Politikoje galioja savi dėsniai. Vienas jų sako – jeigu atslenka debesys, po skėčiu nepasislėpsi. Gali tik pasitraukti.
Porą savaičių kovojusi su vis gausėjančiu nepalankios informacijos srautu, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė šią taisyklę pritaikė tik paviešinus žinią apie skrydį privačiu lėktuvu. Paskutinis lašas, kai nebėra, ką pasakyti. Visko per daug ir pernelyg painu.
Nors ministrė pateikė atsistatydinimo pareiškimą, ši istorija aiškesnė netapo. Migla kaupiasi abiejose pusėse – ir tyrimo, ir jo politinės aukos.
Kylanti konservatorių žvaigždė M. Navickienė pelnė empatiškos, įžvalgios ir protingos politikės reputaciją. Dabar reikėtų pridėti – ir naivios. Geriausiu atveju. Nes kaip dar paaiškinti tai, kad visą kadenciją būdama ministre nežinojo, kad artimoje jos aplinkoje yra už sukčiavimą teistas, pavardę pakeitęs Vilhelmas Germanas, turintis verslo reikalų su jos vyru ir jo giminaite.
Tokio rango politikas, darantis karjerą vienoje didžiausią šalies partijų ir užimantis ministro postą, tiesiog negali nežinoti, kas yra artimųjų partneriai ar su kuo atostogauja. Tai klaida.
Jeigu žinojo, bet tikėjo galimybe atsiriboti, tai dar didesnė klaida. Geriausiu atveju. Nes dabar, kai sąsajų kamuolys ridenasi, minčių gali kilti įvairių.
Paviešinti faktai tvirtina – ministrės vyras, jo tolima giminaitė ir jos partneris buvo tampriai susiję ne vienoje įmonėje. Susiję kaip savininkai, darbuotojai, verslo sandorių pusės. Todėl neįtikinamai skamba paaiškinimas, kad vyro darbo reikalai politikei nebuvo žinomi. Teoriškai taip gal ir gali būti, bet gyvenime – sunkiai įsivaizduojama.
Politikoje galioja ir dar vienas dėsnis. Jeigu kažko apie save nežinai, anksčiau ar vėliau atsiras, kas žino ir informuos labiausiai netinkamu metu ir būdu.
Ši istorija prasidėjo paaiškėjus, kad Lietuvos bankas tiria finansinių technologijų įmonę „Foxpay“, kurioje dirba ministrės vyras, o valdo jo giminaitė Ieva Trinkūnaitė.
Tai ne kokia vakar įsteigta, o viena didžiausių šio tipo įmonių, aptarnaujanti ir valstybės įstaigas. Kam kam, o finansų sektoriaus prižiūrėtojui Lietuvos bankui, Specialiųjų tyrimų tarnybai ar dar rimtesnėms institucijoms informacija apie jos akcininkus, darbuotojus, veiklą buvo prieinama.
Kodėl pernai ar užpernai viskas buvo gerai, niekam nekliuvo nei pagrindinė akcininkė, nei jos partneris, o dabar staiga tapo problema, siejama su nacionaliniu saugumu?
Būtų logiška, jeigu institucijos, turinčios informacijos apie potencialius pavojus, pasidalytų ja su Vyriausybe ar bent jau su susijusiais ministrais.
Jeigu tos institucijos, kaip ir ministrė, iki šiol nežinojo, tai, matyt, prastai dirbo. Jeigu žinojo, tai gal kažko laukė.
Galbūt taip atsitiko dėl „Foxpay“ akcininkės ketinimų įsigyti kitą įmonę, veikiančią Vilniaus oro uoste ir priklausančią ministrės vyrui?
Informacija apie tokius tyrimus nėra vieša, tačiau kai kurie aspektai turėtų būti paaiškinti. Tik taip būtų galima atsikratyti minties, kad dėl visko kalti ne viešieji ar kitokie pirkimai, o politinis ciklas.
Kad finansinį ir kitokį saugumą turinčios užtikrinti institucijos dirba pagal specialų grafiką arba užsakymą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
