Nuomonės

2019.05.11 20:31

Vaiva Rykštaitė. Tegul gėdingos mūsų folkloro dainelės ir prietarai lieka etnologų konspektuose

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.05.11 20:31

Turbūt jau žanro klasika tapęs į Londoną pasisvečiuoti pirmąsyk atvykusios mamos, tetos ar močiutės skubus apmokymas pašnibždomis, dažniausiai važiuojant metro: „Nespoksok taip ir nesakyk žodžio negras – reikia sakyti juodaodis!“

Prieš beveik dešimt metų savo mamos paklausta kodėl? – nežinojau, ką atsakyti. „Negalima ir tiek, – spyriausi. – Juos šitas žodis įžeidžia,“ – pridūriau. O pati sau tyliai svarsčiau, kodėl iki šiol visose lietuvių kalba skaitytose knygose žodis iš n raidės tiko, bet dabar staiga – nebegalima? Įtarimą sustiprino ir muzikiniuose klipuose nuolat girdimas juodaodžių kreipinys vienų į kitus. Jiems galima, o mums – ne. Taip tada man atrodė, bet neturėjau su kuo pasiginčyti, bijodama įžeisti juodaodžius ar pasirodyti neišmanėle baltųjų britų akyse. Aš tiesiog norėjau patikti žmonėms, pritapti Anglijoje ir rasizmą pažinau apgraibomis.

Nigger kilęs iš lotyniško negro, reiškiančio juoda, bet XVIII a. perimtas iš ispanų, šis žodis JAV jau turėjo visiškai kitokią reikšmę. XX a. pirmoje pusėje dėl istorinių JAV kontekstų nigger įsitvirtino kaip rasistinis įžeidimas, kuriuo siekiama ne apibūdinti spalvą, bet pažeminti žmogų. Ir ne, juodaodžiams taip pat nepatartina jo vartoti, nes, kaip rašo juodaodis NPR žurnalistas Gene Demby[1], jei visi pagaliau nustotų sakę žodį iš n raidės, jis tiesiog išnyktų iš vartosenos.

Prieš dešimt metų gal dar būčiau galėjusi teisintis, kad pas mus Lietuvoje viskas kitaip, kad mes nežinome, nesuprantame, per ilgai buvome už geležinės uždangos. Dar būčiau galėjusi papasakoti, kaip verkiau skaitydama „Dėdės Tomo trobelę“, kur žodis negras vartotas taip pat atsainiai, kaip dabar sakome prancūzas.

O šiandien?

Lietuvoje apsigyvena vis daugiau kitataučių, sukuriama vis daugiau mišrių santuokų su įvairios kilmės ir rasės žmonėmis, keli juodaodžiai žmonės jau yra lietuvių pamiltos garsenybės. Emigrantai anūkai, galima tikėtis, jau instruktavo visų kaimų močiutes, ir žodis iš n raidės liko praeityje? Ir kai žiūrėdama gyvenimo būdo laidą su žavinga juodaode, rodosi, jau galiu palaimingai atsidusti, išgirstu vieną giminės moterį mano mažajai dukrai sakant: „Duok nosį – žydą nuvalysiu.“

Turiu pripažinti, mane ištiko toks šokas, kad pritrūkau žodžių.

Esu iš dviejų pasaulių. To vaikystės, kur net grybai savo kepurių formose neša kolektyvinę karo atmintį iki šiol vadinami žydukais ir vokietukais; su klaikia dainele apie kopėčiomis lipantį žydą, istorinę ksenofobiją įkūnijančiomis čigonų ir žydų Užgavėnių kaukėmis ir kiek švelnesniais, bet visiškai rasistiniais anekdotais apie Joškę ir Sarą. Kilau iš pasaulio, kur mano giminės ir kaimynai, per savo gyvenimą asmeniškai nepažinę nė vieno kitos odos spalvos žmogaus, jau buvo rasistai dėl folkloro.

Tačiau ranką prie širdies pridėjusi galiu tvirtinti – mano giminėje tikrų rasistų nėra, jei rasizmą apibūdinsime kaip neapykantą kitos rasės žmonėms. Net toji moteris, siūliusi nušluostyti dukrai snarglį, po to labai susigėdo, sakė, net nepagalvojusi apie už to slypinčią prasmę, tiesiog taip sakydavusios jos pačios giminės moterys.

Daugumą pažįstamų lietuvių rasistų apibūdinčiau kaip folklorinius rasistus – tai dažniausiai senesnės kartos žmonės, vengiantys kitos odos spalvos žmonių ar į juos spoksantys iš gryno nežinojimo, smalsumo, prietaringumo, o antisemitinius ir afrofobinius juokelius perėmę iš bendro neišmanėlių katilo. Kartą giminės manęs, grįžusios iš Londono, pašnibždomis klausė, ar juodaodžių prakaitas trenkia taip pat kaip baltaodžių? Guodžiuosi mintimi, kad, nepaisant folklorinio rasizmo, prie mano giminės stalo yra laukiami visų odos spalvų bičiuliai, kurie būtų šilčiausiai sutikti ir apkabinti, man slapta besidžiaugiant, kad jie visgi nesupranta lietuviškai.

Tačiau rasistinis folkloras tuo ir pavojingas, kad galima neva užsimerkti sakant: „O mes visai ne rasistai, mūsų humoras toks.“ Galima kaltinti istoriją, okupaciją, gintis nežinojimu, prisidengiant baltojo trapumu – terminu, apibūdintu sociologės Robin DiAngelo, knygos tuo pačiu pavadinimu („Baltojo trapumas“, angl. White Fragility) autorės, pastebėjusios, kad baltieji diskusijose apie rasizmą dažnai pereina į gynybines pozicijas, teisindamiesi savo nežinojimu ir nesupratimu, tartum kita odos spalva žymėtų rasės turėjimą ir rasizmo reikalų išmanymą, o baltumas teiktų savotišką neutralumą. Turiu prisipažinti, ne sykį pati esu užėmusi panašią poziciją, neva „jūs čia dėl kažko įsižeidžiate, jūs patys ir gilinkitės“. Bet toks požiūris yra ydingas.

Kitas, mano gyvenamasis, pasaulis– persmelktas politinio korektiškumo. Čia nuolat primenama, kad negalima kreminio atspalvio dažų apibūdinti kaip „kūno spalvos“, nes kūnai juk būna visokių spalvų. Apsigyvenusios JAV manęs niekas neinstruktavo, bet greitai iš aplinkos signalų ir savo pačios klaidų išmokau atpažinti rasistines apraiškas ir jų nekartoti, kaip antai stereotipai, pavyzdžiui, kad azijiečiai yra prasti vairuotojai ir geri matematikai, visi juodaodžiai neva mėgsta keptą vištieną, o indų kilmės žmonėms geriau siūlyti aštresnio maisto. Tai vis rasizmo apraiškos, nors iš pirmo žvilgsnio ir nekaltos. Trumpai tariant, bet kokios išvados apie žmogaus pomėgius ir sugebėjimus, daromos remiantis ne jo kultūra ir asmeniniais sugebėjimais, bet sprendžiant tik pagal odos spalvą, yra rasizmas.

Šių metų sausį JAV Fox2 žinių pranešėjas Kevinas Steincrossas penktos valandos ryto tiesioginio eterio metu aptardamas būsimą Martino Lutherio Kingo dienos minėjimą netyčia arba nesąmoningai pavartojo rasistinį žodį. Nors po to kilo diskusijų apie tiesiog ne taip ištartą pavardę ir žurnalisto išsiblaškymą, K. Steincrossas neteko darbo, viešai atsiprašė. O už tokius žodžius kaip parlamentaro Dainiaus Kepenio pasisakymas apie negriuko DNR šis neišmanėlis JAV ir daugumoje kitų pažangių valstybių akimirksniu būtų netekęs ne tik darbo, bet greičiausiai ir aptarnavimo daugelyje kavinių. Tikiuosi, kad taip ir nutiks. Nes rasistams reikia parodyti jų vietą.

Žinoma, kaip ir visame pasaulyje, Lietuvoje egzistuoja itin agresyvių rasizmo formų, kuomet kitų rasių žmonės yra tyčia užgauliojami, diskriminuojami ar net fiziškai sužeidžiami. Už rasistinius išpuolius gresia teisinė atsakomybė. Tačiau šiandien man, kaip dviejų vaikai mamai, svarbus ir folklorinio rasizmo klausimas. Būtent nuo folklorinio rasimo prasideda kelias į tolesnę neapykantą ir agresiją. Ar dabartiniams mokyklinukams rasizmo pamokas, kaip ir man, teks išmokti didmiesčių metro?

Smalsu, ar nors vienoje Lietuvos mokykloje arba įmonėje vykdomos rasizmo atpažinimo dirbtuvės, ar apie tai kalbama su vaikais, ypač klasėse, kur yra tamsesnio gymio, kitos kilmės mokinių. O jeigu nekalbama, tai ką galėtume padaryti, kaip prisidėti prie rasizmo atpažinimo ir rasistinio folkloro šalinimo iš mūsų kasdienės kalbos? Tegul gėdingos mūsų folkloro dainelės ir prietarai lieka etnologų konspektuose.

P.S. Kviečiu rašyti savo rasizmo atpažinimo ir mažinimo idėjas komentaruose. Nors ne į visus spėju atsakyti, tikrai perskaitau visus.

[1]https://www.npr.org/people/182264497/gene-demby

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius