Trečias kartas nemeluoja – taip pristatoma artėjanti žymios islandų grupės „Of Monsters and Men“ viešnagė Lietuvoje.
Visame pasaulyje populiarumo sulaukę muzikantai antradienio vakarą žengs į sceną Vilniaus salėje „Compensa“. Kodėl trečias kartas? Nes grupė dar 2020-aisiais turėjo groti Vilniuje. Tada dėl pandemijos ribojimų nukėlė koncertą, o tada jį apskritai atšaukė.
„Pagaliau aplankysime jūsų šalį“, - paklausta apie vizitą, kurio Lietuvos melomanai laukė dar prieš šešerius metus, nusišypsojo grupės dainininkė Nanna Bryndís Hilmarsdóttir.
Grupės „Of Monsters And Men“ sėkmės istorija prasidėjo prieš 16 metų. Popmuziką, folko ir alternatyvų skambesį derinanti grupė jau pirmuoju albumu „My Head Is An Animal“ užkariavo ne tik savo gimtinės klausytojų širdis.
Daina „Little Talks“ tapo pasauliniu hitu ir pakilo į JAV populiariausiųjų dvidešimtuką – to pasiekti nėra pavykę nė vienam kitam Islandijos muzikantui ar grupei. Įdomu tai, kad tai buvo vienas pirmųjų grupės išleistų kūrinių.
Buvo metas, kai apie šią grupę, kaip apie vieną didžiausių muzikos atradimų, kalbėjo visas pasaulis. Jau netrukus grupė koncertavo garsiuose Glastonberio, Redingo, „Lollapalooza“ festivaliuose, buvo kviečiama į populiariausias JAV TV laidas, jų dainos suskambo „iPhone“ reklamoje, filmuose, serialuose – tokiuose kaip „Bado žaidynės“, „Vaikštantys numirėliai“, „Greisės anatomija“ ir „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“. Grupės nariai taip pat pasirodė kultiniame seriale „Sostų karai“.
Nuo to laiko grupė surengė šimtus koncertų visame pasaulyje, o į Lietuvą atvyksta, pristatydama naujausią, pernai rudenį išleistą albumą „All Is Love And Pain In The Mouse Parade“, pasirodžiusį po šešerių metų pertraukos.
„Albumas nagrinėja dalykų dualumą – kur yra meilė, ten neišvengiamai atsiranda ir skausmas. Negali turėti vieno be kito“, – aiškina Nanna.
Kitas grupės dainininkas Ragnaras Þórhallssonas priduria: „Tam tikra prasme tai albumas apie suaugimą, bet kartu – ir apie grįžimą namo, susitikimą su savo praeitimi.“
Prieš kelionę į Vilnių grupės dainininkė Nanna davė išskirtinį interviu LRT.lt.
– Prisiminkime laikus, kai turėjote koncertuoti Lietuvoje, bet tas koncertas taip ir neįvyko.
– Taip, tuo metu gastroliavome su savo albumu „Fever Dream“, kurį ką tik buvome išleidę. Keliavome po pasaulį pusmetį. Tailande turėjome atšaukti koncertą, nes Ragnaras susirgo. Ne, ne „kovidu“, tačiau turėjome sustabdyti turą.
Parskridome namo, ketinome tęsti kelionę, kai jis pasveiks. Bet tada prasidėjo koronaviruso pandemija. Labai keisti laikai.
– Ar niekada nesate buvusi Lietuvoje?
– Ne, tai bus pirmas kartas. Labai džiaugiuosi, bus įdomi. Atvirai kalbant, nedaug žinau apie Lietuvą. Girdėjau, kad ten gražūs miškai ir smėlio kopos, ar ne? Laukiu, kada pamatysiu savo akimis.
– Ko galime tikėtis iš šio koncerto?
– Pristatome naujausią savo albumą „All Is Love And Pain In The Mouse Parade“. Žinoma, grojame ir savo senesnes dainas. Šios mūsų gastrolės nėra šou, nesistengiame sukurti didelio reginio.
Viskas – labiau apie santykį scenoje, apie buvimą ir grojimą kartu, nes toks ir yra mūsų albumas, įrašytas kartu viename kambaryje. Norime tą intymumą ir tikrumą pabrėžti ir scenoje.
Mes – būrys islandų, keliaujančių kartu, ir dauguma mūsų komandos narių yra islandai, žmonės, kuriuos seniai pažįstame. Taigi tai tarsi mažas keliaujantis Islandijos cirkas.
– Nuo ankstesnio jūsų albumo prabėgo šešeri metai. Kodėl atsirado tokia ilga pertrauka?
– Mums daug visko nutiko. Sukūrėme minialbumą ir dokumentinį filmą – pandemijos metu keliavome po Islandiją ir, kadangi negalėjome rengti koncertų žiūrovams, tiesiog grojome mums svarbiose vietose, niekam nematant ir negirdint.
Kurį laiką grojome atskirai, aš prieš trejus metus išleidau solinį albumą. Ir, žinoma, daug kūdikių. Kai prieš šešerius metus paskutinį sykį gastroliavome, grupės nariai turėjo tik vieną vaiką. O dabar yra šeši.
Taigi, visi buvome užsiėmę. Be to, išsiskyrėme su savo įrašų leidykla ir vadybininkais. Buvome situacijoje, kai niekas mūsų nespaudė, nestūmė į priekį, tiesiog patys turėjome viską daryti, jei norime. Šaunus jausmas tai patirti – jau seniai taip nebuvo.
– Albumo pavadinime minimas „pelių paradas“. Kokia šios frazės reikšmė?
– Albumą kūrėme Islandijoje, įrašinėjome savo studijoje, jau seniai nebuvome įrašę naujos muzikos. Vėl pajutome ryšį. Tas „pelių paradas“ – tai mes, mūsų šeimos, mūsų istorija.
Be to, mūsų studija – pramoniniame rajone. Visur aplink griaunami pastatai, nes reikia erdvės naujiems projektams. Griūva visa ekosistema, pelės bėga ir neturi kur dėtis. Tad jos gausiai lankosi mūsų studijoje.
Tai mus privertė susimąstyti, kaip mes elgiamės su gamta ir kokios tų pelių istorijos? Gal kiek panašios į mūsų, žmonių. Jų gyvenime vyksta drama, jos ieško prieglobsčio, naujų namų, nori pratęsti giminę. Įkvėpė mintys, kad mes visi – šio gamtos pasaulio dalis.
– Savarankiškai kurti ir prodiusuoti įrašą – tai gali būti iššūkis. Buvo nelengva?
– Labai sudėtinga, bet smagu. Mes visi penki esame labai išsiblaškę, sunkiai išlaikome dėmesį, kaip drugeliai. Taigi turėjome rasti būdų, kaip laikytis disciplinos, o tai buvo sunku.
Štai kodėl tai užtruko ilgai. Be to, turime prabangą - savo studiją. Tai suteikia laisvę, tiesiog neskubėti.
Vis dėlto atėjo metas, kai supratome, kad mums reikia užbaigti šį albumą, išleisti jį. Tad pasikvietėme savo gerą draugą Joshą Kaufmaną, kuris yra amerikiečių prodiuseris ir muzikantas. Ir aš anksčiau dirbau su juo, rašydama savo solinį albumą.
Pasikvietėme jį į Islandiją, ir viskas susidėliojo, sklandžiai ir organiškai.
– Turite dainą „Ordinary Creature“ – „Paprasta būtybė“. Ar po dešimtmečio pasaulinių gastrolių įmanoma jaustis paprastu žmogumi?
– Tai keista. Man atrodo, kad gastroliuodama jaučiuosi labiausiai normali.
Nuolat turiu persijungti, kasdien esu vis kitoje vietoje, tai labai stimuliuoja. Stoviu scenoje prieš didelę minią, dainuoju, groju muziką, kurią parašiau, kai man buvo dvidešimt. Ir žmonėms patinka tai matyti. Tai labai keista ir siurrealu.
Bet tuo pačiu man tai įprasta. O kai esu namie, kartais sunku jaustis kaip normaliam žmogui.
– Pamenu, kai 2011-aisiais lankiausi Islandijoje ir visi aplink kalbėjo apie jus – naują grupę, kuri tuoj taps pasauline sensacija. Taip ir įvyko. Kaip tuo metu jautėtės?
– Neišsikraustyti iš proto padėjo tai, kad buvome labai naivūs ir jauni, nors iki tol jau buvome groję kitose grupėse, dar nuo paauglystės
Net ir Islandijoje mes buvome labai žali ir nauji. Vis dar bandėme susigaudyti, kokiu keliu norime eiti. Bandėme suprasti, kas mes tokie ir kas čia vyksta.
Į pasaulį žiūrėjome atviru žvilgsniu. Man buvo 21-eri ir staiga tapome madingiausia grupe pasaulyje.
Žvelgiant atgal, tai buvo keista. Ir nenormalu. Žinoma, esu giliai už tai dėkinga. Be to, mus supo geri žmonės.
Pasisekė, kad buvau grupėje su vaikinais, kurie buvo labia ramus ir santūrūs, tokie, su kuriais smagu leisti laiką. Tad nepridarėme kvailysčių, nors tai lengvai galėjo nutikti.
Be to, padėjo ir tai, kad esame iš Islandijos. Pasaulyje su mumis dėjosi neįtikėtini dalykai, bet tada grįždavome į Islandiją, kur viskas ramu, kur mūsų šeima, draugai, bendruomenė.
– Daina „Little Talks“ tapo ir išlieka jūsų vizitine kortele. Ar būdavo akimirkų, kai jautėtės nuo jos pavargę?
– Taip, ir tai visiškai normalu. Juolab kad tą dainą parašėme, būdami dar beveik vaikai. Šiandien nesijaučiu taip, kaip tais laikais.
Viskas puiku, tas pirmasis albumas „My Head Is An Animal“ mus išgarsino. Be to, dabar jo klausydamasi galiu mintimis nukeliauti į tuos laikus ir suprasti, kaip tada jaučiausi. Esu dėkinga, kad tos dainos egzistuoja.
Bet, pavyzdžiui, aš nemėgstu nostalgijos, noriu keistis, tobulėti, judėti į priekį. Tiesa, tai galima padaryti ir su senomis dainomis – atlikti jas kitaip, pažiūrėti į savo praeitį ir paversti ją kažkuo nauju.
– Esate pirmoji Islandijos grupė, kurios dainos platformoje „Spotify“ perklausytos daugiau nei milijardą kartų. Ką tai jums reiškia?
– Tai beprotiška. Pamenu, kai kūrėme pirmąjį albumą, buvo susitikimas su įrašų leidykla ir mums papasakojo – žinokite, yra toks naujas dalykas. Jis vadinasi "Spotify", tai bus tarsi interneto muzikos srautas. Prisiminkime, kad tuo metu žmonės vis dar pirko kompaktines plokšteles, tai buvo kitoks pasaulis.
Viskas pasikeitė. Nuostabu, kad mūsų dainos klausytis tiek kartų. Bet, kita vertus, kartais gal norėčiau, kad pasaulis nebūtų pasikeitęs. Nes už tas perklausas internete tikrai nėra gerai sumokama.
– Esate minėjusi, kad kūrybiškumui skatinti būtinas nuobodulys. Ar jūs turite laiko nuobodžiauti?
– Taip, ir aš to nuobodulio tikslingai siekiu. Turiu namelį kaime. Tad nuvažiavau ten su savo šunimi, užrakinau telefoną, kad negalėčiau lįsti į socialinius tinklus. Buvau ten viena. Ir man buvo labai nuobodu.
Tai buvo baisu. Mes juk neleidžiame sau nuobodžiauti. Visur tiek daug stimuliacijos. Visada galiu žvilgtelti į televizorių ar telefoną. Ir tada nepaimu į rankas gitaros, o tai gaila. Įdomu save aptikti vidury laukų, gamtos, be socialinių tinklų.
Galvojau – tai ką dabar veiksiu? O, kojinėje skylė, reikia ją suadyti. Sėdėjau ir adžiau, o to niekada nedaryčiau, jei būčiau galėjusi lindėti socialiniuose tinkluose. Tie tinklai – tikras velnias.
– Islandų muzikantai dažnai nekenčia šio klausimo, bet yra toks stereotipas, kad jų kūryba – būtinai paveikta gamtos. Ar „Of Monsters and Men“ muzika – irgi tokia?
– Geras klausimas, neseniai apie tai mąsčiau. Jei mūsų nauja muzika būtų įrašyta Niujorke, ji tikrai skambėtų kitaip.
Aplinka, tai, ką matote prieš eidami į studiją, tikrai paveikia muziką. Mūsų karjeros pradžioje dažnai sulaukdavau šio klausimo ir nežinojau, ką atsakyti. Ir taip, tai tiesa. Pavyzdžiui, aš gyvenu Reikjavike, bet mūsų būgnininaks Arnas įsikūręs mažame miestelyje prie vandenyno. Ir kai jis atsineša muzikines idėjas, gali tai jausti. Gali dainose jausti tą kraštovaizdį.
– Dainą „Mouse Parade“ koncertuose atliekate, jaukiai susibūrę aplink mikrofoną. Kodėl jums svarbu perteikti tokį intymumo jausmą?
– Tai viena mano mėgstamiausių koncerto akimirkų, bet tuo pačiu – ir ta, kurios metu labiausiai jaudinuosi. Nutinka toks staigus intymumas. Tiesiog grojame, žiūrėdami vienas į kitą ir tai akimirkos, kai tikrai jaučiamės kartu. Nes scenoje kartais būna taip, kad prarandi realybės pojūtį, išsiblaškai. O čia – stovime vienas prieš kitą ir dar kartais raitome juokingas grimasas.
– Daug jūsų dainų įtrauktos į filmų ir serialų garso takelius. Kaip manote, kodėl ir kuris iš tų atvejų jūsų mėgstamiausias?
– Man tikriausiai labiausiai patiko scena iš filmo „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“, Ten tiesiog mūsų daina labai tinka. Mūsų kūrinys „Dirty Paws“ skamba scenoje, kai filmo herojus riedlente važiuoja nuo kalno Islandijoje.
– Tiesą sakant, net nežinau, kodėl mūsų dainas renkasi filmams. Turbūt kino kūrėjai jose kažką atranda.
– Kas laukia grupės toliau?
– Šie metai skirti koncertams, toliau nekuriame jokių aiškių planų. Tiesiog esame kartu – atviri viskam, kur mus tai nuves.
– Prieš kelerius metus išleidote solinį albumą. Jums svarbu atsitraukti nuo grupės, rasti laiko sau?
– Taip, tai buvo labai reikalinga, nes buvau šioje grupėje taip ilgai. O grupėje tu kažką atneši, o kitas atneša kažką kito ir traukia kita kryptimi.
Turi būti kaip minkomas molis, jei prieštarauji, tai gali virsti košmaru. Kartais reikia pasakyti - aš noriu kitaip, aš noriu eiti kita linkme. Stipriai pajutau tai ir tai labai sveika. Tikrai darysiu tai dar. Gyvensiu ir grupės, ir savo atskirame pasaulyje.
– Jums teko filmuotis seriale „Sostų karai“. Kokia tai buvo patirtis?
– Tai buvo kieta. Labai keista patirtis, aš net gerai nežinau, kodėl mes ten atsidūrėme.
Filmavomės Ispanijoje, buvo scena, kurioje mes stovėjome balkone, scenoje su instrumentais. Vaidinome grojančią grupę. Gavome labai keistus kostiumus, scenografija buvo labai graži, kalbu apie visas detales.
Mūsų bosistui net davė peruką, atrodė labai juokingai. Puiki patirtis. Visi esame dideli serialo gerbėjai, tad tai buvo galimybė, kuriai negalėjome pasakyti „ne“.
Dainininkės interviu LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ galite pamatyti čia:
