„Mielas Kalėdų Seneli…“. Mielas Kalėdų Seneli? Esu, kaip sakoma, garbaus amžiaus, o rašau laišką Kalėdų Seneliui. Ar po dvidešimties metų Lietuvoje suvaikėjau, Viešpatie? Bet nekaltas aš, mat Lietuvoje žmonės truputį infantilūs (kas ketverius ar kas penkerius metus lengvai paperkami tuščiais pažadais). Infantilumas, pasirodo, užkrečiamas.
Viešpatie, nežinomi Tavo keliai, todėl netrukdyk. Rašau Kalėdų Seneliui, nes jis greičiau pildo mūsų svajones. Jau šv. Kalėdų rytą po egle randame tai, ko paprašę. Žinai ko prašau šį kartą? Teisingumo. Beje, o ar teisinga, kad mes, kadaise didžioji valstybė nuo Baltijos iki Juodosios jūros, sumažėjome iki vos matomo G taško Europos žemėlapyje? Tiek sumažėjome, kad Lietuva pavirto smėlio dėže Lukiškių aikštėje, kurioje kankinami didybės manijos kapojamės į kairę ir dešinę.
Taigi: „Mielas Kalėdų Seneli…“. Ne, Viešpatie, palauk, dar vienas akmuo į tavo daržą: tu sukūrei žmogų, nuolat kamuojamą teisingumo trūkumo. Pavyzdžių kiek nori: Kauno meras, buvęs sovietinis mentas, Laisvės alėjoje pastatė obeliską, skirtą Lietuvos policijos šimtmečiui paminėti. Numota ranka į ilgus dešimtmečius, kai ši institucija buvo nacių ir sovietų kolaborantų priespaudos įrankiu. Aišku, kad meras sunkiai suvokia, kas yra teisingumas, ką jau kalbėti apie istorijos pažinimą. Mat gerą Smetonos valdymo dalį policija aptarnavo diktatūrą. O 1941–1944 metais mažiausiai 10 iš 25 Lietuvos policijos batalionų dalyvavo žydų žudynėse, persekiojimuose, plėšimuose. Vėl atėjus sovietams, Lietuvos milicija bananais slopino kiekvieną lietuvio viešą pasipriešinimą okupantui.
Obeliskas pastatytas Laisvės prospekto gale tiesiai prie buvusio KGB, o dabar Kauno VPK. 1972 metais toks milicininkas Bagdonas, prieš tai pasitreniravęs su Kauno hipiais, daužęs bananu sukilusį Kauno jaunimą, buvo labai aukštai įvertintas, net atskirą kabinetą gavo nuovadoje. Viešpatie, ir Tu leidi šitaip tyčiotis iš teisingumo? Kieno pusėje esi? Nors šiandienos jaunais policininkais džiaugiuosi, nes jie nėra sužaloti sovietinio amoralumo. Tai – demokratijos nuopelnas. Tai jiems, nedirbusiems blogiui, neišvertusiems kailio dešimt kartų, po šimto metų reikės skirti obeliską.
Ir dar apie įpaminklinimo klystkelius. Paminklas nacių kolaborantui, žydų žudikui Juozui Krištaponiui Ukmergėje vis dar stovi. Nors Lietuvoje tikrų pokario didvyrių yra tiek, kad neužtektų Lietuvos miestų namų sienų, jei susiprotėtume juos pagerbti atminimo lentomis. Bet ne, Tu, Viešpatie, leidi neonacių, atsiprašau, sinicų ir kitų nacionalistų gūžta paverstam Genocido centrui traukti iš istorijos šiukšlyno vis naujus nacių kolaborantus ir paversti juos didvyriais. Ar tai teisinga?
Ar teisinga, kad Lietuvoje vis dar nepastatytas didingas monumentas Lietuvos sąžinei, tikriems krikščioniams, – žydų gelbėtojams? Taip, pastatė tokį akmenėlį, stovi niekam nežinomas kažkur nustumtas į pakraštes dėl ramios sąžinės. Ar velnias lietuviams patarinėja, kad jie žydų gelbėtojų nekenčia labiau nei jų išgelbėtų žydų? Kodėl vis dar neišgirstas Lietuvos žydų bendruomenės prašymas rimtai pagerbti tuos, kurie net ekstremaliausiomis sąlygomis išliko Žmonėmis? Įdomiai mes, lietuviai, suvokiame teisingumą, Viešpatie.
Taigi, mielas Kalėdų Seneli… Nelengva susikaupti, kai to teisingumo vis su žiburiu ieškai… Pasižiūrėjus iš paukščio skrydžio į Lietuvą, net amą užima nuo jos pasakiško grožio bet kuriuo metų laiku. Ir jokio teisingumo trūkumo nesimato, ypač Vilniuje, Katedros aikštėje, kur šiais metais tviska širdžiai miela eglutė, atkeliavusi ne iš kokios Kinijos, o iš puikiosios lietuviškos girios. Kur kvepia karštais vafliais ir kalėdiniu vynu ir minios žmonių mėgaujasi prieššventine euforija. Apakintas viso to grožio nejučia pamiršti net „Valdovų rūmų“ kičą. Tą, kuris kainavo šimtus milijonų ir kuris buvo statomas tuo metu, kai veik milijonas lietuvių dėl skurdo bėgo tarnauti svetimiems – ispanams, britams, skandinavams. Ai, Viešpatie, dabar jau vis tiek, kas buvo – pražuvo, tegul žmonės, pridarę klaidų, stoja prieš Tavo teismą. Idėjos iniciatorius stojo prieš Bažnyčios teismą, todėl neleido jam suruošti Katedroje „Lit de Parade“.
Tai jeigu negirdi tarpininkų tarp Tavęs ir eilinių mirtingųjų, tai kur čia beišgirsi senstelėjusio piliečio kalbą apie kažkokį teisingumo trūkumą. Beje, tarp mūsų, Viešpatie, turiu pripažinti: nors ir pasitaiko šiame rojuje žemėje antisemitinių išsivėmimų ne tik gatvėje, bet ir nuo Seimo tribūnos, bet mes, lietuviai, tapome daug pakantesni ir tolerantiškesni kitokiems. Ir juodaodžių gatvėse niekas nebepuldinėja, ir gėjai bei lesbietės gali daugmaž ramiai jaustis, net ir Seime darbuotis. Nekalbant apie žydus, kurie ypač pagerbti. Ypač esame tolerantiški ir netgi viešai meilę rodome vienam žydui nuo ryto iki vakaro. Įdomu, kad jį myli ir vyrai, ir moterys, todėl nesuprasi dėl jo seksualinės orientacijos.
Beje, ar žinai, kodėl lietuviai ir apskritai krikščionys itin myli šį žydą? Ogi todėl, kad jis prikaltas prie kryžiaus. Įdomiai Tu supranti teisingumą, Viešpatie. Man ką tik pakuždėjo, kad jį prikalė tam, kad atpirktų visų kaltes ir nuodėmes. Tikrai? Tai kaip čia dabar išeina? Nusidėjęs žydas turi atsiprašinėti iki amžių pabaigos, o už rankos pagautas Seimo arba savivaldybės politikas kaip ir „Atleisk, Viešpatie“ ir – viskas? Tai jeigu savo išrinktai tautai, savo vaikams, nesi teisingas, tai ar tavo teisingumo išvis verta tikėtis? Ačiū bent už Andrių Tapiną, kad anas Kryžiaus žygį prieš nedorėlius suorganizavo.
Beje, apie vaikus. Žinai, kas skaudžiausia tėvams? Tai jų vaikų netektis. Tai neteisinga ir norisi apie tai šaukti visa gerkle! Lietuva ne Ukraina, ne Izraelis, karo nėra, bet vaikų, net kūdikių gyvybių netenkama jų tėvų rankomis. Vos ne kas dieną išgirstame apie vis tebesitęsiantį smurtą prieš vaikus. Tai sudaužo iki mirties, tai išmeta per langą, tai pasmaugia patys tėvai. Tau, Viešpatie, kaip ir nieko, gal stovi sau šalia parūkydamas? Bet, regis, Lietuvoje pagaliau valstybės vaikų teisių apsauga ėmėsi gelbėti vaikus.
Žiū, koks kilo skandalas, kai iš motinos jėga buvo atimtas vaikas! Net mūsų Tave bent jau viešai labai mylintis prezidentas pareikalavo nenaudoti jėgos gelbėjant vaiką nuo jo tėvų. Sakė, kad toks elgesys neteisingas. Jam nė motais, kad tikrai drastiškai atrodanti institucijos pozicija galbūt gelbsti vaikų gyvybes. Jam svarbiausia jo įsivaizduojamos „tautos“ nuomonė. Tai ta „tauta“, kuri baladoja savo žmonas ir vaikus vietoje bokso kriaušės ir nori tai toliau tęsti niekieno netrukdoma. Kai kalbam apie smurtą šeimoje, vėl tenka prisiminti Stambulo konvenciją. Dabartinis prezidentas, deja, nepasistengė, kad smurtas artimoje aplinkoje liautųsi. Nesistengia, nes norisi pabūti prezidentu dar penkerius metus bet kokia kaina, net ir tokia siaubinga.
Tiek to, Viešpatie, nors ir tiesa, kad su teisingumu striuka kur pirštu bebestum, bet lieku optimistas, juk artėja Kalėdos – šviesos ir stebuklų metas. Kokios nuostabiai gražios Kalėdų eglės puošia Lietuvos miestų aikštes! Sugebame grožį aplink save kurti, nors ir netobuli būdami. Tik laikas išmokti tuo netobulumu netrukdyti savo artimam, taip pat netobulam. Taip, ypač kai žinai, kad dėl Tavo nesveiko teisingumo nugulame į kapo duobę 2x2 visi iki vieno, nesvarbu, kokio ūgio, pločio, statuso visuomenėje, visiškas skurdžius ar pasakiškas turtuolis, teisingai gyvenęs ir net tas, nuo teisingumo atsižegnojęs.
Jaučiuosi pakylėtas, Viešpatie, tad einu rašyti laišką sukalbamesniam, geriau suvokiančiam žmogiškas godas, suteikiančiam vilties stebuklui, išsipildančiam Kalėdų naktį, ir vaikams, ir einantiems į amžiną kelionę: „Mielas Kalėdų Seneli“…
