Nuomonės

2019.06.15 10:16

Sonata Šulcė. Vilniaus istorijos (knygos ištrauka)

Sonata Šulcė2019.06.15 10:16

Vasara – tinkamas laikas ir kelionėms čia pat, savo mieste. Kultūros istorikė, gidė Sonata Šulcė kviečia atrasti daugiasluoksnę Vilniaus istoriją. Knygoje „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą“ ji pasakoja apie menkai pažįstamą bei prieštaringą 18-ojo amžiaus miesto ir visos epochos istoriją.

Šį amžių labiausiai žinome kaip laiką, kai politinės intrigos nutrina Abiejų Tautų Respubliką nuo pasaulio žemėlapio, tačiau tai ne tik politinių konfliktų, gaisrų ar ligų amžius, bet ir Apšvietos epocha, kai iš Europos atkeliauja moderniausios mokslo bei kultūros idėjos. Apie šį menkai pažintą ir nerimastingą laikotarpį S. Šulcės lūpomis pasakoja ne tik tos epochos didikai ar ryškiausios istorinės asmenybės, bet ir mažai žinomi, užmiršti asmenys. Siūlome paskaityti knygos ištrauką ir susipažinti su nežinomo jėzuitų metraštininko istorija bei nukeliauti į atokią XVIII amžiaus vasarvietę – jėzuitų Lukiškes.

Tiesa, jos nieko bendro neturi su šiandienine Lukiškių aikšte. Jėzuitų Lukiškėmis XVIII a. buvo vadinama tuo metu atoki teritorija šalia Neries dabartiniame Vingio parke. Čia vykdavo didžiulės puotos, karalių priėmimai, kiti čia ieškojo ramybės, augino vaistažoles. Dabar jėzuitų Lukiškėse veikia Vilniaus universiteto Botanikos sodas.

***
Jis – paprasčiausias jėzuitų raštininkas. Tylus, nuolankus, atgailaujantis, išmintingas, viską stebintis. Jėzaus draugijos, Societas Jesu, nariu tapo visai jaunas. Regis, jei gerai pamena, septynioliktais savo gyvenimo metais gavo kunigo šventimus. Nuo tada praėjo nemažai laiko. Teisybę sakant, pats nepastebėjo, kada iš jaunuolio tapo paniurusiu ir ligotu seniu. Ką dar norėtų apie save pridurti? Gana ir tiek – negali pakęsti tuščių kalbų.<...>

Lukiškių vasarvietę jėzuitai nepaprastai gerai tvarko. Nebuvo sunku sugalvoti, iš kur gauti pajamų jai išlaikyti ir tęsti rūmų perstatymo darbus: valda puikiausiai tinka vaistingiesiems augalams auginti, ir jėzuitai šia Dievo dovana išmoningai naudojasi. Visai neseniai į šiaurę nuo rūmų buvo trigubai padidintas vaistažolių daržų plotas, o jame suprojektuoti nauji sklypai. Dabar šį daržą sudaro keturiolika nevienodo dydžio, kruopščiai sunumeruotų sklypų, padalytų lysvėmis. Šitaip lengviau sudaryti auginamų vaistažolių sąrašus ir viską suregistruoti. Viską prižiūri specialiai paskirtas prefektas, puikiausiai nusimanantis apie augalus.

Sklypai primena ne paprastus daržus, o veikiau pasivaikščiojimams skirtas alėjas. Lysves skiria platūs takai, iš šonų apsodinti medžiais, karštomis dienomis teikiančiais malonų pavėsį. Prieš dvejus metus visas plotas aptvertas ilgiausia mūrine tvora su arkinėmis nišomis, kurios ištapytos augaliniais ornamentais, gyvūnų atvaizdais, rojaus paukščiais, gamtos vaizdais.

Inula helenium, Origanum vulgare, Arctium lappa, Achillea millefolium (didysis debesylas, paprastasis raudonėlis, didžioji varnalėša, paprastoji kraujažolė) – šios ir kitos gydomųjų augalų rūšys vešėte veša Lukiškėse, nes žemė durpinga ir drėgna. Įvairiausių tinktūrų ir užpilų gaminama iš šių augalų, o paskui parduodama Akademijos vaistinėje, įkurtoje prie pat Vilniaus jėzuitų akademijos. Ypač mėgstamas saldusis likeris, gaminamas iš žolelių.

Be stipriųjų gėrimų ir vaistinių užpilų, gaminamų iš jėzuitų Lukiškėse auginamų žolelių, dar naudingesniu pajamų šaltiniu tapo jėzuitų žolininkų auginamas tabakas. Štai taip paprastai ekonominis rūmų ir valdos išlaikymo klausimas buvo visiškai išspręstas, o sparčiai didėjančios pajamos leido toliau rekonstruoti jėzuitų namus.

Kaip tik šiais 1716 metais, nuspręsta prie rūmų pristatyti maldoms tinkančią koplyčią ir vos prieš keletą mėnesių, vadovaujant architektui Jonui Pensai, pradėti darbai. Koplyčia glaudėsi prie šiaurrytinio rūmų korpuso. Architektas Jonas Pensa Vilniuje pagarsėjo po to, kai kartu su lipdytoju Andreasu Sanctino Caponu perstatė ir išpuošė Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios altorių. Tėvai Laterano kanauninkai, labai patenkinti meistro darbu, palankiai apie jį atsiliepė, tad jis sulaukė dar daugiau užsakymų. Po gaisro, prasidėjusio prie Subačiaus vartų ir ugnies liežuviais išplitusio miesto gatvėmis, Jonui Pensai buvo patikėta atstatyti Vilniaus rotušę. Užbaigti darbai garsino meistro vardą mieste ir už jo ribų.

Jėzuitų užsakyta ir Jono Pensos pastatyta koplyčia Lukiškėse turėjo būti nemažiau puošni ir ištaigi. Vos per kelis mėnesius statinys įgavo grakščias formas, o svarbiausią koplyčios dalį apsidę papuošė puikūs piliastrai – iš sienos išsikišusios kolonos. Koplyčia prieš keletą savaičių pašventinta ir jai suteiktas šventosios Rozalijos, maro aukų užtarėjos, vardas. Šitiek daug buvo pasistūmėta, tereikėjo skliautus tinkamai suskliausti ir būtų buvę galima imtis lipdinių.

Tačiau vos prieš dvi dienas, spalio penktąją, koplyčios skliautai įlūžo ir mirtinai sužalojo patį meistrą Joną Pensą. Šiai nelaimei nutikus, jis, Vilniaus jėzuitų akademijos raštininkas, neužsimindamas apie visus ištikusį sumišimą ir liūdesį, dienoraštyje trumpai įrašė:

1716 metų spalio 5 diena

Šiandien Lukiškėse naujoje koplyčioje, dar ne iki galo pastatytoje, nugriuvo stogas ir prispaudė viso Vilniaus miesto architektą poną Joną Pensą ir du mūrininkus, kitiems trims
kam rankas, kam kojas sutraiškė. Gerbiamas tėvas rektorius pietavo profesų namuose. Tėvas namų prokuratorius su broliu vaistininku išvažiavo į Lukiškes, į pagalbą sužalotiems.

Negalėjo jėzuitų kolegijos dienoraštyje rašyti, ką jautė pamatęs sunkių koplyčios skliautų prispaustus ir sumaitotus kūnus, girdėdamas išgyvenusiųjų dejones. Vien kartu su kitais tėvais jėzuitais karštai meldė Viešpatį už šias nekaltas sielas ir pašnibždomis svarstė, esą gal šią vietą lydi prakeiksmas, nes jau nebe pirmąsyk panašiai nutinka. Kokia tai skausminga nelaimė ir netektis visam miestui, tačiau pirmiausia – tėvams jėzuitams. Vis dėlto labiausiai rankos grąžytos dėl to, kad koplyčią vėl teks pradėti iš naujo statyti, tad reikią ieškoti kito architekto, kuris kruopščiai savo darbą atliktų, kaip amžiną atilsį talentingasis meistras Jonas Pensa.

O šiandien spalio septintąją, nuo architekto Jono Pensos žūties praėjo dvi dienos, ir jis, jėzuitų raštininkas, pamirkęs rašale plunksną, pradeda naują įrašą. Jo priedermė tęsti dienoraštį, tačiau neatskleisti savo minčių ir jausmų. Jis nebylus, nuolankus, išmintingas, viską stebintis. Įsipila pelynų trauktinės ir perskaito ką lakoniškai šįkart parašęs:

1716 metų spalio 7 diena

Gerbiamas tėvas rektorius ir scholastikai, kurie ten nakvojo, grįžo iš Lukiškių. Tėvas Ostrovskis apgynė mažąjį aktą apie vieną Dievą ir trijuose asmenyse, oponavo tėvai dominikonai.Mūsų bažnyčioje įvyko laidotuvės pono Pensos, šio mėnesio penktą dieną žuvusio jo paties statytos koplyčios pastate Lukiškėse. Mišias giedojo tėvas Barščas, asistavo scholastikai.

Šioje palydoje dalyvavo visas miesto magistratas.

Sonata Šulcė. Vilniaus istorijos. Vilnius: Tyto alba, 2019. Dailininkė Asta Puikienė.