Vakar į ekranus vėl išlindo kokių 9–10 metų berniukas. Derybose dėl eurokomisaro manęs apeiti nepavyks, sunkiai tramdydamas permanentinį įtarumą ir jį lydinčią agresiją dėl to, kad kažkas ne, neatima, o tik kalba apie tik jam galintį priklausyti žaislą, paskelbė didelis vaikas, antrą kartą išrinktas valstybės prezidentu.
Kandidatas į eurokomisarus dar neįvardytas, o prezidentas jau neurotiškai panikuoja dėl to, kad jį kažkas gali apeiti posūkyje.
Per penkerius metus Lietuva baigia pamiršti politikos aksiomą, kad užsienio politika yra ta valstybės valdymo sritis, dėl kurios visos partijos, visi atsakomybę už valstybę jaučiantys politikai laikosi tos pačios pozicijos.
Valdant Nausėdai ambasadorių skyrimai per penkerius metus virto viešaisiais konkursais dėl kelių tiesimo ar mokyklų valgyklų – kad ir kas juos laimėtų, pralaimėjęs skundžia teismui, o keliai ir pietūs vaikams išeina vis prastesni.
Su eurokomisaru gali išeiti dar blogiau. Lietuva nėra nei Vokietija, nei Prancūzija, į kurių burnas žiūri kitos šalys. Norėdama gauti geresnę poziciją Europos Komisijoje, Lietuva turėtų tartis su kitomis valstybėmis. Jau turėjo.
Kas turėtų tartis? Valdančiųjų partijų lyderiai, premjerė ir prezidentas. Kiekvienas savo linija. Bet pūsdami į tą pačią Lietuvos dūdą.
Ar įmanoma tartis su kitomis šalimis dėl geresnės pozicijos Lietuvai, kai valstybės derybinė pozicija yra prezidento ego – kad tik jo neapeitų skiriant eurokomisarą?
Žinoma, ne. Tai net pačiam kokių 9–10 metų berniukui daugmaž aišku. Tačiau vaiko tikslas kitas – smulkesnis, tiesiog vaikiškas. Svarbiausias dalykas skiriant eurokomisarą dideliam vaikui prezidento poste yra jis pats.
Prezidentui svarbu tik tai, kas namų kieme bus svarbiausias, kitaip nu i nafik. O kaip ten Lietuva penkerius metus atrodys Europos Komisijoje, ar eurokomisaras bus šio posto lygio žmogus, ar atsitiktinis, kaip dauguma naujų ambasadorių, koks skirtumas, svarbiausia, kad neapėjo.
Per penkerius metus kokių 9–10 metų berniukas prezidento poste nepaaugo. Tapo užkonservuotu kompleksu. Dar ryškiau atsiskleidė perdėtas rūpinimasis savo verte, atsiradęs nepavykus įveikti nuosavo menkumo, netinkamumo pareigoms ir iš to kylančio nesaugumo jausmo.
Visur matydamas per mažai pagarbos sau, bet kokia kaina siekdamas įrodyti savo pranašumą, berniukas, pramušęs jam skirtas lubas, iš infantilaus banko tarnautojo virto neurotišku ir agresyviu tipu, š… kandusiu veidu žvelgiantis į kiekvieną, nesutinkantį jam nusilenkti.
Berniuką prezidento poste galima nuraminti. Derybose dėl eurokomisaro jo apeiti nepavyks. Vėl apeita bus Lietuvos valstybė. Kuri eilinį kartą mokės dirbtinai užaukštintas palūkanas už tai, kad valstybės priekyje dauguma piliečių pastatė kompleksuotą vaiką.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
