Ketvirtadienio vakarą Vilniaus Lukiškių kalėjimo kieme prasidėjo įspūdinga šventė melomanams, kuri tęsis ir penktadienį bei šeštadienį.
Į Lietuvą pirmą sykį atvykusi garsi australų psichodelinio roko grupė „King Gizzard & The Lizard Wizard” čia pradėjo koncertų seriją, kurios metu tris vakarus iš eilės groja skirtingą muzikinę programą.
Tai padaryti 15 metų gyvuojančiai grupei nėra sudėtinga – mat ji vadinama viena darbščiausių pasaulyje.
Grupės kūryba jau įamžinta net 27 albumuose, kuriuose atsispindi neįtikėtina kūrybinė fantazija.
Nuo sunkaus roko iki svajingų dainų, nuo metalo iki džiazo, techno ir muzikos, įrašytos su orkestru – atrodo, kad ši grupė mąsto visiškai kitaip nei visos kitos, o jos kūryba pritraukia fanatišką gerbėjų būrį, kartais kritikų netgi prilyginamą muzikinei sektai.
Visame pasaulyje žinoma grupė šiuo metu yra išvykusi į neįprastas gastroles po Europą, į kurių grafiką įrašyti tik penki miestai – Lisabona, Barselona, Vilnius, Atėnai ir Plovdivas.
Visuose juose grupė įsikuria kelioms dienoms ir tris vakarus iš eilės rengia koncertus toje pačioje vietoje – kiekvieną vakarą atlikdama kitus kūrinius.
Išskirtinis sumanymas, kuris sukėlė didelį šurmulį grupės gerbėjų bendruomenėje ir paskatino juos planuoti keliones į vieną iš penkių šalių.
Teigiama, kad į koncertus Lietuvoje bilietus nusipirko publika iš 52 valstybių – nuo Meksikos iki Naujosios Zelandijos. Nemaža dalis jų pasirinko apsilankyti visuose trijuose koncertuose.
Kad šis skaičius – ne iš piršto laužtas, buvo galima įsitikinti pirmojo koncerto metu. Susidarė įspūdis, kad užsieniečiai sudarė bent pusę pasirodymo publikos.
Artipilniame kieme grupė surengė daugiau nei dviejų valandų trukmės koncertą, kuris internetu buvo transliuojamas visame pasaulyje.
Koncerto ištrauką galite pamatyti čia:
Grupės ir jos gerbėjų nuotaikos nesugadino visą koncertą pliaupęs lietus. Žiūrovai šėlo, virš galvų mėtė vaikišką pripučiamą gelbėjimo ratą, kai kurie nusprendė ir „paplaukioti“ ant aukštai iškeltų publikos rankų.
Ekraną su psichodeliniais vaizdais atsivežusi grupė koncertą pradėjo trankiais roko garsais, bet įpusėjus vakarui pakeitė skambesį – į sceną įvežė modulinį sintezatorių ir koncertas „persijungė“ į techno muzikos vakarėlį.
Minioje buvo galima išvysti ir daugybę žinomų Lietuvos muzikos pasaulio veidų – grupių „Garbanotas“, „McLoud“ muzikantus, Aistę Smilgevičiūtę ir Roką Radzevičių iš grupės „Skylė“ bei kitus.
Po siautulingo koncerto grupės dainininkas ir gitaristas Stu Mackenzie davė interviu LRT.lt.
– Ką tik baigėsi pirmasis jūsų koncertas Lietuvoje. Kokie įspūdžiai?
– Mus priėmė plačiai išskėstomis rankomis. Tai nuostabu. Žmonės, kurie rengia šiuos koncertus – nuostabūs.
Pasivaikščiojome po Senamiestį, paragavau šaltibarščių. Labai gražu. Grojame suknistame kalėjime. (Juokiasi). Tai gana siurrealu.
Esame groję psichiatrinėje ligoninėje ir kitose vietose su tamsia istorija, bet ši vieta tikrai pritrenkia. Nuo scenos matome pastatą, kuris atrodo lyg būtybė su rankomis, bandančiomis mus pargriauti. Agresyviai atrodantis statinys, bet džiaugiuosi, kad čia esame.
Man patinka keliauti į dar nematytas vietas, sutikti naujus žmones. Daryti tai, nes toks mano darbas, yra malonumas ir prabanga. Tikiuosi, žmonėms patiks mūsų koncertai. Nes mums čia būti – tikrai patinka.
– Ar esate praeityje lankęsi kalėjimuose?
– Taip. Vienas pirmųjų mūsų koncertų buvo sename apleistame kalėjime Džilongo mieste, iš kurio kilęs mūsų bosistas Lucas Harwoodas. Tas kalėjimas uždarytas jau šimtą metų. Tad šis kartas – antrasis.
– Ar ką nors žinojote apie Lietuvą prieš atvykdamas čia?
– Aš nemažai domiuosi istorija, žinau esminių faktų ir skaičių. Žinojau, kad čia šauni vieta, kad Senamiestis priklauso UNESCO paveldui. Žinau apie sovietinį jūsų istorijos etapą. Kad roko grupė „Grateful Dead“ rėmė Lietuvos krepšinio rinktinę.
Kita vertus, gali perskaityti visą vikipediją, bet tai nieko nereiškia. Geriausias būdas pažinti šalį – kalbėtis su vietiniais žmonėmis. Taip pat – ir su tais, kurie nėra mūsų gerbėjai. Mėgstu tiesiog eiti papietauti ir užkalbinti nepažįstamuosius.
– Šiose gastrolėse lankotės penkiuose Europos miestuose, kuriuose grojate po tris koncertus iš eilės. Kaip šovė tokia mintis?
– Kažką panašaus jau esame darę anksčiau. Prieš dešimt metų tokias koncertų serijas rengėme Australijoje, kartais keturis penkis vakarus iš eilės tame pačiame mieste. Turime daug kūrinių, tad įdomu kiekvieną vakarą rengti kitokį koncertą, pagroti 60 dainų ir nė vienos nepakartoti.
Puiki proga pramankštinti savo muziką, tuo pačiu tai šiek tiek nuima įtampą – įsikuriame salėje kaip namie, žinome, kad daugelis žiūrovų ateis ne į vieną, o į visus tris koncertus. Kartu jie atrodo kaip vienas didelis, ilgas koncertas. Tai suteikia laisvės. Supranti, kad vienas vakaras nėra viską lemiantis, kad publika jam turi mažiau lūkesčių.
Taip pat gali geriau pažinti miestą, praleisti mažiau laiko keliaudamas. Taip pat – ir mūsų gerbėjams, kurie atvyksta iš kitų šalių.
Panašias gastroles prieš porą metų surengėme JAV, kažką panašaus darėme Londone. Bet toks turas – pirmas Europoje. Ir tai smagu.
– Ar esate iš anksto suplanavę, ką Vilniuje grosite penktadienį ir šeštadienį?
– Ne. Nusprendžiame tik likus porai valandų iki koncerto, per repeticiją. Ištraukiame kokią dainą, kuri sudėtingesnė ar jos negrojome porą metų. Pagalvojam – o, gera daina, pagrokime. Atšviežiname atmintį, o tada sudedame tuos kūrinius, kurie atitinka mūsų nuotaiką tą dieną. Suformuojame koncerto nuotaiką, formą, kryptį, garso šventyklą, kurioje tą vakarą būsime.
Užkulisiuose visada yra klavišiniai ir kelios akustinės gitaros, prisėdam, pasikartojam dainas.
– Kodėl tarp penkių miestų, kuriuos pasirinkote šiai kelionei, atsidūrė Vilnius?
– Tiesą sakant, labiau galvojome apie pačias koncertų vietas, erdves, o ne apie šalis, miestus, rinkas.
Paprastai gastrolėse keliaujame iš miesto į miestą, į kurį gastrolių autobusu galima nusigauti per aštuonias ar dvylika valandų. Šįkart mes skrendame lėktuvais, tad turėjome prabangą rinktis vietas, kurios mums įdomios.
Mūsų agentas parinko vietas, kurios atrodo įdomios ir įkvepiančios. Šis kalėjimas mums pasirodė būtent toks.
Šioje kelionėje pasirinkome aplankyti Bulgariją, kurioje nebuvome groję. Lisaboną, kurioje buvome porą sykių, bet jau prabėgo šešeri metai.
Atėnuose visada smagu, bus laiko paplaukioti po salas. Barselona tiesiog nuostabi, gerbėjams patinka ten apsilankyti. Tad Bulgarija ir Lietuva atsirado kaip vietos, kuriose nesame lankęsi, turinčios puikias erdves koncertui.
Variantų buvo daug, bet pasirinkome šiuos.
– Esate įrašę 27 albumus. Ar apskritai yra toks dalykas, kaip ryškiausi šios grupės hitai, kurie privalo skambėti koncertuose?
– Tikiuosi, kad ne. Manau, žmonės to nesitiki ir į koncertus ateina atvira širdimi. Jei nepagrojame jų mėgstamos dainos – ateikite kitą sykį.
Kai grupė susibūrė, kas vakarą grodavome tą pačią muziką, bet kai jų susikaupė daug, vis tiek nebuvome ta grupė, kuri labai populiari, kuri turi keletą populiariausių kūrinių.
Žmonės tiesiog priprato – „na, jie groja tai, ką nori“. Manau, nėra jokių lūkesčių. Žinoma, būna gerbėjų, kurie ateina pirmą sykį ir sako „oi, ne to tikėjausi“. Ir gerai, jei kažkas iš jų nusivilia – jei nieko nesuerzini, tai kažką darai neteisingai.
Bet dar svarbiau, kad žmonės atėję nustebtų.
– Muzikoje nuolat eksperimentuojate. Ar yra žanrų, kuriuos dar norite išbandyti?
– Kiekvienas albumas mums – didelis ir nelengvas darbas. Yra daug krypčių, kurios dabar mums atviros. Daug kelių, kuriais esame žengę šešis septynis žingsnius.
Mums nepakaks gyvenimo, kad visus tuos kelius nueitume.
Albumus kuriame, kai tam susidaro tinkamos sąlygos – pertrauka gastrolėse ar panašiai.
Netikiu, kad kūrybingumą galima išprievartauti. Daug mūsų muzikos gimė, nes atvėrėme langą Visatai.
Man svarbiau, kaip kursime, o ne ką sukursime. Ką sukursime, paaiškės pakeliui.
Svarbu jausti įkvėpimą, o kas jau iš to išeis, matysime. Matote, vengiu jūsų klausimo. (Juokiasi).
– Na, pavyzdžiui, ar kada nors atsiras „King Gizzard & The Lizard Wizard” opera?
– Esame įrašę muzikos ir surengę koncertų su orkestru. Bet tokio plano nebuvo. Tai tiesiog nutiko. Pakako kelių pokalbių su kolegomis, kurie dirba su orkestrais, Los Andžele ir Melburne.
Pagalvojom – o, velnias, darom albumą su orkestru. Tai užtruko dvejus metus. Visi mano mėgstamiausi „King Gizzard & The Lizard Wizard” albumai gimė taip, gaivališkai.
– Į jūsų koncertus Vilniuje bilietus įsigijo gerbėjai iš 52 šalių.
– Rimtai? Oho. Nežinojau, kad tiek daug. Tai sukelia daug emocijų. Jaučiamės pagerbti, kad žmonės dėl mūsų aukoja savo atostogas, išleidžia nemažai pinigų. Tai pritrenkia.
Tai net sunku suvokti. Labai džiaugiuosi, bet tai kažkoks abstraktus dalykas. Tarsi žiūrėčiau filmą. Nes mano realybė – eiti į sceną ir groti muziką su draugais.
Pasaulis dabar atrodo toks mažas. Pati idėja, kad žmones suvienija menas, kad jie dėl to susirenka – tai geras dalykas.
– Ar jus sutikę žmonės nustemba, kad kasdienybėje atrodote tokie paprasti ir normalūs, nors jūsų muzika – dažnai labai neįprasta?
– Manau, dabar jau ne. Davėme gana daug interviu televizijoje, žmonės jau supranta, kokie mes. Karjeros pradžioje visko būdavo.
Pradėjau didžiuotis, kad esu normalus žmogus, su kuriuo paprasta bendrauti. Bet stengiuosi juos pritrenkti savo muzika.
– Jei prieš dešimt metų jums kažkas būtų pasakęs, kad šiandien į „King Gizzard & The Lizard Wizard” koncertą Vilniuje atvyks žmonės iš daugiau nei 50 šalių, ar būtumėte patikėjęs?
– Būčiau visiškai tikras, kad grupės jau nebebus. Mane labai palaikė tėvai, artima aplinka, bet labiau taip – „na, gerai, pasilinksmink, bet paskui reikės susirasti tikrą darbą“.
Taip ir galvojau – dabar kuo geriau praleisiu laiką, o paskui viskas baigsis. Gal kiti jautėsi kitaip, bet aš tikrai esu labai dėkingas, kad vis dar esame čia. Žinoma, nerimas, kad viskas subyrės, visada lydėjo.
– Tai dar po dešimties metų grupė vis dar bus?
– Dabar jau manau, kad sukūrėme pakankamai, kad galėtume toliau groti, koncertuoti. O gal ir ne.
Tikiuosi, kad po dešimties metų viskas bus dar kitaip. Ir viskas vis dar atrodys šviežia, vis dar jausimės įkvėpti. Kitaip bus sudėtinga.
Mes mylime savo darbą, todėl labai stengiamės. Aš būčiau beviltiškas darbuotojas, jei dirbčiau kažką, kas man nepatinka.
Visi namie turime nuostabius artimus žmones, puikią komandą, esame nepriklausomi, mums nenurodinėja vadybininkai ar įrašų leidėjai. Užtruko, kad tai atsirastų, bet štai. Mes – tarsi mažytis draugiškas miestelis. (Juokiasi).
