„Tuo metu buvo lengviau nuskristi į Mėnulį nei į Antarktidą nuvykti vien tik iš moterų sudarytai grupei“, – sako atokiausias Žemės vietas aplankiusi gydytoja ir mokslininkė dr. Monika Puskeppeleit. Pašnekovė LRT.lt papasakojo apie pirmąją pasaulyje vien tik moterų žiemojimo Antarktidoje ekspediciją, kurios vadove ji buvo 1989–1991 metais.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Po to, kai 1911 m. R. Amundsenas pasiekė Pietų ašigalį, į Antarktidą keliavo tik vyrai arba mišrios moterų ir vyrų komandos. Tačiau vokiečiai nesiuntė net ir mišrių komandų.
- 1989 m., po 10 metų trukusių M. Puskeppeleit pastangų, pirmą kartą ašigalių tyrinėjimų istorijoje į Antarktidą išvyko vien tik moterų komanda. Tačiau ši ekspedicija iki šiol apipinta sąmokslo teorijomis.
- Ekspedicijos dalyvės 14 mėn. praleido Antarktidoje, iš jų 9 mėn. visiškoje izoliacijoje. Jos gyveno 9 metrai po ledu.
- Kaip kadaise sovietų chirurgas Leonidas Rogozovas pats sau išsioperavo apendicitą, taip ir Monika Puskeppeleit siuvo sau žaizdą galvoje.
- Monika Puskeppeleit sako, kas Grenlandijos žmonės turi problemų su identitetu, tad kitos šalys turi jiems padėti įgauti ne tik ekonominę, bet ir vidinę nepriklausomybę.
Pietų ašigalis – vien tik vyrams?
Lietuviškų šaknų turinti vokiečių gydytoja pasakoja, kad egzotinėmis kelionėmis susidomėjo jau vaikystėje, skaitydama įvairias nuotykių knygas ir poliarinių sričių tyrinėtojų istorijas. Tačiau liepsnelę pačiai leistis į ekspediciją galiausiai įžiebė 1979 m. žiūrėtas dokumentinis filmas apie Archibaldą Williamą McMurdo. Filme buvo pasakojama apie socialinę izoliaciją, kurią patyrė poliariniai tyrinėtojai, daugiau nei metus gyvenę Amerikos bazėje netoli Pietų ašigalio.
„Ir tada man šovė mintis. Išėjau iš savo kambario, pasibeldžiau į savo geros draugės duris – ji tuo metu studijavo geografiją. Pasakiau: „Duok man savo didelį atlasą, didelį žemėlapį. Aš žinau – aš važiuosiu žiemoti į Antarktidą.“ Tai buvo kibirkštis 1979 metais, nuo kurios viskas ir prasidėjo“, – išskirtiniame interviu LRT.lt pasakoja dr. M. Puskeppeleit.
1984 m., dvi dienos po to, kai pabaigė medicinos studijas, dr. M. Puskeppeleit nuvyko į Vokietijos Alfredo Wegenerio poliarinių ir jūrų tyrimų institutą susitikti su jo direktoriumi prof. Gotthilfu Hempeliu. Jis ją nukreipė pas Poliarinės medicinos draugijos įkūrėją prof. Horstą Smolką.
„Esu Monika Puskeppeleit ir planuoju žiemoti Antarktidoje“, – prisistatydavo pašnekovė. Tačiau atsakymas visuomet buvo tas pats: „Gerai, bet šiame amžiuje moterims tai neįmanoma.“
Dr. M. Puskeppeleit pasakoja, kad pirmoji vokiečių žiemojimo bazė Antarktidoje buvo įsteigta 1981 m., tad ne viena ekspedicija ten jau žiemojo – gyveno 14 mėnesių, iš jų 9 mėnesius – visiškai izoliuotai. Tai visuomet buvo vyrų grupė. Be to, itin konservatyviai buvo žvelgiama ir į mišrias – iš vyrų ir moterų sudarytas – grupes – Poliarinių tyrimų institutas teigė, kad tai gali būti psichologiškai sudėtinga.
„Aš jau žinojau, kad australai ir amerikiečiai turi mišrių komandų, pavyzdžiui, Pietų ašigalio stotį, tačiau Vokietijoje tai buvo visiškai neįmanoma, – pasakoja keliautoja. – Tuo metu buvo lengviau nuskristi į Mėnulį nei į Antarktidą nuvykti vien tik iš moterų sudarytai grupei.“
Tačiau kadangi mišrios komandos nebuvo leidžiamos, dr. M. Puskeppeleit Alfredo Wegenerio poliarinių ir jūrų tyrimų instituto direktoriui Gotthilfui Hempeliui pasakė, kad reikia surinkti vien moterų komandą.
1986 m. dr. M. Puskeppeleit perskaitė savo pirmąją tarptautinę paskaitą apie Antarktidoje žiemojančių žmonių imunitetą. Joje žymūs poliarinių sričių tyrinėtojai veik sėdėjo ant grindų. Tuomet visi suprato, kad ši moteris nepasiduos.
1988 m., praėjus devyneriems metams po pirminės idėjos praleisti žiemą Antarktidoje, dr. M. Puskeppeleit žodžiais tariant, įsismarkavo sniego gniūžtės efektas.
„Gavau laišką nuo kelių jaunų mokslininkių. Jos buvo ką tik baigusios geofizikos studijas ir taip pat buvo susidomėjusios ekspedicija į Antarktidą. Jos parašė man laišką, nes gavo mano adresą iš Alfredo Wegenero instituto direktoriaus. (...) Galų gale mes pateikėme paraišką [ekspedicijai į Antarktidą] kaip vien tik iš moterų sudaryta komanda.“
Anot pašnekovės, tuometinei valdžiai patiko mintis, kad vokiečiai gali tapti pirmąja tauta pasaulyje, į Pietų ašigalį nusiuntusi vien moterų grupę.
Tarsi išsilaipinimas Mėnulyje
Dr. M. Puskeppeleit pasakoja, kad tokio rimto pasiruošimo, kokį turi šiandien Antarktidoje esančioje vokiečių bazėje žiemojantys žmonės, nebuvo. Šiandien daug dėmesio skiriama komandos psichologiniam pasiruošimui, o taip pat yra specialūs komandos lyderiui skirti mokymai.
Tuo metu, kai į kelionę ruošėsi pašnekovė, komanda turėjo tik vieną išgyvenimo kursą Austrijos Alpėse, o komandos lyderė turėjo ruoštis savarankiškai; kaip gydytoja savo noru ji gilino žinias skirtingose medicinos srityse – nuo odontologijos ir ginekologijos iki greitosios pagalbos ir neurochirurgijos.
1989 m. lapkritį, netrukus po to, kai griuvo Berlyno siena, devynios moterys – dvi meteorologės, dvi geofizikės, dvi inžinierės, virėja, radijo operatorė ir gydytoja bei komandos lyderė dr. M. Puskeppeleit – išsiruošė į Antarktidą.
Grupė išsiskyrė į dvi dalis. Pirmoji, kurioje buvo ir pašnekovė, Antarktidą pasiekė Pietų Afrikos ledlaužiu „S. A. Agulhas“ – šiandien naudojamas jo „giminaitis“ gali pralaužti ledą, kurio storis – apie 1 metrą.
Tačiau netoli Antarktidos, Pietų vandenyne, „S. A. Agulhas“ įstrigo ledo sankaupose.
„Aš pasakiau: „O, čia prasideda nuotykiai“, – prisimena pašnekovė. Problema buvo išspręsta maždaug per dieną, tačiau tai buvo gera pamoka, kad dabar ekspedicijos dalyvės įžengė į pavojingą zoną, kur gali nutikti bet kas.
„Visada laikiausi minties, kad svarbu gerbti gamtą. Tai ne paprastas pasivaikščiojimas, tai kažkas labai didelio. Gali nutikti visko, reikia būti pasiruošusiam“, – teigė pašnekovė.
Priplaukusios Antarktidos krantus (Karalienės Matildos žemę) ledlaužiu, galutinį tikslą, t. y. Vokietijos bazę – Georgo von Neumayerio stotį, moterys pasiekė malūnsparniu.
„Pasakysiu, kad momentas, kai išlipau iš sraigtasparnio, tas pirmas žingsnis ant ledo šelfo Georgo von Neumayerio bazėje, kuris 1979 m. buvo tik svajonė, o dabar, 1989 m., praėjus 10 metų, tapo realybe, buvo tarsi išsilaipinimas Mėnulyje.“
2 metų laikai
Nors mes pripratę prie keturių metų laikų, Antarktidos žemyne yra tik du sezonai – žiema ir vasara ir jie yra priešingais metų laikais nei šiauriniame pusrutulyje. Vasara Antarktidoje prasideda spalio mėnesį ir baigiasi kovą, o žiema prasideda kovo mėnesį ir trunka iki spalio.
Vasarą saulė čia šviečia visą dieną ir nenusileidžia iki pat žiemos. Tuomet žiba vidurnakčio saulė, dėl kurios pietiniame ašigalyje lauke vidurnaktį galėtumėte skaityti laikraštį. Tuo metu žiemą visą dieną yra tamsu ir šalta, tai vadinama poliarine naktimi.
M. Puskeppeleit vaizdo įrašas.
Vidutinė temperatūra Antarktidoje žiemą yra -34,4 °C (tačiau gali priartėti ir prie -90°C), vasarą retai pakyla virš nulio, išskyrus pakrantės vietoves.
Kaip buvo minėta anksčiau, dr. M. Puskeppeleit komanda į Antarktidą vyko dviem ekipažais. Ledo žemėje jie susitiko 1989 m. vasaros laikotarpiu – gruodį.
„Vasarą bazėje būna iki 150 žmonių. Čia atvyksta vasaros svečių, ekspedicijos dalyvių, žmonių iš įvairių šalių. Taigi čia būna labai daug žmonių. Pirmosios 6–8 savaitės skirtos naujokams perimti informaciją iš čia prieš tai žiemojusių žmonių. Meteorologai ir geofizikai gauna visą informaciją iš buvusių žiemojusiųjų kolegų ir tam tikrą laiką dirba kartu. Man buvęs bazės vadovas (žinoma, buvo kolega vyras) pirmuosius du mėnesius aiškino visus logistikos ir organizacinius klausimus“, – pasakoja dr. M. Puskeppeleit.
Vasario pabaigoje–kovo pradžioje prieš tai žiemojusi mokslininkų komanda ir Antarktidoje svečiavęsi žmonės išvyksta, o naujų laivų nebeatvyksta, tad prasideda 9 mėnesius trunkantis žiemojimas, arba, kaip pašnekovė sako, izoliacija.
Gyvenimas 8 metrai po sniegu
Georgo von Neumayerio stotis, kurioje apsistojo pirmoji vien tik moterų ekspedicija Antarktidoje, buvo visiškai kitokia nei šiandieninė, kuri yra mažiausiai dvigubai didesnė ir yra įrengta ant pastolių virš ledo, tad turi langus.
Dr. M. Puskeppeleit su komanda gyveno bazėje, sudarytoje iš dviejų plieninių per vidurį sujungtų vamzdžių, primenančioje H raidę. Ši bazė buvo įrengta ant ledo, tačiau dėl nuolat pustomo ir besikaupiančio sniego ji kasmet vis giliau grimzdavo.
„Kai atvykome, bazė jau buvo apie aštuonis metrus po ledu ir 14 mėnesių neturėjome langų. Georgo von Neumayerio stotis buvo aprūpinama energija naudojant centrinius dyzelinius generatorius. Jų perteklinė šiluma buvo naudojama gyvenamiesiems ir darbo konteineriams, esantiems plieniniuose vamzdžiuose, šildyti bei sniegui tirpdyti, kad gautume geriamojo vandens“, – pasakoja vokiečių gydytoja.
Priešingai nei kitų šalių žiemojimo bazėse, šioje kiekviena iš ekspedicijos dalyvių turėjo savo atskirą kambarį. „Turėjome mažus kambarius, apie devynis kvadratinius metrus ploto. (...) Manau, tai gana įdomus ir svarbus aspektas, nes turėjome šiek tiek privačios erdvės“, – teigia pašnekovė.
Anot dr. M. Puskeppeleit, priklausomai nuo oro sąlygų, komanda savo dieną pradėdavo 6–7 val. ryte. Pirmuosius darbus atlikdavo meteorologai, kurie registruodavo orų duomenis. Visos komandos narės turėjo savo darbus. Pašnekovė džiaugiasi, kad kartu jos įgyvendino keletą projektų, kurie iki tol nebuvo išbandyti Antarktidoje.
„Tai buvo pirmas kartas, kai vėjo energija buvo išbandyta Antarktidoje. Viena iš mano inžinierių, Susanna, pristatė tai kaip bandomąjį projektą, ir mes pastatėme vėjo energijos generavimo įrangą. Taip pat mes pakeitėme atliekų šalinimo tvarką. (...) Atliekas mes suspausdavome presu ir laikėme tol, kol 1990 m. gruodį grįžo Vokietijos laivas „FS Polarstern“. Tai buvo didelis darbas, tačiau buvo verta, nes vėliau sistemą perėmė ir kiti žiemotojai“, – pasakoja dr. M. Puskeppeleit.
Paminėtina, kad iki 1980–1990 m. daugumos Antarkties stočių atliekos buvo tiesiog išmetamos į sąvartynams skirtas vietas netoli stočių arba į jūrą, taip pat deginamos. Šiandien kuo daugiau atliekų yra išvežama iš Antarktidos, o išvalytos nuotekos yra išleidžiamos į jūrą (šis procesas yra griežtai reguliuojamas Madrido protokolo).
Moksliniai eksperimentai
Pasak dr. M. Puskeppeleit, jų ekspedicija išsiskyrė ne tik tuo, kad buvo pirmoji vien tik moterų žiemojimo ekspedicija Antarktidoje, bet ir tuo, kad, nors ji buvo bazės vadovė ir įgulos gydytoja, taip pat atliko mokslinius eksperimentus.
„Prieš mane dirbę gydytojai buvo stoties vadovai, aukščiausio lygio medicinos specialistai ir pan. Jie padėjo atlikti mokslinius tyrimus komandos nariams, tačiau patys jų nevykdė. Dabar gydytojai, žinoma, jau atlieka mokslinius tyrimus.“
Vienas iš dr. M. Puskeppeleit interesų – klimato kaita. O kadangi tuo metu virš Antarktidos vis plėtėsi ozono skylė, ji nusprendė patikrinti, kaip intensyvi ultravioletinė radiacija veikia UV B spinduliuotei jautrias Bacillus subtilis bakterijas.
Ultravioletinė spinduliuotė skirstoma į UV A, UV B ir UV C. Ozono sluoksnis 100 proc. sugeria UV C spindulius, apie 90 proc. – UV B ir minimalų kiekį – UV A spindulių. Dideli UV A ir UV B kiekiai visų pirma gali sukelti odos nudegimus. Tačiau ilgą laiką praleidžiant po saule, tiesiogiai veikdami DNR, UV B spinduliai gali lemti ir onkologines ligas.
UV spinduliuotė Antarktidoje itin intensyvi vasarą, kai ledą nuolatos pasiekia tiesioginiai saulės spinduliai. Mokslininkai nustatė, kad spalį – t. y. žiemos pabaigoje, lauke laikytos bakterijos vėliau taip pat prastai formavo kolonijas kaip ir tos, kurios lauke buvo laikytos vasarą. Tai reiškia, kad plonas ozono sluoksnis leido Žemę pasiekti žymiai daugiau kenksmingų UV B spindulių nei įprastai.
Paminėtina, kad šiuo metu ozono skylė jau keletą metų iš eilės traukiasi, tad pakartojus tyrimą nebūtinai būtų gauti tokie patys rezultatai.
Ypatingos vakaronės psichologinei sveikatai
Anot dr. M. Puskeppeleit, nors komanda nemažai laiko praleisdavo dirbdama lauke, esant prastoms oro sąlygoms – audroms, kai vėjo greitis siekia 150 km/val., užėjus vadinamajai baltajai tamsai (angl. whiteout) (dažniausiai poliariniuose regionuose pasitaikantis reiškinys, kuomet neįmanoma atskirti, kur yra dangus ir kur žemė) ir tamsiems periodams, devynios moterys pasilikdavo bazėje. Siekiant palaikyti gerą psichologinę ir fizinę būklę, ekspedicijos dalyvės reguliariai užsiimdavo aerobika, arba penktadienio vakarais žiūrėdavo „savaitės filmą“.
Į Antarktidą ten žiemojantys mokslininkai atsiveždavo ribotą kiekį maisto, tad kasdien negalėdavo valgyti to, ko užsimanydavo. Tačiau, kaip pasakoja pašnekovė, būdavo išimčių.
„Mano gimtadienis buvo pirmasis, balandį. Todėl nusprendžiau, kad noriu surengti gimtadienio vakarėlį šelfinio ledyno pakraštyje. Mūsų virėja man iškepė didelį spalvotą tortą, uždegė 35 žvakutes. Ir mes turėjome puikią šventę viduje „PistenBully“ (sniegui skirtas vikšrinis traktorius – LRT)“, – šypsosi dr. M. Puskeppeleit ir teigia, kad būtent tokios įsimintinos akimirkos atitolina problemas, kurios gali atsirasti, leidžiant laiką izoliuotoje aplinkoje, toli nuo visos žmonijos.
„Poliarinėmis naktimis, kai lauke siautė audra, iš savo senų megztinių mes darydavome mini sijonus. Ir jei pavartytumėte senus pirmųjų Antarktidos tyrinėtojų, pavyzdžiui, Shackletono, Nanseno ar Amundseno, dienoraščius, pamatytumėte, kad jie taip pat turėjo tokius vakarus, ypatingus vakarus.“
Anot pašnekovės, grįžęs iš tokių kelionių, kur gyveni minimaliais resursais, tampi kuklus. „Kai grįžau į civilizaciją, man prireikė daugiau nei metų, kad nusipirkčiau naujų daiktų, nes sakiau, kad viską turiu. Gyvenau devynių kvadratinių metrų ploto kambaryje, manau, kad tai viską pasako“ – teigia dr. M. Puskeppeleit pridurdama, kad po 14 ant ledo praleistų mėnesių pasikeičia ir jutimai.
„Kai Pietų Afrikoje užuodžiau gėles ir raudoną jos žemę, tai buvo kažkas nuostabaus. Jūsų kvapo jutimas tampa aštresnis – apie tai šiek tiek parašysiu ir savo autobiografijoje.“
Visai kaip Rogozovas
Kalbant apie istorines ekspedicijas į Antarktidą, skaitytojai gali prisiminti itin išgarsėjusią istoriją, kai sovietų chirurgas Leonidas Rogozovas 1961 m. pats sau išsioperavo apendicitą.
Dr. M. Puskeppeleit sakė, kad žiemojant Antarktidoje jai neteko atlikti didelės chirurginės intervencijos. Daugiausia gydytoja susidūrė su mažomis problemomis traumatologijos ir neurologijos srityse, pavyzdžiui kelių sužeidimais ar riešo kanalo sindromu, kai dėl sunkaus monotoninio darbo rankomis užspaudžiamas vidurinis nervas.
Tačiau dr. M. Puskeppeleit, kaip ir kadaise L. Rogozovui, teko pačiai sau siūti žaizdą – tik ne pilve, o ant galvos. Tiesa, pašnekovė nenaudojo veidrodžio kaip Rogozovas, o pasitelkė savo komandos narius, kurie prieš tai šiek tiek mokėsi greitosios pagalbos pradmenų.
„Aš buvau pirmasis savo pacientas, dirbant lauke prie bazės mano galvoje atsirado nedidelė žaizda. Tada paprašiau savo radijo operatorės ir meteorologės pagalbos. Pasakiau: „Turite man padėti susiūti žaizdą ant savo galvos.“ Ir mes puikiai atlikome darbą, aš jau net nebežinau, kur tiksliai buvo ta žaizda“, – teigia gydytoja.
2026 m. pradžioje įvyko pirma istorijoje astronautų medicinine evakuacija iš Tarptautinės kosminės stoties. Dr. M. Puskeppeleit sako, kad tokios evakuacijos kartais vykdomos ir iš Antarktidos, tiesa, jei kalbame apie žiemos laikotarpį, jos gali būti tokios retos kaip ir kosmose.
„Papasakosiu jums istoriją apie vieną žiemojimą prieš mūsų žiemojimą. Aš labai gerai pažįstu šį žmogų, jis yra vienas iš mano kolegų. Jam išsivystė apendicitas. Ar galite įsivaizduoti, kad bazės vadovas ir stoties gydytojas, atsakingas už žiemojimą, susirgo apendicitu? Komanda ilgai galvojo, ką galima padaryti, nes žiemą ten izoliacijos laikas, – pasakoja Pietų ašigalyje žiemojusi gydytoja. – Buvo diskutuojama, kad gal amerikiečiai galėtų atsiųsti „Hercules“ (karinis JAV orlaivis – LRT) ir keletas žmonių iššoks padėti, bet rizika yra labai didelė. Tad mano kolega pasakė, kad jis nenori rizikuoti kitų žmonių gyvybėmis. Vietoje to jis bandė antibiotikais suvaldyti procesą ir, tiesą sakant, išsilaikė gana gerai. O vėliau, vasarą, jis laivu buvo nugabentas į Keiptauną ir ten operuotas. Tai buvo devintąjį dešimtmetį.“
Anot dr. M. Puskeppeleit, lengviau žmones evakuoti Antarktidos vasarą, kai Pietų ašigalyje yra daugiau laivų su įvairiomis ekspedicijomis. Tuomet ligonius operuoti ar suteikti jiems būtiną pagalbą galima ir kai kuriuose laivuose, iki kol žmogus yra nugabenamas į kitą žemyną.
Dviejų Vokietijų susivienijimas Antarktidoje
Dr. M. Puskeppeleit pasakoja, kad anksčiau žiemojimas Antarktidoje buvo visiškai kitoks nei šiais laikais, mat buvo žymiai mažiau galimybių komunikuoti su išoriniu pasauliu.
Anot pašnekovės, pradžioje naudodama ryšį su palydovais ekspedicijos komanda galėjo skambinti ir siųsti fakso pranešimus namo į Vokietiją. Tačiau vidury žiemos ryšys su palydovais nutrūko.
Tiesa, komunikacijai tarp piečiausiame Žemės žemyne esančių bazių buvo naudojamas radijo ryšys, tad moterys siųsdavo šeimai ir draugams skirtus radijo pranešimus į už 800 km esančią Rytų Vokietijos bazę (iki Vokietijos susivienijimo Antarktidoje buvo dvi vokiečių bazės), o kolegos juos perduodavo į Šiaurės pusrutulį. Tiesa, siekiant, kad įranga nenusidėvėtų, pranešimai buvo siunčiami tik kartą per savaitę ir buvo ribojamas sakinių skaičius.
Iš tiesų šie dviejų bazių kontaktai sutapo su 1990 metais įvykusiu Vokietijos susivienijimu. Tad iš esmės jis įvyko ne tik Europoje, bet ir Antarktidoje.
„1990 metais pasitelkdamos radijo ryšį mes pradėjome reguliariai kontaktuoti su Rytų Vokietijos bazėje žiemojančiais mokslininkais. Tad kitais žodžiais tariant, tai buvo tarsi Vokietijos susivienijimas Antarktidos lede, – prisimena dr. M. Puskeppeleit. – Spalio 3 d., mums, vokiečiams, svarbią dieną, turėjome gana įdomų radijo susitikimą, kuriame aš, kaip Vokietijos stoties vadovė, ir mano kolega, buvęs Rytų Vokietijos bazės vadovas Georgas Forsteris, surengėme simbolinį susivienijimą, įskaitant ir mokslinių duomenų apsikeitimą.“
Kalbėdama apie komunikacijos galimybes, dr. M. Puskeppeleit pasakoja, kad šiandien į Antarktidą keliaujantys mokslininkai 24 val. septynias dienas per savaitę turi prieigą prie socialinių tinklų, ir esant nepaprastoms situacijoms – prie namuose esančių ligoninių, tad tai nebėra toks nuotykis, į kurį leidosi pirmieji keliautojai ar ji pati su komanda.
„Šiandien galiu kalbėtis su draugais Australijoje taip, kaip mes dabar kalbamės su jumis. Argi tai ne nuostabu? Bet prarandate jaudulį, prarandate tą nuotykių jausmą. Prasidėjus saulės audroms būdavo intensyvios Pietų pašvaistės, tad kartais 1–2 dienas neturėjome jokių komunikacijos galimybių, o kartais, kaip prieš tai minėjau, ryšių sistemos visiškai sugesdavo. Taigi buvo momentų, kai buvome visiškai vienos pasaulio pakraštyje, ir nieko nebuvo šalia. Tuomet gali pasijausti lyg būtum kitoje planetoje“, – šypsosi medikė.
Vis dar gajos sąmokslo teorijos
Dr. M. Puskeppeleit prisimena, kad prieš moterų ekspedicijai ruošiantis keliauti į Antarktidą, buvo nemažai abejojančių, kad joms pavyks. Žmonės stebėjosi, kodėl pašnekovė nedirba įprasto gydytojos darbo, o vietoje to nori vykti į pasaulio kraštą.
„Kai kurie žmonės sakė: „Ką ji daro? Ar ji negali būti normali gydytoja ir dirbti ligoninėje?“ Bet aš nepasidaviau“, – teigia vokiečių medikė.
Atrodytų, kad grįžus iš ekspedicijos požiūris turėjo pasikeisti. Tačiau, anot pašnekovės, tai yra ne visai taip, mat iki šiol apie 1989–1991 m. moterų žiemojimą Antarktidoje sklando įvairių sąmokslo teorijų: „Daug kliūčių turėjome įveikti prieš, per ir po žiemojimo Antarktidoje.“
Dr. M. Puskeppeleit pasakoja, jog su klausimais, kurie rodo abejones dėl prieš daugiau nei 30 metų įgyvendintos ekspedicijos, susidūrė net ir pernai kaip kviestinė lektorė skaitydama pranešimą Britų Antarktidos tyrimų tarnyboje. Pašnekovės buvo paklausta, ar žiemojant Antarktidoje moterų komandoje neatsirado problemų, mat buvo pranešta, jog jos grįžo dviem atskirais laivais.
„Iš tiesų priežastis buvo ta, kad turėjome skubų atvejį, susijusį su kita tauta. Mes, vokiečiai, padėjome su sraigtasparniais. Dėl to turėjome pakeisti visą 1991-ųjų metų tvarkaraštį ir pasidalinti į dvi grupes.“
Tačiau dr. M. Puskeppeleit primena, kad nors aplinkiniai yra skeptiški, mano, jog tu – beprotis, vis tiek svarbu siekti savo svajonių.
„Jei jūs niekada nepasiduodate, kovojate už tai, dirbate ir stengiatės iš visų jėgų, tai jums pasiseka ir susiklosto laimingos aplinkybės, o galiausiai pasiekiate savo tikslą. Ir tai padaro jus laimingą visam likusiam gyvenimui“, – įsitikinusi pašnekovė.
Dr. M. Puskeppeleit sako, kad nauja jos svajonė – turėti savo tyrimų laivą ir suteikti galimybę jauniems mokslininkams ir piliečių mokslo atstovams (neprofesionaliems mokslininkams), kuriems rūpi gamta, atlikti tyrimus ekspedicijose į Antarktidą.
„Jau penkerius metus dirbame prie šio projekto ir nepasiduodame. Tai mano mažoji Antarktidos svajonė iš kitos perspektyvos. Tikiuosi, kad galbūt netrukus pasieksime savo tikslą“, – sako mokslininkė.
Grenlandijos žmonių stiprybė
Nors pirmoji ekspedicija į Antarktidą visuomet turės atskirą vietą dr. M. Puskeppeleit širdyje, mokslininkė turėjo įdomių patirčių ir keliaudama atokiausiuose Šiaurės pusrutulio kampeliuose, pradedant Sibiru, Aliaska, Špicbergenu ir baigiant Grenlandija.
„Jaučiu glaudų ryšį su Arkties žmonėmis, ir tai yra didelis skirtumas tarp Antarktidos ir Arkties. Antarktidos gyventojai yra mokslininkai – jie atvyksta, praleidžia šiek tiek laiko ir išvyksta. O Arkties regione žmonės gyvena ilgą laiką, tai jų namai, tai jų mylima gamta, jų istorija. Tai svarbus skirtumas tarp abiejų poliarinių regionų ir bendradarbiavimo galimybių ten“, – aiškina dr. M. Puskeppeleit.
Pašnekovė teigia pastebėjusi, kad Grenlandijos žmonės turi problemų su identitetu. Anot jos, tai gali turėti ryšį su aukštu jaunų žmonių savižudybių skaičiumi. Tad svarbu, kad kitos šalys padėtų Grenlandijai įgauti ne tik ekonominę, bet ir vidinę nepriklausomybę, įsitikinusi dr. M. Puskeppeleit.
„Jų akyse galima matyti daugelio kartų sukauptą patirtį. Kai kelias dienas šunų kinkiniais keliavau po Grenlandijos ledynus, jaučiausi labai saugi. Daugelis jų yra ypatingi žmonės. Jie labai stiprūs, ir aš juos myliu. Sunku paaiškinti. Tai mano nuomonė, paremta bendravimu su jais Arktyje.“
Nepaisant įsišaknijusių socialinių problemų, keliaudama su inuitais, dr. M. Puskeppeleit teigia pastebėjusi, jog jie yra draugiški, paslaugūs ir patikimi žmonės.
„Tikiuosi, atsiras būdas išspręsti susidariusią [geopolitinę] situaciją jiems palankiausiu būdu“, – sako vokiečių poliarinių sričių tyrinėtoja dr. M. Puskeppeleit.
2025 m. dr. Monika Puskeppeleit tapo „Explorers Club“ nare. Tai prestižinė tarptautinė asociacija, kuri skirta lauko tyrimų, mokslinių ekspedicijų ir gamtos išteklių išsaugojimo skatinimui. Tarp šio klubo narių yra ir ruonius tyrinėjanti lietuvė Laura Stukonytė bei lietuvių kilmės antropologė Birutė Galdikas; taip pat jam priklausė pirmieji žmonės, pasiekę Pietų ir Šiaurės ašigalius, užkopę į Everestą bei nuskridę į Mėnulį.
Nuo 2026 m. pradžios dr. M. Puskeppeleit eina IAATO Antarktidos ambasadorės pareigas aplinkosaugos klausimams Antarktidoje.
Vokietijoje pašnekovės ir jos komandos nuopelnai žiemojant Antarktidoje dar nėra oficialiai įvertinti.
„Antarktida ir mano poliarinė svajone yra mano gyvenimo dalis daugiau nei 35 metus, ir tai nuostabus mano gyvenimo praturtinimas. Iki šiol esu labai laiminga ir dėkinga, kad galėjau tai patirti kartu su dar aštuoniomis nuostabiomis poliarinėmis moterimis“, – sako vokiečių poliarinė pionierė.
