rūšių antifrizo baltymų savo ląstelėse sintetina ir snieguolės. Šie baltymai apsaugo nuo didelių ledo kristalų susidarymo ląstelėse. Dėl to gali susidaryti tik maži ledo kristaliukai, kurie nesuplėšo ląstelių sienelės ir augalas gali augti net per šalčius. Tačiau, panašu, kad šiems organizmams tai ir yra pats didžiausias išlikimo iššūkis.
Žmogus papildomai susiduria su būtinybe išlaikyti minčių ramybę. Kaip tai darė lietuviai, Knygų mugėje paklausiau puikiai lietuviškas tradicijas išmanančio ir knygą apie jas parašiusio Liberto Klimkos. Susimąstęs profesorius pirmiausia atkreipė mano dėmesį į tai, kad mes visada stengėmės ritualais atsigręžti į gamtoje vykstančius procesus ir ten užtvirtinti save kaip nekintančios gamtinės aplinkos dalį, nes atskirtis nuo gamtos nuneša į nebūtį. Taip pat profesorius atskleidė, kad vienoje ekspedicijoje kalbinti kaimo žmonės eidavę ramybės ieškoti pas šermukšnį ir, papasakoję jam savo bėdą, tikėdavo, jog tai atneša stiprybę.
O aš klausausi išplėtusi akis ir suprantu, kad reikia žengti žingsnį atgal ir imti pagarbos gamtai pavyzdį iš lietuvio, kuris be atsiprašymo nė vieno medžio seniau nenukirsdavo bei dažniau ieškoti ramybės gamtoje sąmoningai.
Kad gamtoje galime nurimti patvirtina vokiečių mokslininkų atlikta įvairių tyrimų apžvalga, kupina įrodymų, kad brandžiuose lapuočių ir spygliuočių miškuose besilankantiems žmonėms žymiai pagerėja nuotaika, darbo efektyvumas, dėmesio koncentracija, padidėja atsipalaidavimas, fiksuojamas atsigavimas po stresinių situacijų, gerėja gyvenimo kokybė.
Šias gamtos dovanas lietuviai mokėdavo įvertinti: „Turėjome gamtai labai daug pagarbos – net pirmą vagą artojas užversdavo atgal. Net savo tėvo ar senelio sodintos obels pats negalėjai nukirsti, turėdavai prašyti kaimyno, nes blogio pradą savyje pamaitini. Žmogaus ir gamtos ryšys yra tradicijų ir papročių pagrindas, įtvirtinantis žmogaus veikimo būdą“, – sako pats ramybę irgi medžių glėbyje atrandantis profesorius Libertas Klimka. O aš klausausi išplėtusi akis ir suprantu, kad reikia žengti žingsnį atgal ir imti pagarbos gamtai pavyzdį iš lietuvio, kuris be atsiprašymo nė vieno medžio seniau nenukirsdavo bei dažniau ieškoti ramybės gamtoje sąmoningai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
