Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) pirmą kartą parengė Lietuvos aplinkosaugos veiksmingumo apžvalgą. Ta proga buvo surengta diskusija „Klimatui neutrali ekonomika: laimėjimas visiems ar nulinės sumos žaidimas?“.
Lietuvai nusibrėžus ambicingą tikslą – iki 2050 m. pasiekti visišką neutralumą klimatui – EBPO teikia 43 rekomendacijas.
Visas jas išvardinti užtruktų laiko, tai paminėsiu kelias: Lietuvai patariama įvesti CO2 mokestį, atsisakyti iškastinio kuro subsidijų, suvienodinti dyzelio ir benzino akcizus. Automobilių registracijos mokestį siūloma padaryti metiniu mokesčiu, toliau didinti oro ir vandens taršos mokesčius.
Regis, rekomendacijų esmė – per mokesčių reguliavimą (išvertus į lietuvių kalbą, juos didinant) mažinti gamtos teršimą. Galima pabandyti eiti tokiu keliu, bet vien didinant mokesčius, kaip sako mano draugas, atsiranda spiralės efektas – vis labiau spaudžiant, ji skaudžiai atšoka arba lūžta.
Minėtoje diskusijoje klimato ekspertas Justinas Kilpys sakė, kad tai yra socialinių pokyčių problema. Jo žodžiais, visuomenėje visuomet yra apie 10 proc. pirmūnų, kurie patys aktyviai imasi veiksmų, valgo augalinį maistą, važinėja dviračiu ir stengiasi, kad jų CO2 pėdsakas būtų kuo mažesnis. Dar apie 10 proc. žmonių visuomet protestuoja, nenori jokių pokyčių.
Likusieji 80 proc. tiesiog gyvena savo gyvenimą ir jiems reikia sukurti tokią sistemą, kad jie galėtų gyventi patogiai, bet gerokai žaliau.
Anot jo, timptelėti šiai daugumai reikia sisteminių pokyčių, o jiems reikia politinės valios (eksperto žodžius cituoju iš Aplinkos ministerijos tinklalapio).
Dėl „timptelėjimo“ visiškai pritariu, tik dėl politikų norų „timptelti“ ir kaip „timptelti“ kyla abejonių. Jei tik per mokesčių didinimą, kažin ar suveiks. Net jei suveiks, tai juos mokės ne turtingiausieji ar skurdžiai, o vidurinioji klasė.
Bandau įsivaizduoti jaunos šeimos, gyvenančios kuriame nors didmiestyje (ne pačiam jo centre) ir turinčios kelis vaikus, kasdienybę. Jei tėvai skiria dėmesio savo atžalų edukacijai, be dviejų automobilių sunkiai išsivers, nes šiandien laikas yra viena brangiausių valiutų.
Vežioti į būrelius visuomeniniu transportu užtrunka daug ilgiau nei automobiliu, nes infrastruktūra nesutvarkyta. Kažin, ar abu automobiliai gali būti elektra varomi, mat tokie yra brangūs, o dar ir būsto paskola spaudžia pečius. Galbūt per kelis dešimtmečius viskas kardinaliai pasikeis. Galbūt.
Daug kalbama apie būtinybę piliečius šviesti ir informuoti. Deja, informacija mažai ką pakeis, jei patogiau bus gyventi su automobiliu, o ne ant dviračio balnelio vaikus po miestą kasdien vežioti. Todėl reikėtų nusibrėžti prioritetus ir mažiau į trinkeles investuoti, o burti bendruomenes, kurios išmoktų tarpusavyje susitarti ir sutarti dėl bendrų taisyklių.
Toje pačioje diskusijoje aplinkos ministras Simonas Gentvilas, sakė kad „tie 80 proc. visuomenės nori jaustis saugiai. Ir mes turime padėti. Tai darysime pasitelkę subsidijas netaršiam transportui, šildymui, yra ir bus sprendimai, susiję su viešuoju transportu, ir kt. Mes, politikai, turime parodyti tą viziją, nutiesti tiltą, kad negąsdintume žmonių. Tai daryti turime labai nuoširdžiai ir atsakingai“.
Gražūs žodžiai, bet kaip sakydavo Stanislavskis, „netikiu“. Netikiu.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
