Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) doktorantės Solveiga Samulėnaitė ir Kotryna Jakuba pateko tarp dešimties finalininkų, išrinktų iš beveik trisdešimties nacionalinio jaunųjų mokslininkų konkurso „Tyrėjų Grand Prix 2025“ dalyvių, ir pelnė aukščiausius įvertinimus. Šiame renginyje tyrėjai turėjo vos kelias minutes pristatyti savo darbus taip, kad jie būtų įdomūs ir suprantami plačiajai auditorijai, rašoma VU GMC pranešime žiniasklaidai.
Nematomas mikrobiotos pasaulis mūsų viduje
„Mano disertacijos tema – apie nematomą pasaulį mūsų viduje – žarnyno mikrobiotą, kuri gali turėti reikšmingos įtakos ne tik virškinimo sistemai, bet ir mūsų elgesiui bei valgymo įpročiams“, – pasakoja konkurso nugalėtoja Solveiga Samulėnaitė.
Jos tyrimų centre – maisto priklausomybė, kylanti dėl perdirbto, kaloringo, cukraus ir riebalų gausaus maisto vartojimo. Tokie produktai keičia smegenų veiklą, stiprina kompulsyvų valgymą ir gali skatinti nutukimą bei kitus valgymo sutrikimus.
„Mūsų tyrimai parodė, jog tam tikri žarnyno mikrobiotos sudėties pokyčiai yra būdingi maisto priklausomybę turintiems žmonėms bei pelėms. O pelių žarnyno mikrobiotos sudėties koregavimas potencialiais probiotikais bei prebiotikais gali apsaugoti jas nuo maisto priklausomybės vystymosi“, – aiškina mokslininkė.
Šie atradimai jau įgijo pritaikomąją kryptį – pateikta patentinė paraiška potencialiems prebiotikams, kurie ateityje galėtų padėti išvengti priklausomybės nuo maisto ar net tapti naujų gydymo metodų dalimi.
Pasak Solveigos, tyrimas parodė, kad mokslas gali peržengti laboratorijos ribas ir virsti inovacijomis, turinčiomis realų poveikį visuomenės sveikatai.
Kaip pelėdos mato pasaulį
„Bandau išsiaiškinti, kaip plėšrieji paukščiai mato ir suvokia pasaulį“, – pasakoja biofizikos doktorantė Kotryna Jakuba, šiemet „Tyrėjų Grand Prix“ konkurse pelniusi antrąją vietą. Jos tyrimai nukreipti į pelėdų regos tyrimus, siekiant suprasti, kaip šie paukščiai geba sekti judesį ir reaguoti į aplinkos pokyčius.
Skirtingai nei daugelis eksperimentų, vykstančių laboratorijose, Kotrynos darbas persikelia į natūralią aplinką – prie gyvų paukščių, su kuriais ji dirba jau daugiau nei penkerius metus. Tyrimas paremtas psichofizikiniais metodais – paukščiai mokomi atskirti mirksinčias šviesas, o tai leidžia įvertinti jų regos laikinę skiriamąją gebą, t. y. kaip greitai ir tiksliai jie fiksuoja judančius vaizdus.
„Mūsų tikslas – suprasti, kaip paukščiai mato judantį pasaulį. Tai padeda ne tik geriau pažinti gyvūnų elgseną, bet ir praplėsti žinias apie regos sistemas apskritai“, – aiškina mokslininkė. Tokie elgesiu pagrįsti tyrimai, atliekami su pelėdomis, iki šiol nebuvo sėkmingai įgyvendinti niekur pasaulyje. Tad kiekvienas gautas rezultatas – reikšmingas žingsnis tiek gyvūnų pažinimo, tiek neuromokslų kryptimis.
Kelias į šią tyrimų sritį prasidėjo dar magistro studijų metais. „Kelti mokslinius klausimus ir susidomėti pelėdomis mane paskatino Neurobiologijos magistro studijose sutiktas be galo įdomus žmogus ir specialistas – dr. Mindaugas Mitkus, kuris dabar vadovauja mano doktorantūros darbams“, – pasakoja Kotryna.
Pasak jos, svarbiausia konkurse buvo ne užimta vieta, o galimybė išsakyti žinutę. „Šis konkursas man – didelis asmeninis laimėjimas. Tai ne tik antra vieta. Laimėjau sau, nes man pavyko pasakyti, kodėl tai, ką darau, yra svarbu – man, mokslui, žmonėms ir plėšriesiems paukščiams. Grįžtamasis ryšys tik patvirtino, kad ši žinutė pasiekė savo adresatus“, – sako jaunoji mokslininkė.
Kalbėti apie mokslą suprantamai – iššūkis ir būtinybė
Abiejų doktorančių patirtis „Tyrėjų Grand Prix“ konkurse atskleidė, kad kalbėjimas apie mokslą visuomenei gali būti toks pat sudėtingas, kaip ir pats tyrimas. Vos kelios minutės scenoje tapo iššūkiu – reikėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp moksliškumo, aiškumo ir įtaigumo.
„Vos per kelias minutes turėjome perteikti tyrimo esmę, paaiškinti rezultatus ir jų reikšmę, bet kartu ir sudominti auditoriją pasitelkiant klausimus bei metaforas“, – pasakoja Solveiga. Jai svarbiausia buvo išlaikyti balansą tarp patrauklumo ir moksliškumo – padaryti pristatymą įtraukiantį, tačiau kartu pateikti teisingus terminus ir mokslinius duomenis, sudėtingas sąvokas paaiškinant suprantamai plačiajai visuomenei.
Kotryna pripažįsta, kad konkursas buvo iššūkis ne tik dėl laiko, bet ir dėl nepažįstamos auditorijos. „Savo žinutei turėjome labai trumpą laiką, o aš pati net neįsivaizdavau, kokia bus auditorija. Mano tyrimų sritis labai skiriasi nuo to, kas šiuo metu populiaru ir girdima, todėl norėjau, kad mano pranešime būtų aišku, jog vienas svarbiausių dalykų mano tyrimuose su gyvūnais yra pats gyvūnas“, – teigia ji.
Abi mokslininkės sutaria, kad tokie renginiai svarbūs ne tik kaip galimybė pristatyti savo tyrimus, bet ir kaip puiki patirtis mokytis kalbėti apie mokslą suprantamai. „Man kalbėti apie mokslą visuomenei suprantama kalba yra labai svarbu ne tik dėl to, kad mano tyrimų sritis būtų pastebėta, bet ir dėl to, kad galėtume parodyti, jog mokslas gali įsilieti ir tekėti kartu su paprastu gyvenimu, kurį jaunas žmogus dažnai įsivaizduoja turintis atidėti į šalį“, – sako Kotryna.
Solveiga priduria, kad tokios patirtys padeda kurti pasitikėjimą mokslu. „Mūsų darbai turi būti prieinami kiekvienam – tai kuria pasitikėjimą mokslu ir rodo jo svarbą bei realų pritaikomumą gerinant mūsų gyvenimo kokybę. Be to, tai skatina verslų įsitraukimą ir padeda mokslą paversti realia nauda visuomenei“, – pabrėžia ji.
