Anykščių Dainuvos slėnyje savaitgalį vyko po pertraukos surengtas festivalis „Devilstone“ – įdomių ir neatrastų garsų gerbėjus jis subūrė jau dvyliktąjį kartą.
Ekstremalaus rokenrolo kurortu pačių rengėjų pramintas festivalis per tris dienas trijose scenoje pristatė apie penkiasdešimt grupių ir atlikėjų iš keliolikos šalių – nuo juodojo metalo iki elektroninės popmuzikos.
Savitą veidą įgyti ir ištikimą auditoriją suburti jau spėjęs festivalis dėl koronaviruso pandemijos susidūrė su dideliais išbandymais.
Pernai ir užpernai dėl įvairių su renginiais susijusių ribojimų festivalis negalėjo įvykti. Nors kai kurie ryškūs Lietuvos vasaros festivaliai vyko sumažintomis versijomis, „Devilstone“ rengėjams toks variantas nebuvo įmanomas.
Priežastis – festivalio programa, kurioje dominuoja atlikėjai iš užsienio. Europos šalyse galiojant skirtingiems apribojimams dėl kelionių ir renginių, dvi vasaras planuoti ir dėlioti festivalio programą praktiškai nebuvo galimybių.
Tai vos nepribaigė festivalio. Jei prieš šį festivalį vėl būtų kilusi didelė susirgimų ir ribojimų banga, dėl kurios „Devilstone“ dar sykį būtų tekę nukelti, tai būtų reiškę renginio istorijos pabaigą.
„Buvome taip nusprendę. Jei šią vasarą nebūtume galėję dirbti, festivalio daugiau nebebūtų. Negali trejus metus sėdėti su uždarytu baru ir vis dar sakyti, ka esi baro šeimininkas“, – LRT OPUS radijo eteryje pasakojo „Devilstone“ rengėjas Vaidas Voronavičius.
Paaiškinti, kas yra „Devilstone“, jame nebuvusiems nėra taip jau paprasta. Festivalio muzikinė formulė – gana neįprasta, o pamatę dalyvių sąrašą, neretai nustemba ir į jį iš užsienio atvykę muzikantai.
„Mes žinome, kad čia metalo festivalis. Nepykite, dabar pagrosime popdainą“, – sekmadienį paryčiais festivalio scenoje pečiais gūžčiojo britų grupė HMLTD.
Kad „Devilstone“ (kuris pradžioje vadinosi „Velnio akmuo“) iš tiesų yra pirmiausia metalo muzikos klausytojams skirta vieta, atrodė pirmus kelerius festivalio metus. Tuo metu programoje iš tiesų dominavo įvairios sunkiosios muzikos atmainos.
Dabar metalo čia – vis dar per akis, tačiau „Devilstone“ jau seniai išplėtė savo muzikinės programos lauką ir siūlo daug įvairesnių džiaugsmų ausims. Nuo lėto ir klampaus „stoner“ roko iki didžėjų pasirodymų ir elektroninių garsų – čia netrūksta muzikos, kurią girdėdami metalistai nepatikliai raukosi.
Pagrindinė festivalio scena vis dar vakarais skirta metalui, tačiau kitose dviejose (ypač – prie pat Šventosios upės įsikūrusioje „Barbablu“) galima išgirsti muzikos, kuri yra visiškai kitokia.
Kartais atrodo, kad dalis festivalio lankytojų tiesiog išsirenka mėgstamiausią sceną, o į kitas dvi stengiasi nekišti nosies.
Metalistų pabambėjimai internete, jog „Devilstone“ prarado savo grynumą, netyla jau beveik dešimtmetį. Kita vertus, niekas tarpusavyje nesipyksta, o Dainuvos slėnyje vietos pakanka visiems.
Iš kitos pusės, festivalio afišoje šįmet ryškiausi vardai buvo būtent metalo muzikantų.
Penktadienio vakarą „Devilstone“ šėlo graikų juodojo metalo legendos „Rotting Christ“, o šeštadienį – norvegai, vieni šiaurietiško juodojo metalo pradininkų „Mayhem“.
Pirmoji iš šių grupių įkurta 1987-aisiais, antroji – 1984-aisiais. Skaičiai, kurie neišvengiamai daro įtaką ir festivalio auditorijai – minioje buvo galima pamatyti daugybę kiek vyresnio amžiaus melomanų, kurių paprastai nesutiksi Lietuvos popfestivaliuose.
Tuo pačiu susidarė įspūdis, jog būtent metalo klausytojų dalis šįmet festivalyje – ženkliai didesnė nei prieš kelerius metus.
Abi grupės festivalyje „Devilstone“ – jau ne pirmą sykį, abi šią vasarą – graibstomos sugrįžusių pasaulio festivalių.
„Mayhem“, beje, yra atsakingi už iki šiol didžiausią festivalio skandalą – 2010-aisiais jie pasirodė „Devilstone“ scenoje ir savo kruvinai teatrališku koncertu užtraukė renginiui „satanistų sambūrio“ reputaciją.
Tada į žygį prieš festivalį kilo religingoji Anykščių bendruomenės dalis ir vietinis dvasininkas. Tačiau per porą metų skandalas išblėso, o šiais laikais kelis vakarus garsiai aidintis „Devilstone“ anykštėnams, regis, jau nekelia pykčio ar nepatogumų.
Juolab kad festivalio rengėjai nudirbo nemenką darbą, skleisdami žinią apie festivalyje vykstančias menines ir sporto veiklas – nuo futbolo ir šachmatų turnyrų iki slemo poezijos varžybų, įvairių meno sričių dirbtuvių, avangardinių filmų peržiūrų.
Be to, jau ne pirmą sykį festivalis Anykščių bibliotekoje surengė parodą – šįkart joje buvo eksponuojamos Lino Vaitonio fotografijos, apibendrinančios pastarųjų kelerių metų „Devilstone“ istoriją.
Ieškant bulvarinių ar dėmesį pritraukiančių antraščių, šiam festivaliui jų priklijuoti būtų nesudėtinga. Galima kalbėti apie apsinuoginusius „body art“ modelius, šokius su sadomazochizmo elementais ar festivalininkus, pasidabinusius apverstais kryžiais.
Tačiau iš esmės tai – tiesiog ekstravagantiškas cirkas, šventė su kiek aštresniais vizualiniais prieskoniais, ir tiek. Šmėklų grimą čia festivalio lankytojai specialiose tam skirtose zonose noriai darė ir savo vaikams. Sunku įsivaizduoti, kam tai gali nepatikti ar atrodyti grėsme moralei.
Kartais net atrodo, kad būtent „šiurpaus“ ar „skandalingo“ festivalio etiketės, neatsargiai prilipdytos festivaliui, gali atstumti dalį publikos, kuri tikrai čia rastų sau patinkančios muzikos.
Net ir didžiausi festivalio „baisuokliai“ „Mayhem“ iš esmės scenoje kuria gerai sukaltos muzikos spektaklį su šiek tiek Helovino. Vargu ar ką 2021-aisiais galima pašiurpinti vokalisto Atillos pamėklišku grimu ir iš kaulų sukaltu kryžiumi – šios grupės istorijoje yra kur kas niūresnių ir šiurpesnių momentų.
Trankiausioje festivalio „Vakarų“ scenoje ne ką mažiau šėlsmo sukėlė britai „Bury Tomorrow“ – iš esmės labai panašūs į amerikiečius „Linkin Park“, tik su griežčiau skambančiomis gitaromis ir kriokimu.
Tačiau apskritai „Vakarų“ scenos čempionais norisi skelbti lenkus „Decapitated“ – galingas metalo smūgis tiesiai į paširdžius, neišsemiama energija pliaupiant lietui ir viską vainikavęs raginimas „užsikr..šti Putinui“.
Antroje pagal dydį „Rytų“ scenoje bene didžiausią įspūdį paliko italai „New Candys“ – grupė iš Venecijos, laikoma viena ryškiausių savo šalies kylančių alternatyvios scenos vardų.
Su aiškiomis užuominomis į devintojo dešimtmečio „shoegaze“ ir postpanko skambesį, italai atrodo lyg nužengę iš Londono pogrindžio klubų – demonstratyviai kuklūs scenoje, tačiau sugebantys kurti be gali stilingą ir taiklų gitarinį skambesį.
Savo ruožtu švedai „Dead Lord“ balansuoja ant parodijos ribos – su tokiu uolumu groja klasikinį roką, dvelkiantį 70-aisiais, jog kartais tai atrodo kaip praeities karikatūra.
Kiti švedai panašiu pavadinimu „Monolord“ scenoje kūrė gana melancholišką ir lėtą roko hipnozę, o Suomijos alternatyvaus roko žvaigždės „The Holy“ klaidžiojo ant popskambesio ribos.
Bene eklektiškiausia, nuo kitų atokiau nutolusi festivalio scena „Barbablu“ penktadienio vakarą dovanojo elektroninių garsų ir moteriškų vokalų.
Londono grupė „Linea Aspera“, kurianti svaigiai tamsią elektroninę popmuziką su tekstais apie anatomiją, sugebėjo išjudinti peršlapusią minią, o estafetę perėmė gana panašus (tik kiek trankesnis) katalonų duetas SDH. Abu vardai – jau gana gerai žinomi nišinei auditorijai, tačiau klausantis galėjo susidaryti įspūdis, kad girdi dvi to paties koncerto dalis.
Šeštadienio vakarą toje pačioje scenoje melancholiška elektronine muzika dalijosi kaimynai – baltarusių grupė „Dlina Volny“, šiuo metu gyvenanti Europoje ir jau prisiglaudusi po įtakingos JAV leidyklos „Italians Do It Better“ sparnu.
Į savo programą grupė įtraukė ir Madonnos dainą – tai turbūt viena siurrealiausių šio alternatyvaus festivalio akimirkų.
Nuo „Akli“ iki Gamkos, „Plie“ ir „McLoud“ – festivalyje vietos atsirado keliolikai Lietuvos alternatyvios scenos grupių. Tiesa, programoje jos buvo įrašytos ne pagrindinėse pozicijoje ir ne pačiais „klausomiausiais“ laikais.
Iš vienos pusės – gal ir keistoka. Kita vertus, festivalio tradicijų laikomasi nuosekliai – Lietuvos scenos atstovai čia nėra dominuojantys, kitaip nei daugumoje kitų šalies vasaros renginių.
Didžiausiu festivalio atradimu norisi tituluoti britus HMLTD – sekmadienį paryčiais grojusią jauną grupę, jau porą metų keliančią nemenkas bangas Vakarų muzikinėje žiniasklaidoje.
Ateities žvaigždžių penketukas – visiškai patrakęs, sunkiai apibūdinamas ir pritrenkiantis scenoje. Šėlstantis vokalistas, primenantis Iggy Popo ir „Maneskin“ vokalisto Damiano Davido hibridą, dainuoja kūrinius, kurių kiekvienas skamba kitaip.
Vieną akimirką tai – pankrokas, kitą – pašėlęs techno, trečią – vos ne džiazas ar kabaretas. Pridėkite tekstus apie „žlugusius Vakarus“, nužudytą ir sukapotą kūną ar rafinuotus seksualinius įpročius, ir išeis kokteilis, nuo kurio išsižiojusi publika pusantros valandos negalėjo atplėšti akių ir ausų.
Kad būtų dar smagiau, į sceną vienai dainai grupė pasikvietė bičiulę, persirengusią zuikio kostiumu.
„Tai – mūsų pirmas koncertas po dvejų su puse metų pertraukos. Patikėkite, mums tai tikrai daug reiškia“, – paskutinio „Devilstone“ vakaro programą vainikavo britai, kuriuos didžioji dalis mačiusiųjų šį performansą tikrai nuo šiol seks socialiniuose tinkluose.
Gerokai išmaudyti lietuje, keli tūkstančiai „Devilstone“ lankytojų į namus sekmadienį važiavo, negalėdami skųstis – ryškių muzikinių įspūdžių per savaitgalį buvo pakankamai.
Beje, festivalio rengėjams išties nuskilo. Pakvietus dešimtis atlikėjų iš užsienio ir Europoje šiuo metu kalbant apie skrydžių chaosą, neteko atšaukti nė vieno ryškaus pasirodymo.
Paplūdimys, jaukios maitinimo vietos, kriokimo konkursas, šokiai iki paryčių – festivalis šiandien turi viską, ko gali reikėti smagiam savaitgaliui.
Kas toliau? Prieš pandemijos pertrauką festivalio rengėjai turėjo minčių apie plėtrą, didesnę teritoriją, bandymus pritraukti publikos iš užsienio.
Šiuo metu, panašu, svarbiausias festivalių tikslas yra tiesiog susivokti, kaip keičiasi jų realybė pandemijos, netoliese vykstančio karo, infliacijos fone.
Bet kuriuo atveju, pripažino V. Voronavičius, jis su bendražygiais nemato „Devilstone“ kaip projekto, kuris gyvuos kelis dešimtmečius.
„Po dvidešimties ar trisdešimties metų festivalio tikrai nebus. Visi turime kitų veiklų, norų jomis užsiimti. Bet kol kas šis festivalis neša džiaugsmą“, – pasakojo „Devilstone“ rengėjas.
