Bloga žinia Kalėdų mylėtojams: dėl klimato kaitos Lietuvoje eglės gali tapti retenybe

Artėjant gražiausioms metų šventėms, laukimo laikotarpis yra neatsiejamas nuo eglučių. Tačiau panašu, jog kalėdinių žaisliukų kabinimo džiaugsmas turi galiojimo pabaigą – mokslininkai įspėja, jog dėl klimato kaitos ateityje eglės šalies teritorijoje gali išnykti. „Dabartinė eglių būklė Lietuvoje jau rodo klimatinio streso požymių“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Aplinkotyros katedros docentė Giedrė Kacienė. 

Diskusijose apie klimato kaitą dažnai minimi ekstremalėjantys orų reiškiniai, jūros lygio kilimas ir sparčiai didėjanti pasaulinė temperatūra. Vis dėlto tai – tik ledkalnio viršūnė. Klimato krizė kasdienybę paveiks per daug skirtingų aspektų, iš kurių vienas – pasikeitusi augalija. Remiantis klimato modeliais, 2090 m. pasivaikščiojimai miške gali labai skirtis nuo to, ką matome šiandien.

„Dėl klimato šiltėjimo visos gamtinės zonos stumiasi į šiaurę. Ir pas mus, kadangi jau vidutinė metinė temperatūra išaugo daugiau kaip dviem laipsniais per pastaruosius 40–50 metų, žiemos atšilo, vasaros irgi tapo karštesnės ir kartais sausesnės, galų gale, kai kuriais metais vasaromis daugiau išgaruoja [vandens], todėl dirvos išgaravimas netgi esant tam pačiam kritulių kiekiui išaugo“, – pasakoja Vilniaus universiteto (VU) klimatologas prof. Egidijus Rimkus.

Kaip sako G. Kacienė, kalbant apie klimato pokyčius itin svarbu nesiremti vienerių ar kelerių metų pastebėjimais – klimato tendencijoms įvertinti būtina analizuoti bent kelių dešimtmečių duomenis, mažiausiai apimančius 30 metų.

„Šią metodologinę klaidą dažnai daro „liaudies ekspertai“. Medžiai į klimato kaitą reaguoja itin inertiškai: net ir patyrę stresą, jie fiziologinius pažeidimus ar džiūvimą gali parodyti tik po metų ar net dar vėliau. Be to, atskirų metų pokyčius dažnai užgožia natūralūs biotiniai ir abiotiniai veiksniai – dirvožemio savybės, gruntinio vandens lygis, vėjavartos, ligų ar kenkėjų židiniai, tarprūšinė konkurencija. Visa tai gali „užmaskuoti“ klimato poveikį, todėl tik ilgametė stebėsena leidžia pamatyti tikrąsias tendencijas. Būtent tokie ilgalaikiai tyrimai Lietuvoje rodo aiškius pokyčius: eglių sveikata prastėja, didėja džiūvimo ir puvinių paplitimas, ypač regionuose, kur klimatas šyla ir sausėja sparčiausiai“, – tvirtina mokslininkė.

Eglės yra rūšis, natūraliai prisitaikiusi prie vėsaus, drėgno klimato, todėl didžiausią grėsmę kelia du klimato komponentai: temperatūros kilimas, ypač žiemą, ir dirvožemio drėgmės trūkumas vasarą.

„Lietuvos klimato modeliavimas rodo, kad žiemų atšilimas 4–8 °C (A2 arba pesimistinis scenarijus pagal IPCC (Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos – LRT) 2013 metų ataskaitą) ir intensyvėjantys vasaros sausrų epizodai sukuria sąlygas, kurių eglė fiziologiškai nėra prisitaikiusi toleruoti“, – pasakoja G. Kacienė.

Eglės temperatūrinis optimumas baigiasi ties 6 °C vidutine metine temperatūra – šiltesnėmis sąlygomis eglės natūraliai auga sunkiau. Standartinė klimato norma Lietuvoje 20 a. 6–9 deš. siekia 6,2°C, o pastaraisiais dešimtmečiais pakilo iki 6,9 °C. VDU Miškų instituto atlikti tyrimai rodo, kad eglės klimato atšilimą pasitinka silpnėdamos: daugėja puvinių, kenkėjų ir sausros sukeltų pažeidimų bei medžių žuvimų.

Eglės taip pat toleruoja tik labai ribotą sausros kiekį. Vasaros sausros, ypač birželio – rugpjūčio mėnesiais, yra esminis mirties rizikos veiksnys eglių sėjinukams ir jaunuolynams.

„Modeliai rodo, kad jei vidutinė metinė temperatūra pakyla apie 4 °C, Lietuva patenka į zoną, kur eglė natūraliai nesudaro konkurencingų medynų“, – priduria mokslininkė.

Mokslininkai nurodo, kad remiantis pesimistiniu scenarijumi natūralus eglių paplitimas Lietuvoje gali smarkiai sumažėti dar 21 amžiuje. Pagal klimato modelius, iki 2061–2090 m. Lietuvos klimatas gali tapti visiškai netinkamas paprastajai eglei didelėje šalies dalyje.

„Tai nereiškia absoliutaus išnykimo – eglės gali išlikti lokaliai vėsesnėse, drėgnesnėse mikrobuveinėse, tačiau stambūs natūralūs eglynai gali tapti retenybe. Tai nėra tolimos ateities scenarijus – procesai jau vyksta, ir tendencijos spartės per artimiausius 30–70 metų“, – pabrėžia pašnekovė.

Jei vasaros toliau sausės, o žiemos šils, eglių sėjinukai neišgyvens, tad ši rizika apima ne tik esamų medynų nykimą, bet ir tai, jog natūralių eglių regeneracija gali tapti neįmanoma.

Daugėja kenksmingų parazitų

Kitas itin svarbus akcentas – kenkėjų įtaka. Ilgalaikiai monitoringo duomenys rodo, kad dėl šiltėjančių žiemų, sausrų ir ekstremalių meteorologinių reiškinių, pavyzdžiui, karščio bangų vasarą bei pavasarį, eglės vis dažniau rodo fiziologinio streso požymius, dažniau pasireiškia šaknies ir kamieno puvinio židiniai.

Dėl ilgesnių šiltų sezonų taip pat greičiau dauginasi eglių liemenų kenkėjai – kinivarpos, žievėgraužiai tipografai, o svarbiausia – šakninė pintis, kuri jau dabar yra vienas reikšmingiausių eglynų nykimo veiksnių Lietuvoje.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) atlikti Lietuvos eglynų būklės tyrimai rodo, kad iki 58 proc. brandžių eglių tam tikruose regionuose yra pažeistos šakninės pinties.

„Šios grybelinės infekcijos paplitimas Lietuvoje didėja kontinentinio klimato kryptimi nuo Vakarų į Rytus – būtent ten, kur klimato poveikis pasireiškia santykinai labiau. Šiltesnės žiemos leidžia grybui daugintis beveik visus metus, todėl infekcijos rizika auga. Tai reiškia, kad klimato kaita ne tik tiesiogiai silpnina egles, bet ir išplečia jų parazitų ir kenkėjų aktyvumą“, – pastebi G. Kacienė.

Ypač stipriai klimato šiltėjimas Lietuvoje pasireiškia sausio ir vasario mėnesiais, kurie ir yra kritiniai kenkėjams.

„Tie patys žievėgraužiai, jiems ir šiltomis žiemomis yra geresnės sąlygos žiemojimui, ir savaime aišku, daugiau jų išgyvena. Gali daugiau vadų būti“, – priduria E. Rimkus.

Svarbios ne vien dėl grožio

Eglės Lietuvos ekosistemose atlieka kur kas daugiau funkcijų, nei dažnai manoma, todėl jų nykimą pajustume gerokai plačiau – ne tik Kalėdų metu.

„Eglynai kuria specifines, vėsias ir drėgnas buveines, kurios būtinos dešimtims su jomis susijusių augalų, grybų, vabzdžių ir paukščių rūšių. Tyrimai rodo, kad būtent eglynai suteikia stabilias buveines daugeliui rūšių, jautrių sausrai ir šviesos pertekliui, taip pat paukščiams, kuriems būtina tanki eglių laja. Todėl nykstant eglynams prarastume visą su jais susijusią biologinės įvairovės grandinę“, – teigia G. Kacienė.

Eglės taip pat svarbios vandens balansui, mat jų tanki laja ir paklotė padeda išlaikyti dirvožemio drėgmę, mažina eroziją ir reguliuoja paviršinių vandenų nutekėjimą, ypač jautriuose pietryčių Lietuvos regionuose.

„Taip pat turi didelę reikšmę Lietuvos miškų ekonomikai. Tai viena produktyviausių ir geidžiamiausių medienos rūšių, todėl eglynų nykimas reikštų ne tik pokyčius pramonėje, bet ir būtinybę keisti miškininkystės praktiką, atnaujinti technologijas ir ieškoti naujų rūšių, pritaikytų šiltesniam klimatui. Taigi, jei eglės trauksis iš Lietuvos miškų, tai bus juntama ne tik gamtiniu, bet ir ekonominiu bei kultūriniu lygmeniu, keičiant mūsų kraštovaizdį ir kasdienę aplinką“, – pabrėžia mokslininkė.

Pokyčiai palies ne tik egles

Tyrimai rodo, kad kartu su egle rizikos zonoje atsiduria ir pušys, o ypač – paprastoji pušis, auganti pietrytinėje Lietuvoje.

„Pagal minėtą pesimistinį klimato kaitos scenarijų, pušies paplitimas Lietuvoje taip pat gali sumažėti 21 a. pabaigoje. Pušims, kurios turi paviršinę šaknų sistemą, pavojingos Lietuvoje ilgėjančios ir dažnėjančios sausros. Vis dažniau pasitaikančios karščio bangos taip pat mažina pušies metinį prieaugį“, – pasakoja pašnekovė.

Sausrai jautrios ir kitos sausrai neatsparios medžių rūšys, pavyzdžiui, drebulės, juodalksniai ir beržai. Apskritai labiausiai nukentės šaltį ir drėgmę mėgstančios rūšys.

Visgi, kol vienos rūšys kovos už savo išlikimą, klimato atšilimas sukurs sąlygas į Lietuvą atkeliauti naujiems augalams.

Pagal klimato sąlygų modeliavimą, iki 21 a. pabaigos Lietuvos klimatas gali tapti tinkamas 20 naujų europinių rūšių, tokių kaip Acer campestre (Trakinis klevas), Acer pseudoplatanus (Platanalapis klevas), Fagus sylvatica (Paprastasis bukas), Castanea sativa (Valgomasis kaštainis), Quercus pubescens (Plaukuotasis ąžuolas), Sorbus domestica (Naminis šermukšnis), Tilia platyphyllos (Didžialapė liepa) ir kt.

„Dalis šių medžių ir dabar auga Lietuvoje, yra introdukuoti, veisiami želdynuose arba labiau paplitę pietinėje šalies dalyje. Šylant klimatui jų paplitimo arealas gali plėstis į šiaurę, taigi šios šilumamėgės rūšys gali vis dažniau pakeisti mums įprastas egles“, – apibendrina VDU Aplinkotyros katedros docentė G. Kacienė.