Vasario 16-oji šiandien atrodo „natūralus“ moderniosios Lietuvos atskaitos taškas. Kasmet minėdami Lietuvos Tarybos nutarimo metines, dažniausiai nekeliame klausimo, kaip šis nutarimas tapo valstybės atskaitos tašku ir kaip Vasario 16-oji atsidūrė švenčių kalendoriuje. Šiame straipsnyje primenami 1918–1920 metų kontekstai, kai Vasario 16-oji tapo švente.
1918 m. vasario mėnesį Pirmasis pasaulinis karas tęsėsi jau pusketvirtų metų. Didžiąją dalį dabartinės Lietuvos teritorijos tuo metu buvo užėmusi kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Civilinės valdžios vokiečiai čia nesteigė; nuo 1915 m. santykius su civiliais reguliavo karinė administracija. Jos centras – Vyriausiojo Vokietijos pajėgų vado Rytuose būstinė – buvo Kaune. Vyriausiojo vado Rytuose pareigas 1918 m. pradžioje ėjo Bavarijos princas generolas-feldmaršalas Leopoldas. Jo valdytoje srityje, vadinamajame Ober Oste, „Lietuvos“ vardu nuo 1915 m. buvo vadinama viena karinė apygarda, kurios teritorija per 1915–1918 m. buvo kelis kartus didinama. Paskutinį kartą tai įvyko 1918 m. vasario 1 d., kai Balstogės-Gardino sritis buvo pervadinta Lietuvos pietų apygarda (centras Balstogė) ir sujungta su Lietuvos šiaurės apygarda (centras Vilnius). Sykiu vietos lietuvių politikų labai nepalankiai vertintą Lietuvos karinės apygardos vadą (šefą) kunigaikštį Franzą Josephą von Isenburg-Birsteiną pakeitė rotmistras Theodoras von Heppe.
Vokiečių planai 1917 metais
Vokietijos valdžios sluoksniuose nuo 1917 m. įsigalėjo planas išlaikyti įtaką okupuotoje Rusijos imperijos srityje, formaliai pripažįstant ten gyvenusių tautų apsisprendimą. Kai 1917 m. lapkričio 28 d. bolševikų Rusijos valdžia telegrafavo visoms valstybėms, kad nori pradėti taikos derybas, jau kitą dieną Vokietijos reicho kancleris Georgas von Hertlingas reichstage pareiškė, kad Lenkijai, Lietuvai ir Kuršui Vokietijos vyriausybė pripažįsta apsisprendimo teisę. Tokio apsisprendimo pareiškimo vokiečiai ir tikėjosi iš Lietuvos Tarybos, kurią leido suformuoti 1917 m. rugsėjo mėn. posėdžiavusiai Vilniaus konferencijai.
1918 m. kovo 3 d. pasirašytos Brest Litovsko taikos sutarties 3-iuoju straipsniu bolševikų Rusijos vyriausybė atsisakė suverenumo teisių į teritorijas į vakarus nuo nustatytos linijos, įskaitant Lietuvą. Pasiekusi tai, Vokietija galėjo teigti, kad tai ji iškėlė į tarptautinę areną Lietuvos klausimą ir pasirūpino, kad Rusijos valdžia atsisakytų savo teisių į Lietuvą.
Brest Litovsko taikos sutartyje buvo nustatyta, kad Vokietija nulems apsisprendusiųjų kraštų, kurių atsisakė Rusija, likimą, sutarusi su tų kraštų gyventojais. Lietuvių apsisprendimo pagrindu vokiečiai laikė 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškimą, kurio pirmoji dalis skelbė visų ryšių, „kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis“, nutraukimą, o antroji dalis numatė Lietuvos konvencijas su Vokietija. Praėjus savaitei po Brest Litovsko sutarties ratifikavimo, Vokietijos reicho kancleris kaizerio vardu suteikė Lietuvai nepriklausomybės pripažinimą su aiškia nuoroda į 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimą. Oficialiai jokia kita lietuvių nepriklausomybės deklaracija vokiečiams neegzistavo.
Lietuvių pastangos
Lietuvių visuomenininkai Lietuvos Tarybos angažavimąsi vokiečių planams vertino labai nevienareikšmiškai. Kairioji mažuma Lietuvos Taryboje išreikalavo, kad 1918 m. vasario 16 d. tuo metu vokiečių okupuotame Vilniuje, vadinamajame Sztralio name dab. Pilies gatvėje, į posėdį susirinkusi Taryba priimtų dar vieną nutarimą. Pagal jį, pirmoji gruodžio 11 d. deklaracijos dalis apie nepriklausomybės paskelbimą buvo kartojama, bet pakeista antroji dalis – vietoje Lietuvos amžinų ryšių su Vokietija paskelbimo pasakyta, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis nustatys kiek galima greičiau sušauktas, demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas.
Vasario 16 d. nutarimo vokiečiai neleido viešai skelbti. Tuo tikslu Tarybos nariai parengė specialų „Lietuvos aido“ numerį. Tačiau šis laikraščio numeris buvo konfiskuotas, ir kiek iš tiesų jo buvo išplatinta, duomenys prieštaringi. Lietuvos visuomenei žinia apie tai, kad Lietuva – jau nepriklausoma valstybė, buvo ištransliuota 1918 m. kovo pabaigoje, tačiau be nuorodų į pastarąjį Lietuvos Tarybos nutarimą. Informacija laikraščiuose Tarybos nariai nutarė neapsiriboti ir 1918 m. vasarą sugalvojo surengti nepriklausomybės iškilmes. Manyta, kad jos vyks Vilniuje tris dienas liepos pradžioje, kiekviena parapija turėjo atsiųsti savo atstovus, o pirmame plane per iškilmes turėjo atsidurti pati Taryba. Nors ši šventė neįvyko, jos rengimas irgi buvo susietas su 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos kaizerio Lietuvai suteiktu pripažinimu gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu.
Be to, nors nepriklausomybė buvo paskelbta, krašte iki pat 1918 m. pabaigos realiai šeimininkavo vokiečiai. Todėl visus 1918 metus nė viena Tarybos deklaracija pernelyg nieko nekeitė nei santykiuose su Vokietija, nei realioje galių konjunktūroje. Bet lapkričio pradžioje Vokietijoje įvyko revoliucija, Kompjeno paliaubos lapkričio 11 d. įformino Vokietijos kaip „karo pralaimėtojos“ statusą, o karinius dalinius vokiečiai pradėjo pamažu atitraukti iš rytuose okupuotų teritorijų. Lietuvos vyriausybei visa tai atvėrė galimybę pareikšti savo įtaką išryškėjusioje galios vakuumo situacijoje.
Kai srityje nuo Biržų šiaurėje iki Palenkės Januvo pietuose, kuri tuo metu vadinta Lietuva, dar tebebuvo dislokuoti Vokietijos daliniai, vyriausybė Berlyne keitė retoriką. Dar spalio 20 d. naujasis Vokietijos reicho kancleris princas Maxas Badenietis nurodė Tarybai pačiai formuoti vyriausybę ir rūpintis konstituciniais Lietuvos pagrindais, pabrėžė, kad Vokietija nesikiš į nuo jos nepriklausančios Lietuvos sienų klausimus. Po Lapkričio revoliucijos jau demokratinės Vokietijos vyriausybės specialiai paskirtas įgaliotinis Lietuvai Ludwigas Zimmerle parėmė lietuvių nacionalinę vyriausybę, sutiko, kad lietuviai pradėtų formuoti karinius dalinius.
Tačiau vos ėmė ryškėti vokiečių taktikos pokyčiai, 1918–1919 m. sandūroje Lietuvos vyriausybė susidūrė su nauju iššūkiu – bolševikų revoliuciją eksportavusių karinių dalinių puolimu. Įkandin atsitraukiančios Vokietijos kariuomenės puolusi Raudonoji armija lėmė, kad Lietuvos ministrų kabinetui teko apleisti Vilnių. Faktiškai dviem dešimtmečiams.
Pirmoji Vasario 16-osios sukaktis – kairiųjų iniciatyva
Tuo metu, kai geroką dalį Lietuvos buvo užėmę bolševikai, o vienintelė valstybė pasaulyje, de jure pripažinusi Lietuvą, liko Vokietija, Kaune buvo susiruošta minėti pirmąsias nepriklausomybės metines. Kad jas reikia minėti būtent Vasario 16-ąją, nusprendė socialisto liaudininko Mykolo Sleževičiaus vadovaujamas koalicinis ministrų kabinetas – pirmoji Lietuvos valdžios institucija, kurioje tokią įtaką turėjo kairieji.
Įdomu, kad visus 1918 metus šio nutarimo Tarybos dauguma veik neprisiminė. Pokalbiuose su kitais lietuviais Lozanos konferencijoje 1918 m. rudenį Tarybos pirmininkas Antanas Smetona teigė, kad Lietuvos Taryba įgijo suverenumą nuo 1917 m. gruodžio 11 d. Jam pritarė ir kitas Tarybos narys Juozas Purickis, pasak kurio, Lietuva pasiskelbė valstybe 1917 m. gruodžio 11 d. Taigi 1918 m. Taryba dar palaikė tą pasakojimą apie Lietuvos valstybės atsiradimą, kurį metų pradžioje pasauliui pradėjo transliuoti Berlynas – pirmoji žinia apie Lietuvos norą nutraukti visus ryšius su kitomis tautomis, kurią paskleidė pasauliui oficialiai pripažintos vyriausybės (Vokietijos) atstovas, išėjo iš generolo Maxo Hoffmanno lūpų 1918 m. sausio 12 d. derybose Brest Litovske.
Kada gi Lietuvos valstybės atskaitos tašku tapo Vasario 16-oji? Ankstyviausias liudijimas, kad rengiamasi paminėti šitaip traktuojamą Vasario 16 d., mus pasiekė iš 1919 m. sausio 27 d. į pirmąjį posėdį susirinkusios komisijos dokumentų. Komisiją, kuri turėjo surengti „tautos šventę metinėms Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sukaktuvėms paminėti“, sudarė Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinetas. Formaliai ši komisija deklaravo dvejopą pavaldumą Valstybės tarybos prezidiumui ir laikinajai vyriausybei, bet tai veikiau buvo būdas, kaip kairiojo vadovaujamam ministrų kabinetui išvengti eilinio konflikto su Valstybės tarybos prezidiumu, kuris jau ketino sudarinėti savo atskirą komisiją. Komisijai vadovavo vyriausybės Spaudos ir propagandos biuro vadovas Juozas Pajaujis, irgi socialistas liaudininkas.
Gali būti, kad 1919 m. vasario 16-ąją vyriausybė parinko šventei atsitiktinai. Bet čia svarbus ir kontekstas – ministrų kabinetas tuo metu faktiškai bandė neutralizuoti Tarybą kaip galios faktorių (taip pat ir šiuo specifiniu atveju, reikalaudamas šventės organizavimą išlaikyti savo rankose). Tad vasario 16-osios parinkimas šventei 1919 m. labiau atrodo kaip pastanga pamiršti gruodžio 11 d. dokumentą ir pasirinkti kitą Lietuvos valstybės atskaitos tašką, kuris pasižymėtų platesnėmis demokratijos implikacijomis (Tarybos pasisakymas dėl Steigiamojo Seimo).
Tokias intencijas rodytų ne tik šiai šventei parinktas pavadinimas – Tautos šventė, bet ir tai, ką dar vienas socialistas liaudininkas ir tuometis vidaus reikalų ministras Jonas Vileišis viešai skelbė apie šias iškilmes. Jis aiškiai komunikavo savo, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus laikyseną 1918 m. pradžioje, lėmusią tai, kad Taryba nutarė patvirtinti naują deklaraciją, kurioje vietoje 1917 m. gruodžio 11 d. variante buvusio teksto apie „ilgalaikius ir glaudžius santykius“ su Vokietija atsirado teiginiai apie demokratinius rinkimus ir Steigiamąjį Seimą, kuris turės nustatyti valstybės santvarką.
J. Vileišis rašė: „Mes, kairieji, pajutome, kad nors mūsų opozicijos kuopelė maža, bet visa tauta, visa visuomenė yra mūsų pusėje. Tada Tarybos dauguma sutiko ant mūsų nustatytos formulos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir kvietė mus atgal Tarybon. […] 1918 m. vasario 16 d. buvo tai reiškus Lietuvos demokratijos laimėjimas, tos demokratijos, kuri kovoje už savo krašto teises neprileidžia jokių žeminančių ją kompromisų […]. Tą dieną be jokios atodairos į vokiečių ar kitų kaimynų norus, Lietuvos, demokratijos atstovų lūpomis, yra reiškiai pabrėžus savo žodį.“
Kairiųjų „Lietuvos ūkininkas“ komunikavo dar aiškiau: socialistų ir demokratų mažumą Taryboje jis vaizdavo tikraisiais reikalo gynėjais, nes Tarybos „didžiuma prieš vasario 16 d. 1918 m. daugiau buvo susirūpinusi gerais santykiais su vokiečių valdžia, negu su lietuvių visuomene arba vienybe pačių V. Tarybos narių tarpe.“
Taigi išeitų, kad sprendimas minėti Vasario 16 d. galėjo gimti iš kairiųjų opozicinės nuostatos Tarybos daugumai ir jos legitimumo kritikos. Pasirinkę būtent šią dieną, jie demonstravo kairiųjų ir demokratinių jėgų nusiteikimą – tik šitos jėgos esą tinkamai rūpinosi Lietuvos valstybės kūrimu.
Atskaitos taškas įtvirtinamas įstatymu
Visus 1918 m. kairieji kritikavo Tarybos daugumą dėl to, kad šie prisiėmė sau teisę vadintis tautos atstovais. Vilniaus konferencija, kuri išrinko Tarybą, nebuvo demokratiškai išrinkta. Kairiųjų nuomone, pasisakyti visais esminiais Lietuvos valstybės klausimais turėjo teisę tik tautos deleguoti atstovai. Toks vaidmuo buvo numatytas Steigiamajam Seimui. Todėl ir 1919 m. vasario 10 d. ministrų kabinetas priėmė sprendimą kviesti visus pažymėti Tautos šventę vasario 16 d., bet dėl to, ar ši diena ir vėliau bus laikoma Tautos švente, paliko apsispręsti Steigiamajam Seimui.
Kadangi po metų Steigiamasis Seimas dar nebuvo susirinkęs, 1920 m. vasarį prie šio klausimo vėl teko grįžti. Dabar ministrų kabinetas, kuriame kairiųjų jau nebuvo, tvirčiau pasisakė, kad „pripažįsta“ Vasario 16-ąją kaip „Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dieną“, kuri turi būti „privalomai“ švenčiama. Atrodo, kad Ernesto Galvanausko kabinetas šiuo atveju tiesiog patvirtino tęstinumą to, ką paveldėjo iš M. Sleževičiaus kabineto; tik „Tautos šventės“ pavadinimo nebevartojo.
1920 m. iškilmės jau vyko ne tik Kaune, bet ir kitose Lietuvos vietose. Net ir Prancūzijos administracijos ką tik okupuotame Klaipėdos krašte vietos lietuviai vasario 15 d. surengė minėjimą. Pagaliau 1920 m. rugsėjo 8 d. Kazio Griniaus vyriausybės patvirtintame Valstybės įstaigų nedirbamų dienų sąraše – pirmajame Lietuvos vyriausybės dokumente, reglamentavusiame visą švenčių ciklą – Vasario 16-oji ir Gegužės 1-oji buvo įtvirtintos kaip dvi valstybės šventės, greta daugybės bažnytinių.
Duomenų, kad 1920 metais būtų vykusios diskusijos dėl to, kas laikytina valstybės atskaitos tašku, neturime. Tad dešinįjį E. Galvanausko kabinetą 1919-ųjų „kairioji“ iniciatyva dėl Vasario 16-osios, matyt, iš esmės tenkino. Gruodžio 11-osios gal niekas ir nebeprisiminė, o jei ir prisiminė, su ja sieti valstybės kūrimo faktą net ir dešiniesiems, nuolat sulaukusiems kritikos dėl savo ankstesnės provokiškos orientacijos, Steigiamojo Seimo rinkimų išvakarėse buvo nebepatogu. Taip Vasario 16-oji pretendavo tapti kompromisine švente.
Straipsnis parengtas pagal Klaipėdos universiteto tiriamojo projekto „Išgyventoji istorija“ Lietuvoje tarpukariu: tarp pasakojimų apie patirtis ir atminties politikos“ rezultatus. Projektui finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT) pagal mokslininkų grupių priemonę, sutarties Nr. S-MIP-19-40.
