Po daugelio metų, per kuriuos pasaulis man suteikė daugybę patirties, supratau, kad dėl visko, ką tvirtai žinau apie moralę ir pareigą, aš dėkingas futbolui. Albert Camus (1950)
Nėr didesnės vienatvės nei vasarvidį vidury tuščio stadiono, kai saulė šviesos virbalais tave smeigia prie žemės. Anokia čia poezija, vaikystėje vasaros viduryje, kiek pamenu, stadionai ištuštėdavo, nes gyvenimas persikeldavo į daržus, pajūrius, paežeres, miškus. Miestus žmonės apleisdavo it atslenkant marui.
Futbolas mano gyvenime atsirado labai natūraliai – tiesiog baigiau kiemo lygą, į aukštesnę nepakilau. Bandžiau, bet mano akiniai, kurie atrodė it kaimo trobos „dubulti“ langai, ir regėjimas buvo ne futbolo pusėje. Klasikinė situacija: guminiai sovietiniai bucai (tik taip juos vadindavome), kurių dantukai nudildavo per mėnesį, treningai, išdubtais keliais; atskrieja kamuolys, judi jo pasitikti, iš visų jėgų šoki ir viliesi jį galva smeigti į vartus, kamuolys kala į akinius, stiklai žyra į šalis kaip išgąsdintos pelės, kaip paauglystės skeveldros. Čia maždaug 1985–1991-ieji.
Futbolui esu paaukojęs gyvą galą akinių rėmų ir lęšių. Jis reikalauja aukų. Nuo tada sergu už olandus, užaugau su „skrajojančių olandų“ karta: Marcu van Bastenu, Ruudu Gullitu, Franku Rijkaardu, Ronaldu Koemanu. Labiausiai varė iš proto ilgaplaukis į Jėzų panašus tamsiaodis R. Gullitas.
Futbolas mano gyvenime atsirado labai natūraliai – tiesiog baigiau kiemo lygą, į aukštesnę nepakilau.
Suprantu, kad tokių ir panašių istorijų begalės – visgi pasaulį žmogus matuoja savo žvilgsniu, patirtimi ir kojomis. Prie reminiscencijų grąžina futbolo čempionatai. Dabar esu televizoriaus žiūrėtojas, fotelinis saugas, gynėjas, puolėjas ir sirgalius, tik retkarčiais išeinantis paspardyti kamuolį su 13-mečiu sūnumi, kuris dėl šio „dievų“ žaidimo yra pametęs galvą. Tiesa, jam šis U-13 sezonas tragiškas – sveikata, paauglystė kaip šoninis teisėjas iškėlė raudoną vėliavėlę, kuri signalizuoja ilgai trunkančią nuošalę. Kirkšnies trauma, paaugliškas veltšmercas, užpūliavę kojų nagai, plaučių uždegimas...
Dabar liepsnoja sūnaus kūnas, liepsnoja jo plaučiai, plaučių dumplės pumpuoja karščiuojančio pasaulio kvapą. Dega futbolo kamuoliai ant alveolių, kosėja, švokščia, kriokia kaip užkaitęs kulkosvaidis, dega kaip Joninių laužai, kaip visa Ukraina, kaip lakštingalų gerklės krūmuose, bet žiūri sūnus rungtynes ekrane paraudusiomis akimis ir klykia pasauliui, kuris geopolitikoje vis prasileidžia pro klyną, riaumoja kaip įsiutęs berserkas: „Varyk, Ukraina, varyk...“ „Varyk...“ – pritariu aš. Slovakai 2:1 jau nukauti. Kol kas bent tiek.
Ukraina man seniai yra Europos čempionė, kurios jau šimtai futbolo komandų atgulę Marso laukuose Lvive ir kitur, idant visa Europa galėtų skanduoti karo šūkius su alumi rankose, iš tribūnų. „Aš vis tiek žaisiu Lietuvos futbolo rinktinėje... Žiūrėk, tas olandas su mano batais“, – vėl akivaizdžiai karščiuoja, kliedi sūnus. Darau jam nugaros masažą idant atmuščiau tuos skreplių kamuolius nuo plaučių, kad iškosėtų tą futbolą, tą neteisybę, tą liepsnojantį pasaulį.
Ukraina man seniai yra Europos čempionė, kurios jau šimtai futbolo komandų atgulę Marso laukuose Lvive ir kitur, idant visa Europa galėtų skanduoti karo šūkius su alumi rankose, iš tribūnų.
Štai karantininė 2020-ųjų nuotrauka. Miegodavo sūnus ir su meškiuku, ir su kamuoliu. Pirmame plane – 2016-ųjų Europos čempionato kamuolys, kuris dabar taip sudrožtas, jog nebeatpažintum. Treniruotės vykdavo ir nuotoliniu būdu. Kaimynams nepavydėjau, bet kas tada kam pavydėjo? Šiam berniukui nuotraukoje 9-eri, dabar 13. Meškiuko, kurį spaudžia prie šono, vardas Litmenis. Taip – Litmenis. Kitaip jo nevadina, jie neišskiriami. Gavo jį dovanų iš „Literatūros ir meno“ redakcijos žmonių (tada dirbau redakcijoje) vos gimus.
Plaučiai ūžia kaip aviliai, ūžia kaip transformatorinės, kaip pelių graužiami duonos kepalai... Žiūri paslikas į televizorių, pasišiaušęs kaip ką tik išsiritęs keršulio jauniklis. Kad futbolą žaidžiančių vaikų yra labai daug, trūksta aikštelių, stadionų – akivaizdu. Bet akivaizdu ir tai, kad Lietuvos futbolas dabar yra ten, kur yra.
Nesiimsiu analizuoti, kodėl taip yra, spekuliuoti ir bambėti, nors viešo ir sąžiningo kalbėjimo apie tai labai trūksta. Kodėl per futbolininkų galvas lipa krepšinis? Turiu įtarimų – tai laikina. Man aišku tik viena – vienareikšmiškai renkuosi futbolą. Jis poetiškesnis, kūrybiškesnis, teatrališkesnis, archaiškesnis, archetipiškesnis. Dievui kuriant pasaulį turėjo vykti kažkas panašaus į kosmogonines futbolo rungtynes.
Norisi sakyti, jog kol žaidžiamas futbolas – karas nekils, nevyks. Deja. Futbolas ir yra karas, skrenda tie kamuoliai aikštės mūšio lauke it sviediniai, dega tie kamuoliai, dega Ukraina, kamuoliniai žaibai, liepsnoja plaučiai. Tik ta agresija ir jos akumuliuojama energija aikštelėje transformuojama, redukuojama, sufantominama, uždaroma 69x105 metrų stačiakampyje.
Kai žaidžiamas futbolas – mūzos tyli? Greičiausiai ne – jos subėga į aikštę ir išlaisvina žaidžiantį žmogų (homo ludens), ant kurio iš esmės ir laikosi visa civilizacija, kultūra. Aikštelė yra teatro scena, kurioje iš esmės galima viskas: žudyti, mylėti, nekęsti, pasireikšti tauriausiems ir šlykščiausiems žmogaus prigimties bruožams. Tik čia jie visų matomi, vieši, tad leidžiami, nebepavojingi. Fronto linija paprastai keičiasi labai greitai, tačiau diversantai, diversinės grupės užnugaryje netoleruojamos. Nuošalės taisyklė juos eliminuoja, eliminuoja klastą, negali likti nuošalėje, abejingu.
Žmonai nuošalės taisyklę turbūt esu aiškinęs daugiau nei 15 kartų. Sutinku – subtilu. Kaip nepacituosi rašytojo ir poeto Gunterio Grasso, kuris buvo ir aistringas futbolo mėgėjas, žaidęs, beje, ir vartininku, 1955 m. parašyto eilėraščio „Nakties stadionas“. Eilėraštis akivaizdžiai įkvėptas 1954-ųjų Vokietijos pergalės, kuomet ši finale Berne 3:2 įveikė Vengrijos rinktinę ir tapo Pasaulio čempione.
Lėtai danguj tekėjo futbolo kamuolys.
Antai, matės sausakimšos tribūnos.
Vartuose stovėjo vienišas poetas,
Tačiau teisėjas švilpė – nuošalė.
(Gunter Grass. „Nakties stadionas“. Iš vokiečių k. vertė Gytis Norvilas)
Plaučiai gaudžia kaip užgauti karo būgnai, ošia kaip tribūnos... „Žinai, mačiau berniukus – ant futbolo kamuolio nupiešė Jėzų ir spardė dievui į galvą“, – neatlyžta sūnus. „Matyt, tikisi tapti futbolo dievais“, – suglumęs nerandu žodžių, ką dorai į tai atsakyti. Būti nukryžiuotam ant kamuolio – nebloga metafora, siurrealu, iracionalu.
Esama rinktinių, komandų, kurios žaidžia labai racionaliai, iš išskaičiavimo – jų nevertinu, neįdomu. Gyvastį paprastai spinduliuoja Pietų Amerika, Afrika, kurių prigimtis, regis, racionalumą paneigia iš esmės. Aistra, teatras, šokis... Sūnui, kurį neretai vežu į treniruotes, vis sakau, kad futbolą reikia šokti, šokti kaip jo mylimas Bilis Eliotas („Billy Elliot“, rež. Stephen Daldry – kino filmas apie berniuką, norėjusį tapti baleto šokėju), įsivaizduoti esąs skrajojantis olandas, šokantis dervišas, apkvaitęs Dionizas. Suvokiu – greičiausiai sakau tai labiau sau, nei jam...
Patinka žiūrėti į juos besitreniruojančius, jau nebevaikiškas jų aistras aikštėje, ritmingai judantį kamuolį, spalvingus futbolo batelius, kokių niekada neturėjau. Atsipalaiduoju, pasaulis sustoja.
Dabar liepsnoja sūnaus kūnas, liepsnoja jo plaučiai... Žinau, kad esama žmonių, kurie specialiai čempionatui ima net atostogas. Esama ir priešingos stovyklos: „Kada pagaliau baigsis šita nesąmonė, kiek gali šitie 22 durniai lakstyti paskui vieną kamuolį.“ Normalu. Kaip ir tai, kad futbolas yra masių sportas, kad generuoja didžiulius pinigus etc. Bet apie tai geriau tekalba tie, kas operuoja skaičiais, statistika. Gal tai viena priežasčių, kodėl labiau patinka žaidžiančios rinktinės, o ne klubinis futbolas, kuris iš esmės pastatytas ant kapitalo. Su išlygomis, žinoma.
Ne paskutinis vaidmuo čia tenka geopolitikai ir politikai. Sportas ir yra politika. Gali, kaip kad argentiniečių rašytojui Jorge Luisui Borgesui, kelti įtarimų jo masiškumas, poveikis masėms, kaip būdas joms valdyti. Man taip pat įtartina, bet aš pats sau jau seniai esu įtartinas.
„Kažin ar žais Mbappé? Sulaužė jam nosį, dabar greičiausiai bus panaši į tavo... Turėtų žaisti su kauke, o kaukėtiesiems paprastai sekasi...“ – vėl, jau kiek ramiau, apie savo dievaitį prancūzą svarsto sūnus, pirštu besdamas į mano nosį su kuprele. Ant kaktos, sąnarių dedu šlapius rankšluosčius, kad bent kiek ištrauktų tą karštligę, atsitrauktų fronto linija.
Visi futbolininkai galėtų žaisti su kaukėmis. Kaukės išlaisvina, išlaisvina nuo statusų, pinigų, prekinių ženklų, kompleksų ir kasdienybės, kuri paprastai grąžina ant žemės, bet vis tiek anksčiau ar vėliau priverčia išsimesti kamuolį iš užribio, į sceną, kad numirtum ir vėl prisikeltum. Tikiuosi, jau švaresnis ir stipresnis.
P. S.
Beje, Lietuvos futbolo rinktinei ir sirgalių bendruomenei vietoje kone visą pasaulį užkariavusios islandų vikingų skanduotės-šokio „haka“ siūlyčiau prisijaukinti kuršišką žvejų ritualą „Stinta – pūkis“. Aš labai rimtai ir jokios ironijos. Ritmiška, stipru, užveda. Paklausykit. Gal tuomet ir mūsų futbolo tinkluose suspurdės rimtesnės žuvys.
