Pandemija ir kada baigsis karantinas bene labiausiai šiuo metu visuomenėje aptarinėjamos temos. Dar diskutuojama kirpyklos ar kavinės turėtų atsidaryti pirmiau ir kokios vakcinos yra geresnės. Politiniame lauke prasidėjo diskusija, kuris Lietuvos vadovas, kur turi atstovauti valstybei.
Taip į antrą planą atsitraukė situacija Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centre.
Galbūt daugelis netgi painioja šią įstaigą su Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi, kurio misija ir veikla ne tik edukuoja, bet ir visam pasauliui pasakoja apie Lietuvos kovą su okupantais.
Iš tikro, Centro darbas yra daug svarbesnis valstybės mechanizmo krumpliaratis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tai yra valstybės įstaiga, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, SSRS vykdytą agresiją ir jos padarinius atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Taigi yra vienintelė specializuota institucija, kuri tiria genocidą ir rezistenciją ne tik istorinių tyrimų prasme, bet ir teikdama ekspertinį vertinimą teisėsaugos institucijoms, taip pat vienintelė, kuri užsiima šio laikotarpio memorializacija visos Lietuvos mastu.
Protingai išnaudojamas Centras galėtų būti ir rakštimi, galinčia smarkiai subadyti Rusijos propagandos malūną.
Praėjusiam Seimui Centro nauju vadovu paskyrus Adą Jakubauską, plika akimi buvo matyti, kad nieko gero iš to nebus. Ne dėl to, kad A. Jakubauskas laiškus į Rusiją rašinėjo prašydamas pinigų. Tiesiog, kylant karjeros laiptais, negalima peršokti kelių pakopų, mat atsiduri ten, kur pritrūksta suvokimo ir kompetencijos. Neabejoju, kad A. Jakubauskas būtų puikus Centro ūkvedys, bet ne vadovas.
Todėl šioje institucijoje ir prasidėjo profesionalių istorikų engimas, o pats direktorius į feisbuką vos ne kasdien kėlė savo nuotraukas su garbaus amžiaus partizanais, ar kiek jaunesnėmis jų dukromis, taip lyg bandydamas parodyti, kad „dirba ir turi liaudies palaikymą“.
Akivaizdu, kad problema egzistuoja ir politikai neturėtų į ją lengvai ranka numoti, nes Lietuvos nedraugai to labai norėtų.
Taip lengvai vadovo neatleisi, todėl Centrą reikia reorganizuoti arba sulaukti A. Jakubausko metinės ataskaitos Seime ir jos nepatvirtinti, tik savieigai proceso paleisti negalima.
Esu apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Padėjau jį giliai į stalčių, paslėpiau, nes manau, kad nenusipelniau. Tiesiog tomis dienomis teko dirbti Aukščiausioje Taryboje. Nieko didvyriško nenuveikiau, atlikau darbą, už kurį gavau atlyginimą ir bijojau mirti, juk gyvenimas dar buvo prieš akis.
Pasakoju asmenines patirtis, nes erzina bandymai „pagražinti“ istoriją, kuriuose, deja, sudalyvauja ir Centras. Dabar net nuoširdūs komunistai ir nenuoširdūs kolaborantai aiškina, kad anuomet „kovojo“ už Lietuvą. Todėl atsiranda vis naujesnių „rezistentų“, kurie lyg ir dalyvavo istoriniame mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo, lyg tik netyčia pro šalį ėjo, o paskui bėgo atgailauti pas Juozą Baltušį.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
