Lietuvai nusprendus atidaryti Taivano atstovybę Vilniuje, Kinijos valdantieji supyko: atšaukė ambasadorių konsultacijoms, tą patį pasiūlė padaryti ir Lietuvai. Diplomatinėje padangėje yra daug subtilumų. Jei Taivano atstovybė būtų pavadinta Taipėjaus vardu, pykčio galbūt būtų mažiau, bet esmės tai nekeistų: drakonas yra didelis ir į skruzdes nemato reikalo dėmesio kreipti. Taip bent iš pirmo žvilgsnio atrodo. Taip ir Kinijos žiniasklaida bando nupiešti. Bet jei piešia, vadinasi, pastebi.
Jei kas bendravot su kinais, žinot, kad jie mėgsta metaforas ir jomis žongliruoja priklausomai nuo situacijos. Teko dalyvauti forume, kuriame vienas Kinijos valdžios atstovų sakė, kad „pražydusi gėlė dar nėra pavasaris“, o kitas teigė, kad „pavasario žiedų įvairovė sukuria harmoniją“.
Suprask, kad pasaulio tvarkoje negali būti visiems priimtinų požiūrio taškų į žmogaus teises ir skirtingai suvokiame demokratijos apibrėžimą. Beje, taip savo elgesį grindžia dauguma totalitarinių rėžimų ir bando įrodyti, kad autokratija yra geriau nei demokratija.
Kai Lietuva paskelbė pasitraukianti iš Kinijos ir Rytų Europos bendradarbiavimo platformos 17+1, Pekinas oficialiai šypsojosi į ūsą, neva skruzdėlė pataikauja JAV interesams. Tik suvokta, kad toks žingsnis gali sukelti grandininę reakciją ir šis darinys ilgainiui gali subyrėti.
Kalbant metaforomis – kartais nedidelis akmenėlis didelį vežimą apverčia. Juolab, kad Europos Sąjungos požiūris į draugystę su Kinija keičiasi, suvokus, kad ji tik siekia savo interesų ir nesistengia ieškoti abejoms pusėms naudingų bendradarbiavimo formų.
Ketinimas atidaryti Taivano atstovybę sukėlė pyktį, neva peržengta „raudona linija“. Ta linija buvo peržengta senokai, kad ir Baltijos kelio metinių minėjimo metu, kai Kinijos ambasada palaikė provokaciją Katedros aikštėje.
Kai Lietuva paskelbė pasitraukianti iš Kinijos ir Rytų Europos bendradarbiavimo platformos 17+1, Pekinas oficialiai šypsojosi į ūsą, neva skruzdėlė pataikauja JAV interesams.
Šiame kontekste keistokai atrodo aimanos, kad dabartinė valdžia savo elgesiu sukėlė problemų, atvėrė dar vieną frontą ir dangus ima griūti.
Jei žvelgtume į statistiką, praėjusiais metais Lietuvos eksportas į Kiniją sudarė 0,3 mlrd. EUR, o importas - 1,2 mlrd. EUR. Taigi vieno iš mūsų diplomatų lūpomis tariant, mes daug daugiau investuojame į tarpusavio santykius, nei iš jų gauname naudos.
Albinas Januška, diplomatas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, naujausiame žurnalo „Verslo klasė“ numeryje teigia, kad Lietuvai pragmatiškiausia politika yra vertybinė politika ir neturime prabangos kitokios turėti.
Jis pabrėžia, kad tokiu atveju tenka ieškoti ne dirbtinės „realybės“ ir vertybių priešpriešos, o realpolitik bei liberalios demokratijos principų (demokratija, teisės viršenybė, žmogaus orumas, mažumos teisės prieš daugumos diktatūrą, laisva rinka) prioriteto balanso.
Pritariu tokiai nuomonei ir nesuprantu, kai piktinamasi, jog dėl Taivano atstovybės atidarymo galime prarasti galimybę atsisiųsti suknelę ar marškinėlius už kelis eurus, nesvarbu, kad jie buvo pagaminti uigūrų konclageryje. Prieš trisdešimt metų Islandija nepabijojo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės ir dideliam vežimui parodė, kad jis nėra stabilus. Kartais mažos valstybės kalba už didesnes, nes turi daugiau drąsos ir skaudžios patirties.
Komentaras skambėjo per LRT radiją
