Lietuva surengė kažką tokio, ką norėtų vadinti prezidentiniais debatais. Tik ar tai buvo debatai? Žurnalistai jau gerą pusmetį visaip bando išpūsti įvykį, bet išeina tik geroje kompanijoje konfūzą sukeliantis piššš.
Kam išvis Lietuvoje reikia visuotinių prezidento rinkimų? Jei spręstume iš vangių ir nykių diskusijų, niekam. Net ir daliai kandidatų į prezidentus tų rinkimų nereikia. Vieni bando pasiblizginti prieš Europarlamento, kiti – prieš Seimo rinkimus, o treti atidirbinėja savo trisdešimt sidabrinių.
Prezidentūra, per dvi Grybauskaitės kadencijas tapusi paskalų apie politikus rinkimo ir tulpių pašto vieta, Nausėdos dėka mutavo į užribinės leksikos ir atgrasios turginės politikos simbolį.
„Ne ponios Bilotaitės reikalas man nurodinėti, ką aš turiu šnekėti ir ko aš neturiu šnekėti“, – ką tik irzliai pavarė Nausėda. Sunku įsivaizduoti šitaip apie savo ministrus kalbantį V. Adamkų ar A. Brazauską. Taip Lietuvoje sau leisdavo kalbėti tik stribai ir kolchozų pirmininkai. Taip kalba mafijozai, politikos prašalaičiai Matijošaitis su Malinausku, maršistai ir kiti atsilupėliai.
Lietuvoje stribokiškai drabstosi valstybės prezidentas. Paskui prezidentus kolchozinę stribų kultūrą Daukanto aikštėje puoselėja ir jų patarėjai bei antrosios pusės.
Ačo ir Jansono, Šurkaus ir Skaisgirytės, Borisovo ir brolių Nikitinų elgesys ir leksika yra tai, nuo ko reiktų saugoti vaikus. Paksienė su savimi visur tampėsi tualetiniu popieriumi gydančią burtininkę Lolišvili. Nausėdienė į rūmus būriais traukė antivakserius, maršistus ir homofobus.
Prieš penkerius metus Nausėda žadėjo, kad jis ateina kaip tautos vienytojas, save visur šalia Adamkaus statė. Bet iškart tapo užkietėjusiu visuomenės skaldytoju. O kasdieniu pūtimusi, kad aš čia prezidentas, o kas jūs tokie, pranoko ir tapšnotoją Paksą.
Nausėda penkerius metus įrodinėjo, kad visuotiniuose rinkimuose buvo išrinktas atsitiktinis, valstybės darbui netinkamas pilietis ir kad tai gali pasikartoti.
Tai ar ne geriau būtų prezidentas, renkamas Seimo? Toks lengviau rastų Konstitucijoje apibrėžtą savo vietą, nešokinėtų kaip gaidys prieš visus, kurie suabejoja jo teise būti aukščiau kitų piliečių ir Konstitucijos. Narcizas ir tinginys net lietuviškame parlamente vargiai praeitų.
Vaizdžiai kalbant, prieš penkerius metus prezidentu būtų išrinktas kairysis, šįmet – dešinysis, po penkerių metų – vėl kairysis. Politikas. Taip, kaip yra Estijoje ir Latvijoje, kur nė vienas prezidentas nepadarė gėdos valstybei, nebalansavo ant apkaltos ribos, nepajungė savo ambicijoms specialiųjų tarnybų, kaip Lietuvoje, ką įrodė Seimo tyrimo komisija, nekariavo su Vyriausybe ar užsienio reikalų ministru taip, kad šalis liktų be ambasadorių užsienyje.
Toks prezidentas, kurį renka Lietuva, yra po 1992 metų konstitucijų karų pasiekto politinio kompromiso rezultatas. Bėgant laikui didysis konstitucinis kompromisas pasviro į vieną pusę ir kelia pavojų pačiai Konstitucijai. Tapo dovanėle publikai, kuriai Lietuva – buvus nebuvus.
Paradoksas, kad vardan pagarbos tai pačiai Konstitucijai Lietuva turi taikstytis su antikonstituciniu narcizų daigynu Prezidentūroje, iš kurio neveda jokia padoresnės europinės politikos gatvė.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
