Šaunioji Lietuvos policija siūlo įvesti baudas už keiksmažodžius feisbuke, tviteryje, instagrame ir kitur internete. Vidaus reikalų ministerija tam narsiai pritaria. Tai reiškia, kad pasiuntę Rusijos karinį laivą ten, kur jį nusiuntė Ukrainos kareivis, jau greitai būsit nubausti gal net 140 eurų bauda.
Tokia pat bauda grės ir nusifotografus su marškinėliais, ant kurių bus tas Ukrainos tėvynės karo šūkis. O išėję į gatvę su tokiais marškinėliais jau seniai turėjot būti nubausti policijos. Tik kažkodėl šaunioji Lietuvos policija pamiršo tai padaryti.
Bet gal čia komisarai siūlo gerą dalyką? Nuo vaikystės žinome, kad keiktis yra negražu, nekultūringa ir ne lygis.
Keiktis yra negražu, nekultūringa, bet žmonės tai daro nuo neatmenamų laikų. Keikiasi treneriai per minutės pertraukėlę. Keikiasi iš po krepšio prametę krepšininkai. Dėl to paties keikiasi sirgaliai. Keikiasi vairuotojai, padarę žioplą avariją. O kaip kariškiui be keiksmažodžių?
Keiktis negražu, bet, pavyzdžui, išradingi keiksmažodžiai, skirti agresoriui, kelia Ukrainos žmonių dvasią. Keikiasi romanų herojai, nes geri rašytojai negali lakuoti gyvenimo vaizduodami, kad žmonės net atsidūrę srutų duobėje tarp savęs kalbasi tik sterilia literatūrine kalba.
Taip išeina, kad šaunioji policija savo nuožiūra norėtų bausti ne tik užkietėjusius keikūnus, bet ir garbius, visame pasaulyje gerbiamus rašto žmones už tai, ką jie parašė internete. O tokio Charleso Bukowskio romanus turbūt išims iš bibliotekų ir sudegins lauže, kurį saugos raitoji riaušių policija, tiek ten keiksmažodžių.
Bet jei norima bausti už išraišką, ką tada realiai siūlo policija? Šaunioji policija siūlo paminti Konstitucijos 44 straipsnį, kuris Lietuvos teritorijoje draudžia bet kokią cenzūrą.
Policija siūlo įvesti pačią tikriausią cenzūrą, o cenzoriais skirti policininkus, kurie kalbos gimtosios išmanymu tikrai pasigirti negali. Tą pasakys kiekvienas pilietis, kada nors skaitęs jam išrašytą nusižengimo protokolą.
Lietuva ne pirmą kartą lipa ant cenzūros grėblio.
Prieš porą dienų Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija byloje „Macatė prieš Lietuvą“ priėmė verdiktą, kad Lietuva pažeidė Europos Žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnį, įtvirtinantį saviraiškos laisvę. Neva dėl iškrypėliško turinio valstybė ribojo prieigą prie rašytojos pasakos „Gintarinė širdis“, kurioje pasakojama istorija apie vienos lyties asmenų meilę.
Byla tęsėsi 8 metus. Rašytoja mirė nesulaukusi pergalės prieš cenzūrą. Ar galėjo būti kitaip?
Galėjo. Jei valstybės institucijos būtų suabejojusios Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo konstitucingumu. Jeigu po 2019 m. Konstitucinio teismo išaiškinimo dėl šio įstatymo prieštaravimo Konstitucijai, teismai būtų ištaisę padėtį.
Anksčiau sakydavo, kad paskutinė niekšo priebėga yra patriotizmas. Pagal analogiją paskutinė policijos ir politikos vidutinybių priebėga yra kalba ir sterili kultūra.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
