Lietuva ką tik paminėjo 34-ąją Kovo 11-ąją. Kasmet ji vis gražesnė, plaukianti iš kiekvieno piliečio. Bet šalies atminčių istorijoje pats velnias ragus nusilaužtų. O juk valstybė – tai žmonės.
Lietuva stato ir saugo paminklus valdžios uzurpatoriui Smetonai ir žydšaudžiams, saugo rusų marodierių ir prievartautojų armijos antkapius miestų centruose, o gatves ir mokyklas tebevadina tėvynę išdavusių, su sovietais nuo pirmos dienos kolaboravusių rašytojų vardais. Antai už kolaborantės S. Nėries įamžinimą mokyklų ir gatvių varduose kryžium gula dešimtys akademikų.
Tik ar bent vienas iš tų akademikų rytoj prisimins pirmąjį iš dviejų Lietuvos kankinių, saviškių suimtų ir atiduotų paskersti okupantams jau pirmą okupacijos dieną? Rytoj sukaks 130 metų, kai Veiverių valsčiuje gimė paskutinis smetoninės Lietuvos vidaus reikalų ministras K. Skučas.
Brigados generolą K. Skučą suėmė ir priešui išdavė savi. Kaip ir saugumo vadą A. Povilaitį. Tai padarė Lietuvos policija, gavusi premjero A. Merkio – K. Skučo kolegos ministrų kabinete ir kariuomenėje – įsakymą. NKVD budeliai nužudys jį Maskvoje.
Brigados generolas K. Skučas Lietuvai tarnavo nuo pat 1918-ųjų. Organizavo Daugų ir Alytaus miliciją. Nuo 1919-ųjų sausio 1-osios – kariuomenės savanoris. Pulko vadas, Karo mokyklos viršininkas, karo atašė Maskvoje, KAM ypatingųjų reikalų karininkas. J. Černiaus ir A. Merkio kabinetų vidaus reikalų ministras. Atleistas po rusų ultimatumo likus porai dienų iki okupacijos.
Kabinetui aptariant rusų ultimatumą vicepremjeras, krikščionis demokratas K. Bizauskas pasiūlė Skučą ir Povilaitį paaukoti valstybės gerovei.
A. Smetona pasipiktino, kad tai būtų didelis sąžinės apsunkinimas. Bet prezidentas nieko nepadarė, kad išgelbėtų savo saugumo vadą ir vidaus reikalų ministrą nuo mirties. Priešingai, K. Skučas buvo priverstas duoti garbės žodį, kad be Vyriausybės žinios nepasitrauks į Vokietiją.
Tai protu nesuvokiamas poelgis – patiems atiduoti nužudyti savo ministrus. Kas trukdė A. Smetonai prieš pabėgant paskambinti K. Skučui ir pasakyti: „Kazimierai, jūs dirbot Maskvoje, geriau už mane žinot, kas yra NKVD, aš traukiuosi su šeima, traukitės ir jūs su manimi“? Niekas. Tą pačią dieną, kai Smetona sėkmingai perbrido upelį, jo ministras buvo suimtas savų.
Generolas K. Skučas su A. Povilaičiu tapo pirmaisiais Lietuvos kankiniais. Bet jų kankinystė net ir po 34-erių laisvės metų mūsų atminčių istorijoje tebėra menkesnė, palyginti su įamžintu ir visokeriopai mokyklų bei savivaldybių puoselėjamu cvirkų, nėrių ir girų kolaboravimu.
Minėti karininko, diplomato ir vidaus reikalų ministro K. Skučo vardą, rūpintis jo įpaminklinimu priklausytų Vyriausybei, dviem ministerijoms ir kariuomenei. Tačiau beveik visa, kas padaryta jam prisiminti, daugiausia atlikta giminių ir pavienių patriotų lėšomis. Net jo gimimo diena – tarsi rūkuose. Vienur rašoma, kad gimė kovo 13-ą, kitur – 14-ą arba 15-ą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
