Bažnyčios yra konservatyviausios organizacijos pasaulyje. Jeigu kas nors jose keičiasi – tai tik tada, kai nesikeisti neįmanoma.
Konstantinopolio sinodas, įvykęs spalio 9–11 d., Stambule priėmė sprendimą dėl didžiulės permainos stačiatikių pasaulyje – pradedamas procesas suteikti autokefaliją, t. y. nepriklausomybę, Ukrainos stačiatikių bažnyčiai.
Ukraina, tapusi nepriklausoma valstybe 1991 m., nuolat kėlė klausimą, kad Ukrainos stačiatikių bažnyčia irgi taptų nepriklausoma. Iki spalio 11 d. Ukrainoje veikė trys stačiatikių bažnyčios, tačiau tik viena, priklausanti Maskvos patriarchatui, buvo pripažįstama stačiatikių pasaulyje.
Rusijos agresija vėl iškėlė bažnyčios klausimą. Maskvos patriarchato popai laimino Donbaso separatistus, neparėmė ukrainiečių kovos prieš Rusijos agresiją, atsisakydavo atlikti laidotuvių apeigas žuvusiems Ukrainos kariams. Priešprieša pasiekė tokį laipsnį, kad popas net atsisakė laidoti mirusį vaiką, nes jis buvo krikštytas Kijevo patriarchato cerkvėje.
Visa tai kėlė didėjantį žmonių pasipiktinimą. Kijevo patriarchato Ukrainos bažnyčios patriarchas Filaretas ir autokefalinės cerkvės patriarchas Makarijus kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų su prašymu, kad šis suteiktų autokefaliją Ukrainos bažnyčiai. Šiuo klausimu balsavo ir Aukščiausioji Rada, kaip piliečių atstovybė, o 2018 m. pradžioje savo oficialų prašymą išsiuntė ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.
Kai Konstantinopolis XVI a. buvo užimtas turkų ir tapo Osmanų imperijos sostine Stambulu, Konstantinopolio patriarchas Dionisijus 1686 m. raštu suteikė teisę Maskvai skirti vyskupus į Kijevo metropoliją. Jau senokai puse lūpų buvo kalbama, jog Rusijos bažnyčia yra peržengusi jai suteiktus įgaliojimus, tačiau dabar atvirai patvirtinta, jog Dionisijaus raštas nereiškė struktūrinio prijungimo, o Maskvos bažnyčia tiesiog aneksavo kanoninę Visatos patriarcho teritoriją.
Dabar Šventasis Sinodas panaikino anatemas dviejų Ukrainos bažnyčių hierarchams ir taip juos įteisino, kad jie galėtų jungtis į vieningą bažnyčią su norinčiais iš Maskvos patriarchatui priklausančių Ukrainos šventikų, ir tada jai bus suteiktas nepriklausomybės dekretas, vadinamas tomosas.
Lietuvoje stačiatikių bendruomenė nėra didelė, tačiau ji labai sena. Iki šiol ji priklauso Maskvos patriarchatui, kuris ją valdo pagal tą patį 1686 m. raštą. Dabar Šventasis Sinodas tą raštą paskelbė negaliojančiu, atverdamas apsisprendimo kelią ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos stačiatikių bažnyčiai, nes patvarkynas lietė visą tuometinę Kijevo – Lietuvos metropoliją.
Teko girdėti, jog Baltarusijoje tarp aukštų šventikų jau kyla minčių dėl autokefalijos. Stebėkime, kaip elgsis Lietuvos stačiatikių bažnyčia.
Ar jie apsimes, kad nieko neįvyko ir tuo pačiu nusigręš nuo Konstantinopolio patriarcho, izoliuodamiesi nuo kitų pasaulio stačiatikių drauge su Maskva, ar pasinaudos istorine galimybe ir tvarkysis pagal kanonų teisę kaip nepriklausomos valstybės bažnyčia, o ne Kremliaus politikos vykdytojai?
Apžvalgininko Ramūno Bogdano komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
