Mažės elektros kaina? Pirmąsyk pasaulyje gamyba iš atsinaujinančių šaltinių lenkia anglį

Šių metų pirmąjį pusmetį atsinaujinanti energetika pirmą kartą pasaulyje aplenkė anglį ir tapo pagrindiniu elektros gamybos šaltiniu pasaulyje. Aplinkosaugos ekspertai naujieną vadina lūžio tašku, o žinios atgarsiuose įžvelgiama ir galimybė Lietuvai ateityje tapti regiono lydere. „Tai istorinis įvykis, žymintis ne momentinį rekordą, o struktūrinės permainos akimirką“, – teigia klimato sprendimų aktyvistė, viešosios politikos analitikė Ieva Budraitė.

Pagal naujus pasaulinės energetikos tyrimų grupės „Ember“ duomenis, atsinaujinantys šaltiniai – vėjo, saulės ir hidroenergijos – sugeneravo apie 5 072 TWh, o anglis – 4 896 TWh.

„Tai reikšmingas ženklas ir simbolinis lūžis, bet ne momentinis „anglies galutinio išnykimo“ įrodymas. Tai rodo, kad atsinaujinantys šaltiniai jau gali patenkinti ne tik naują paklausą, bet ir pradeda keisti esamą anglies generaciją. Vis dėlto skirtumas nėra milžiniškas – tai daugiau „pirmasis kartas“, – komentuoja VILNIUS TECH Elektros inžinerijos katedros vedėja prof. dr. Sonata Tolvaišienė.

Vis dėlto skirtumas tarp atsinaujinančių energijos išteklių ir akmens anglies nėra toks didelis – 34,3 proc. ir 33,1 proc. Taip pat galimi kelių procentų svyravimai dėl oro sąlygų.

„Šis poslinkis reikšmingas ne tiek dėl absoliutaus skirtumo dydžio, kiek dėl to, kad jis pasiektas normaliomis rinkos sąlygomis, be laikino šoko ar dirbtinių intervencijų. Tai rodo, kad atsinaujinančių technologijų plėtra jau ne tik dengia naują elektros energijos paklausą, bet ir pradeda išstumti iškastinius šaltinius iš esamos gamybos struktūros. Toks lūžis turi sisteminę reikšmę energetikos planavimui ir investicijų logikai: po šio momento kapitalo nukreipimas į anglies energetiką tampa ekonomiškai ir politiškai sunkiai pagrindžiamas, o technologiniai, infrastruktūriniai ir reguliaciniai scenarijai perorientuojami į aukštesnę atsinaujinančių šaltinių dominavimo tikimybę. Todėl šį įvykį galima vertinti kaip istorinį lūžio tašką“, – pabrėžia S. Tolvaišienė.

„Ember“ duomenimis, vien saulės energija padengė apie 83 proc. pasaulinio elektros paklausos augimo, o anglies panaudojimas elektros gamybai sumažėjo maždaug 0,6 proc.

„Tai reiškia, kad pasaulio energetikos sistema pradeda augti be emisijų. Tai ne atsitiktinumas, o lūžio taškas, kai atsinaujinantys šaltiniai nebe papildo, o pakeičia iškastinį kurą naujoje paklausos struktūroje. Svarbiausia – ne šis pusmetis, o kryptis: tai jau treti metai iš eilės, kai atsinaujinančių dalis nuosekliai artėjo prie anglies, o dabar ją pralenkė“, – prideda I. Budraitė.

Anglį sieja su rizika

Pašnekovių teigimu, ne vienas veiksnys lėmė tokį rezultatą – spartus technologijų tobulėjimas, jėgainių plėtra. Prisidėjo ir tai, jog 2024 m. pasaulinės investicijos į atsinaujinančią energetiką siekė apie 623 mlrd. dolerių ir viršijo investicijas į iškastinį kurą.

„Didžiulė saulės jėgainių plėtra – generacija augo rekordišku tempu, pasaulyje padidėjimas įvardijamas beveik 30 proc. augimu. Statomi didžiuliai vėjo ir saulės jėgainių parkai Azijoje turėjo didelę įtaką atsinaujinančių šaltinių rodiklių padidėjimui. Reikia nepamiršti geresnės tinklo infrastruktūros ir tarptinklinių jungčių, tai galimybė efektyviau panaudoti generuojamą atsinaujinančių šaltinių energiją. Energijos kaupimo technologijos padeda išlyginti atsirandančius lokalius pikus, bet energijos kaupimo įrenginių yra per mažai globalioms energijos problemoms spręsti“, – pasakoja S. Tolvaišienė.

Per pastarąjį dešimtmetį saulės modulių kaina sumažėjo daugiau nei 80 proc., vėjo – apie 60 proc., o šių technologijų veikimo sąnaudos faktiškai nulinės.

„Dėl to daugelyje rinkų net ir be subsidijų saulės bei vėjo energija tampa pigesnė už iškastinį kurą – Kinijoje ir Indijoje saulės energijos kaina jau mažesnė nei anglies, o Europoje – žemesnė už gamybą iš dujų. Tuo tarpu anglis ir dujos tampa vis rizikingesnės – tiek dėl kainų svyravimų, tiek dėl griežtėjančio reguliavimo. Ji tapo rizikingas, brangus ir politiškai nepatrauklus turtas“, – komentuoja I. Budraitė.

Pašnekovės teigimu, veikia ir tai, kad klimato rizikos vis dažniau įtraukiamos į finansų rinkų vertinimus.

„Bankai ir investuotojai riboja anglies projektų finansavimą, nes supranta, kad pereinant prie švarios ekonomikos iškastinio kuro verslas ar turtas taps vis mažiau vertingas. Bet tuo pačiu nereikia idealizuoti: iškastinio kuro verslo galia iš rinkos nedings per naktį, ypač turint omeny politinius signalus, kurie vis dar palaiko naftos ir dujų sektorius kai kuriose pasaulio ekonomikose“, – pastebi tvarumo ekspertė.

Tendencija išsilaikys?

Nors pasaulinė elektros gamyba iš anglies sumažėjo apie 0,6 proc., iškastinio kuro vartojimas nesitraukia taip greitai, kaip norėtųsi. Dujų naudojimas išliko stabilus arba net išaugo kai kuriose rinkose, ypač JAV ir Azijoje.

„Dujos, nors ir švaresnės už anglį, nėra klimato sprendimas. Jos išmeta apie 50–60 proc. mažiau anglies dioksido nei anglis, bet dėl metano nuotėkio gavybos ir transportavimo metu jų bendras poveikis klimatui kai kuriais atvejais gali prilygti arba net viršyti anglies poveikį“, – pasakoja I. Budraitė.

Pagal „State of Climate Action 2025“ vertinimą, norint išlaikyti Paryžiaus susitarimo 1,5 °C trajektoriją, dujų naudojimas elektros gamyboje turi mažėti bent po 6 proc. kasmet iki 2035 m. Šiandien šis tikslas nėra pasiektas.

„Kad šis posūkis energetikoje virstų realiu emisijų mažėjimu visuose sektoriuose, reikia mažinti bendrą ekonomikos priklausomybę nuo iškastinio kuro. Taip pat greitai stiprinti tinklų, kaupimo ir lankstumo infrastruktūrą, kad atsinaujinanti energija galėtų išstumti ne tik anglį, bet ir dujas. Užtikrinti politinį nuoseklumą, nes technologijos jau veikia, tačiau politika vis dar leidžia „pereinamojo kuro“ priklausomybę paversti patogiu pasiteisinimu“, – svarsto pašnekovė.

S. Tolvaišienė pastebi, jog norint išlaikyti pirmo pusmečio tendenciją reikia spartesnių energijos kaupimo ir lankstumo sprendimų.

„Vėjas ir saulė gamina netolygiai, todėl trūksta didelio masto baterijų parkų, vandenilio gamybos. Trūksta ir lankstesnių vartotojų. Be lankstumo, didelė dalis pigios žalios elektros energijos tiesiog nebus priimta į tinklą. Taip pat spartesni tinklų modernizavimo ir plėtros sprendimai. Problema ne tik pagaminti elektros energiją, bet ją perduoti kur reikia: stiprinti perdavimo linijas tarp regionų, integruoti skaitmeninę kontrolę, greitinti prijungimo procedūras. Reikia greitesnių leidimų išdavimų ir reguliavimo pokyčių – supaprastinti procesus, trumpinti derinimo terminus, – stabilios politikos, kad investuotojai nebijotų rizikuoti“, – pasakoja mokslininkė.

Perspektyva Lietuvai – tapti eksportuotoja

Tuo tarpu Lietuva elektros iš anglies nesigamina, šalyje vyrauja elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių – vėjo, saulės, hidroelektrinių. Lietuvos energetikos agentūros (LEA) Klimato kaitos valdymo centro vadovo Tado Norvydo teigimu, iš jų šiemet pagaminta beveik 70 proc. visos suvartotos elektros.

„Lyginant skirtingas elektros gamybos technologijas pagal naudojamo kuro ar energijos rūšis, šiais metais tik vasario ir gegužės mėnesiais iškastinį kurą naudojančios šiluminės elektrinės pagamino daugiau elektros. Sausį, kovą, balandį, birželį, rugpjūtį ir rugsėjį svarbiausia technologija, daugiausia pagaminusi elektros energijos Lietuvoje, buvo vėjo elektrinės, liepą – saulės elektrinės“, – pasakoja pašnekovas.

Vietinė elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių gyventojams reiškia mažesnes ir pastovesnes elektros kainas.

„Palyginimui – pernai šiluminės elektrinės nė vieną mėnesį negamino elektros daugiau nei kitos elektrinės. Šiluminių elektrinių svarba Lietuvoje yra nulemta balansavimo reikalingumo – jos vis dar naudojamos balansavimo rinkoje“, – pastebi T. Norvydas.

Bendrai vėjo ir saulės elektrinės šiais metais per devynis mėnesius pagamino apie 2,5 karto daugiau elektros (4,2 TWh) nei šiluminės elektrinės (1,7 TWh). Praėjusiais metais per 12 mėnesių vėjo ir saulės elektrinės pagamino apie 2,7 karto daugiau elektros (apie 4,8 TWh) nei šiluminės elektrinės (1,8 TWh).

„Šiais metais beveik pusė Lietuvoje suvartotos elektros energijos buvo pagaminta būtent vėjo ir saulės elektrinėse, o kai kuriais mėnesiais, pavyzdžiui, birželį, ši dalis siekė net ir 77 proc. Pernai, palyginimui, vėjo ir saulės elektrinėse pasigaminome apie 39 proc. suvartotos elektros“, – komentuoja T. Norvydas.

Atsinaujinančios energetikos išteklių dalis elektros gamyboje 2024 m. Lietuvoje sudarė apie 47 proc. ir aplenkė Estiją (34 proc.) bei Lenkiją (28 proc.), tačiau buvo mažesnė nei Latvijoje (62 proc.) ir Vokietijoje (63 proc.).

„Tai rinkos signalas, kad pereiname į pigesnės energijos erą. Vos padaugėjus žaliosios energijos pasiūlai rinkoje, kainos rinkoje dažnai krenta – matome tai vėjuotomis dienomis. Tačiau galutinis tarifas priklauso ir nuo tinklų mokesčių, valstybės politikos, rinkos struktūros, investicijų kaštų padengimo. Todėl pigi gamyba nereiškia automatiškai pigaus tarifo rytoj, bet ilgalaikė tendencija – teigiama“, – komentuoja S. Tolvaišienė.

LEA Klimato kaitos valdymo centro vadovas pastebi, jog siekiant Lietuvoje iš atsinaujinančių energijos išteklių pasigaminti daugiau elektros būtina tolimesnė vėjo, saulės elektrinių plėtra, tokių projektų kaip jūrinio vėjo parkų Baltijos jūroje įgyvendinimas bei kaupiklių diegimas.

„Elektros kaupimo pajėgumų didinimas, elektros sistemos balansavimas, lankstus elektros vartojimas ir augantis elektros poreikis yra pagrindiniai veiksniai, kurie padėtų toliau didinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį elektros gamyboje“, – komentuoja pašnekovas.

Šis aspektas svarbus ne tik kalbant apie energetinę Lietuvos nepriklausomybę, bet ir ateities galimybes vis daugiau elektros eksportuoti į kaimynines šalis.

„Vietinė, nuo kuro ir energijos importo nepriklausanti elektros gamyba, leis ne tik savarankiškai pasigaminti visos reikalingos elektros, bet jos perteklių panaudoti aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių produktų, kaip žaliasis vandenilis, gamybai ar ją eksportuoti“, – pasakoja T. Norvydas.

LEA duomenimis, jau šiuo metu būna dienų, kai Lietuva eksportuoja elektrą ne tik į kaimynines Latviją ir Lenkiją, bet ir valstybę eksportuotoją – Švediją. Pavyzdžiui, birželio 30 d.–liepos 6 d. visomis dienomis Lietuvoje pagaminta daugiau elektros nei suvartota. Viena iš tokių dienų buvo ir šių metų spalio 21 d.

„Žengiame į laikotarpį, kai technologijos jau leidžia pasiekti proveržį. Dabar svarbiausia – politinis ir institucinės koordinacijos lygis. Jei čia padarysime namų darbus, Lietuva gali tapti ne tik energetiškai nepriklausoma, bet ir viena iš žaliosios transformacijos lyderių regione“, – priduria I. Budraitė.

Perspektyvą Lietuvai pastebi ir S. Tolvaišienė.

„Lietuva prisitaiko prie šios krypties, šalis plečia vėjo ir saulės parkus, skatina kaupiklių atsiradimą, modernizuoja tinklus – tai reiškia, kad mes neiškrentame iš pasaulinės tendencijos, o judame kartu. Tai ženklas, kad Lietuva ateityje turės stabilesnes ir potencialiai pigesnes energijos kainas, mažesnę priklausomybę nuo iškastinio kuro ir saugesnę energetinę aplinką – nors efektas neatkeliauja per naktį“, – komentuoja pašnekovė.