Į konservatorius trenkė dar vienas žaibas. Jų lyderio Gabrieliaus Landsbergio žmona įsigijo vilą Graikijoje. Viena žinios pusė yra gera, kita – itin bloga.
Tai, kad žurnalistai palyginti greitai išsiaiškino, jog jaunojo Landsbergio šeima turi vilą Graikijos saloje, ir pateikė jos nuotraukų, reiškia, kad Vytautas Landsbergis niekada neturėjo vilos Šveicarijoje, apie ką tebešnypščia rusiškos tvarkos nostalgikai. Per 30 metų niekas tos vilos nuotraukų taip ir nepateikė.
Kita žinia – bloga. Būdamas valdžios partijos lyderiu ir užsienio reikalų ministru, apie vilą, kurią šeima įsigijo karo pradžioje, tautai turėtum pranešti kitą dieną po transakcijos. Juolab kad ministro žmona – legaliai dirbanti ir puikiai verslą sukanti verslininkė.
Antra, vilos įsigijimas Graikijoje – ne nusikaltimas. Antrą būstą Ispanijoje ir Graikijoje arba Nidoje ir Palangoje, kur namai ir butai kainuoja dar brangiau, turi daugiau lietuvių, nei partijai reikia gauti balsų, kad įveiktų 5 procentų barjerą patekti į Seimą.
Trečia, gražiai gyventi nėra nuodėmė. Nuodėmė yra gražiai gyvenant vaizduoti ubagą. Dar blogiau, kad konservatorių lyderis, Seime paklaustas, kur užsienyje įsigijo nekilnojamojo turto, neigė tai, netgi apkaltino to klaususį politiką įjunkimu į rusiškus propagandinius resursus.
Tai įvartis į savo vartus. Galima sakyti, lemiamas, įsivarytas prieš pat Seimo rinkimus. Tikėjimas, kad niekas nesužinos ir, būdamas turtingas, toliau galėsi vaizduoti kuklų žmogų, rodo prastą informacijos vartojimo skonį, sutrikusią politinę nuojautą ir nepagarbą konservatorių rinkėjams, kurie iš savų tikisi aukščiausių politinės etikos standartų.
Tuo pat metu paaiškėjo, kad dviejų įtakingiausių Palangos konservatorių – mero Šarūno Vaitkaus ir Seimo nario Mindaugo Skritulsko – žmonos per abi valdo pusę Palangos apžvalgos ratą pastačiusios ir valdančios bendrovės „Rota fortuna“ akcijų.
Būtų gal ir viskas čia gerai, bet abu politikai tą faktą nuslėpė nuo rinkėjų. Abu teisinasi, kad įstatymai to nereikalavo deklaruoti. Gal ir taip, o gal ir ne visai taip, nes meras, išlindus ylai iš maišo, deklaraciją iškart pataisė.
Dar vienas minusas prieš Seimo rinkimus. Kvepia viešųjų ir privačių interesų konfliktu. Dar ne visi pamiršo, kad meras ypač entuziastingai strykčiojo aplink apžvalgos ratą per jo atidarymą, pats, o ne „Rota fortuna“ vadovas vedžiojo žurnalistus, gyrė rato privalumus. Ir voila, metai po rato atidarymo merienė – jau ketvirtadalio rato bendrovės akcijų valdytoja.
Gal ir viskas čia gerai, bet minčių kyla įvairių. „Rota fortuna“ akcijų biržoje nėra. Kaip ir svarbiausia, kodėl jų įsigijo šios įmonės veiklai įtakos turinčių politikų žmonos? Kada prasirėžė jų verslumas? Ar „Rota fortuna“ akcijos siūlytos ir kitų kurorto partijų šulų žmonoms? Kodėl bendrovės, generuojančios 1,5 mln. eurų apyvartą, įstatinis kapitalas – vos keli tūkstančiai eurų?
Verslumas yra itin gerbtina laisvo žmogaus vertybė, todėl keista, kad suaugę, politikoje dantis nuvalgę žmonės taip vaikiškai slapukauja. O slapukavimas ir melai, kaip visiems gerai žinoma, nėra laisvos visuomenės vertybė. Kada jie tai supras?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
