Lietuva vėl aiškinasi, gerai yra, ar nelabai, kad vieni žmonės nuo kitų žmonių slepia buvę komunistų partijoje. Pirmieji žmonės yra politikai, antrieji – jų rinkėjai. Diskusijas atgaivino faktas, kad buvusiųjų komunistų partijoje dabartiniame parlamente yra dvidešimt ir aštuoniolikai iš jų nepasirodė reikalinga šitą faktą paminėti teikiant save rinkėjų vertinimui.
Klausimų apie nešlovingą savo priklausomybę komunistų partijai jau susikūrus Sąjūdžiui vengia ir pirmasis valstybės politikos asmuo, Lietuvos prezidentas. Kaip ir kitų jam nepatogių klausimų, nes gali. Šitaip diktuodamas madas, kaip elgtis su rinkėju ir ką nuo jo nuslėpti.
Europoje galiojantis Duomenų apsaugos reglamentas ir teisinė praktika numato tokį dalyką, kaip žmogaus teisę būti užmirštam. Čia turimi galvoje įvairūs žmogaus gyvenimo faktai, priklausomybė partijoms taip pat. Tiktai besidangstantys šita uždanga pamiršta, kad tokia teisė numatyta tam, kad praeitis nebūtų primenama be reikalo, kai tam nėra jokio būtinumo. Ar yra būtinas reikalas prisiminti, su kuo kas buvo susidėjęs, arba kaip nors kitaip nusidėjęs, kai siekia postų valstybėje, ar kaip nors kitaip gyventi iš viešųjų pinigų? Ar turime teisę mes, rinkėjai, tai žinoti, jeigu vienas ar kitas faktas gali lemti sprendimą, kuo pasitikėti, o kuo ne? Ar tikrai turime pareigą pamiršti, jeigu priklausomybė partijai kuriuo nors konkrečiu metu pasako apie asmenį daugiau, negu visas jo ligtolinis gyvenimas, jei leidžia pasidaryti išvadą – jis yra prisitaikėlis dėl savo paties gero?
Niekas, net ir padaręs ką nors blogiau už prisitaikymą dėl patogumo, neturi būti teisiamas lig paskutinės savo dienos, ypač, jeigu ką nors blogo padaręs iš tikrųjų gailisi, o ne apsimeta, ir vos tik aplinkybėms pasikeitus, sėkmingai vėl išverstų kailį. Bet tam, kad šitokio žmogaus nesmerktų pirmoji sąlyga – tos nešlovingos savo praeities neslėpti. Bent jau turėtų būti. O jau po to galima kalbėtis nuoširdžiai. Tiktai po to. O ne kai faktus iš biografijos primena žurnalistai, ir nebeina tikėtis, kad visi viską užmiršo amžiams.
Be viso kito, rinkėjui pravartu atsiminti, kad slepiantys dalykus yra ne tiktai nenuoširdūs. Jie dar yra ir nelabai protingi, nes nesuvokia, kad amžinai nuslepiamų dalykų pasaulyje išvis nėra. Tiksliau, tokie yra tik tokie faktai, kuriuos žino lygiai vienas žmogus. Ir tas žmogus esi tu pats.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
