Naujo tyrimo duomenimis, marsaeigio „Curiosity“ aptiktos organinės molekulės yra pernelyg paplitusios, kad jas būtų galima paaiškinti kokiu nors kitu mums žinomu procesu, išskyrus gyvybės formavimąsi. Žinoma, tai neatmeta galimybės, kad gali būti kažkokių mums nežinomų procesų, tačiau tai jau antrasis mėginys, kurio sudėtis rodo, kad senovinė gyvybės forma yra akivaizdžiausias paaiškinimas, skelbia „IFLScience.“
2025 m. kovo mėnesį paskelbtame straipsnyje pranešta, kad Kamberlando argilito mėginyje, kurį „Curiosity“ pargabeno iš „Yellowknife Bay“ vadinamos vietovės Marse, rasta didžiausių organinių molekulių. Šios ilgosios grandinės alkanais vadinamos molekulės paprastai yra gyvybės produktai, tačiau jos taip pat susidaro tam tikrų cheminių reakcijų, kurioms nereikia biologijos, metu.
Pradžioje šis atradimas labiausiai sudomino tuo, kad molekulės buvo 3,7 milijardo metų senumo, t. y. jos susiformavo tada, kai Marsas buvo drėgnas ir jame greičiausiai egzistavo gyvybė. Tai reiškia, kad jei Raudonojoje planetoje mėlynojo periodo metu tarpo gyvi organizmai, to įrodymų turėtų būti galima rasti ir dabar.
Tačiau po šešių mėnesių šiuos atradimus užgožė žinia, kad marsaeigis „Perseverance“ „Cheyava Falls“ vietovėje aptiko uolieną, kurios sudėtį chemikai galėjo paaiškinti tik kaip senovinių gyvų organizmų liekanas. „Cheyava“ mėginys netrukus buvo pavadintas „aiškiausiu gyvybės požymiu, kurį kada nors radome Marse“, bet galbūt „Yellowknife“ mėginys taip pat nusipelno vietos ant šio podiumo? Nors ten rastos molekulės gali susidaryti ir nebiologiniais būdais, mažai tikėtina, kad taip susidariusių jų būtų išlikę tiek daug.
NASA Goddardo kosminių skrydžių centro mokslininkas Alexanderis Pavlovas ir jo bendradarbiai pirmiausia įvertino, kiek ilgosios grandinės alkanų buvo mėginyje. Ankstesni tyrimai Gale krateryje atskleidė, kad mokslininkų tirtas argilito gabalas 3,6 milijardo metų išbuvo palaidotas giliai po žeme ir tik prieš 78 milijonus metų buvo išsviestas į Marso paviršių. Nuo to laiko jį veikusi kosminė spinduliuotė iš lėto naikino alkanus, todėl tyrėjai, įvertinę jų nykimo greitį, apskaičiavo, kiek jų galėjo būti tuo metu, kai prasidėjo spinduliuotės poveikis.
Ilgosios grandinės alkanai šiuo metu mėginyje sudaro 30–50 milijardinių dalių, tačiau A. Pavlovas ir jo kolegos daro išvadą, kad prieš spinduliuotės poveikį jų turėjo būti daugiau nei 2000 kartų daugiau. Mokslininkai apskaičiavo, kad Žemėje vėlyvuoju kreidos periodu ilgosios grandinės alkanų arba į juos konvertuojamų riebalų rūgščių koncentracija buvo apie 120–7700 milijoninių dalių. Didelis svyravimas verčia manyti, kad galbūt Marsui įprastos cheminės medžiagos pagreitina radiacijos poveikį alkanams, tačiau net ir mažesnė vertė turi didelę reikšmę.
„Tokios didelės stambių organinių molekulių koncentracijos Marso nuosėdinėse uolienose neįmanoma paaiškinti organinių medžiagų, kurias atneša anglies turtingos tarpplanetinių dulkių dalelės ir meteoritai, kaupimusi ar hipotetinių rūko suformuotų organinių medžiagų nusėdimu iš senovinės Marso atmosferos“, – rašo tyrimo autoriai.
Siekdami išanalizuoti visas galimybes, mokslininkai taip pat svarsto hipotezę, kad alkanai susidarė hidroterminėse angose, kai Marsas buvo drėgnesnis ir labiau vulkaniškai aktyvus. Tyrimo autoriai teigia neturį galimybių apskaičiuoti, kiek ilgosios grandinės alkanų susidarytų tokio proceso metu.
Alkanų gausiai randama Žemėje, kur juos gamina organizmai, tad kodėl tai negalėtų būti tikėtina ir Marse; nors tyrimo autoriai pabrėžia netvirtinantys, jog taip ir buvo.
Šiuos vertinimus dar turėtų apsvarstyti platesnė astrobiologų bendruomenė.
Tyrimas čia.
