Nuomonės

2021.08.05 11:14

Ramūnas Terleckas. Apkabinkime artimuosius, kol dar galime

Ramūnas Terleckas, „Verslo žinių“ apžvalgininkas2021.08.05 11:14

Neteisėtų migrantų krizė ir kova su koronavirusu bei spėlionės, ar bus trečiasis karantinas – pagrindinės temos ne tik žiniasklaidos, bet ir visų mūsų mintyse.


Tai iš tiesų rūpestis ir galvos skausmas. Galbūt – svarbiausi iššūkiai valstybei ir visuomenei, bet per ginčus dėl tvoros statymo pasienyje reikiamybės ir svarstymus, kas gali gauti galimybių pasą, kartais pamirštame detales, kurios svarbesnės kasdieniame gyvenime. Pamirštame, kad žmogus yra sociali būtybė, todėl jam būtinas bendravimas.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pranešė, kad didėjant sergančiųjų skaičiui, netrukus vėl bus griežtinama tvarka lankytis viešosiose erdvėse. Epidemiologai užsimena, kad sulauksime (o gal jau sulaukėme) trečiosios viruso bangos, o tai reiškia, kad neabejotinai atkeliaus ir dar vienas karantinas.

Koks griežtas jis bus, niekas nuspėti negali, tačiau ruduo gerų naujienų nežada. Todėl nenustebau prekybos centre išgirdęs mamos abejones, ar verta sūnui pirkti naują kuprinę, nes nebūtinai jos prireiks, jei mokytis ir vėl teks nuotoliniu būdu.

Iš prigimties esu optimistas, todėl vis ieškau teigiamų dalykų: vasara jau į pabaigą, bet šiluma orai palepina ir dar galime pasidžiaugti galimybe keliauti bei pabendrauti vieni su kitais.

Tą ir raginčiau daryti. Atsakingai, atsargiai, bet pasinaudoti proga pabūti su artimais žmonėmis.

Jau pirmasis karantinas pabaksnojo į žinomą skaudulį – vienišų žmonių mūsų visuomenėje yra daug daugiau, nei norėtume. Savanoriai, padėję negalintiems apsirūpinti būtiniais produktais, pasakojo, kad pagyvenusiems žmonėms net ne tokia pagalba buvo svarbiausias dalykas. Svarbiau buvo pajausti, kad esi kažkam reikalingas. Modernios technologijos leidžia susisiekti su artimaisiais, bet jos negali pakeisti gyvo bendravimo džiaugsmo.

Mano garbaus amžiaus tėtis laiką leidžia Tremtinių namuose ir kartais liūdnai pajuokauja, kad ten yra geriau nei kalėjime, nes juo rūpinamasi ir jis turi galimybę po lauką pasivaikščioti. Sugaunu save mąstant, kad per darbus ir įvairias rutinas nespėju jo taip dažnai aplankyti, kaip norėčiau.

Dar labiau nuliūdina tėčio atodūsis, kad jis, kai jėgos leido, kas kelias savaites apkeliaudavo savo draugus, atsidūrusius panašioje situacijoje, nes suprato, kad jiems reikėjo žinoti esant nepamirštiems.

Patirtimi, gerbiami klausytojai, dalinuosi tik dėl to, kad priminčiau, kad tvoros tvoromis, rūpesčiai rūpesčiais, o netrukus artėja Šv. Rokas, kai Lietuvą palieka gandrai, ateina ruduo, o su juo, galbūt ir eilinis karantinas. Tai neatidėliokime nieko rytdienai, aplankykime ir apkabinkime savo artimuosius.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.