Miego paralyžių bent kartą savo gyvenime patiria nuo 7,6 iki 30 proc. žmonių visame pasaulyje. Dažniausiai ši net siaubą sukelianti būsena ištinka jaunus žmones, patenkančius į 20–30 metų amžiaus grupę. Kaip atpažinti miego paralyžių ir kaip padėti sau, atsako mokslininkas ir gydytoja neurologė.
Miego paralyžius – traumuojanti patirtis ar tiltas į sąmoningą sapnavimą? Atsakymo į šį klausimą ieško Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas Tadas Stumbrys ir gydytoja neurologė, Medicinos fakulteto profesorė Rūta Mameniškienė.
Miego paralyžius – kokia tai būsena?
„Paprastai būna taip, kad ryte ar vidury nakties prabundi ir negali pajudėti. Nejuda nei ranka, nei koja, nei liežuvis. Negali nieko pasakyti. Tik akių raumenys lieka aktyvūs“, – teigia R. Mameniškienė.
Miego paralyžiaus epizodų trukmė įvairi – nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Jeigu miego paralyžius patiriamas ne pirmą kartą, asmuo greičiausiai suvokia, kas vyksta. Užtat pirmą kartą patiriančiuosius miego paralyžių apima nemažai streso.
„Kai pirmą kartą tai vyksta, iš tikrųjų yra labai baisu. Atsiranda nerimas, baimė. Tuo labiau, kad šią būseną neretai lydi ir haliucinacijos. Atrodo, kad kažkas tupi tau ant krūtinės, spaudžia. Arba kambario kampe kokia nors baisybė tupi, žiūri į tave išplėstomis akimis“, – kalba gydytoja neurologė.
Siaubinga patirtis: kažkas kambaryje, negaliu pajudėti
Tado Strumbrio teigimu, miego paralyžius įvyksta tada, kai persidengia REM miegas (miego stadija, kai intensyviai sapnuojama) su būdravimu.
„Pasireiškia kai kurie REM miego dalykai, tarkime, raumenų atonija, kuomet raumenys yra išjungti ir žmonės patiria miego paralyžiaus būseną. Lygiai taip pat gali pasireikšti įvairūs sapno vaizdiniai. Kadangi žmogus dalinai yra prabudęs, jam visa tai atrodo labai realu“, – teigia T. Stumbrys.
Miego paralyžius gali būti siaubinga patirtis, ypač tiems, kurie apie šį reiškinį išvis nežino. Pasak R. Mameniškienės, miego paralyžius pirmą kartą ištinka paprastai paauglystėje. Tačiau dažniausiai šį reiškinį patiria jauni asmenys, kurių amžius – 20–30 metų.
„Jauni žmonės linkę nesilaikyti miego režimo. Jie dirba naktimis, mokosi, mažai miega, pervargsta. (...) Tai ir lemia miego paralyžiaus dažnesnį atsiradimą“, – teigia mokslininkė.
Apklausus Vilniaus universiteto studentus, paaiškėjo, kad stebėtinai daug jų – apie 40 proc. – atsakė, kad bent vieną kartą gyvenime patyrė miego paralyžių.
„Galima spėti, kad tai susiję su gyvenimo ritmu, svarbiausia, miego režimu. Yra ir kitų priežasčių – ligos, kurios sukelia miego paralyžių, kur miego paralyžius – būdingas simptomas. Aišku, narkotinės medžiagos, kiti medikamentai taip pat gali sukelti. Bet didžioji grupė yra tų, kurie neteisingai miega, – per mažai“, – vardija R. Mameniškienė.
Miego paralyžių atpažinti gana paprasta, jeigu asmuo žino, kas yra šis reiškinys. Tačiau nežinantiems gali kilti stiprių išgyvenimų. „Aš prisimenu save, kai mane ištiko miego paralyžius. Atrodė, kad aš jau numiriau turbūt, nes negaliu pajudėti. Tai yra tikrai baisu. Tie pasakojimai, kad jau persikėlei į kitą lygmenį, atrodo labai realūs tuo metu“, – dalijasi R. Mameniškienė.
Miego paralyžių tvirtina patyręs ir T. Stumbrys. „Esu gal vieną ar du kartus patyręs, bet jau gana seniai. (...) Bet tuo metu aš irgi apie tai nelabai žinojau, tai buvo tokia grėsminga patirtis“, – prisimena mokslininkas.
Jis paaiškina, kad miego laboratorijose mokslininkai tiria asmenis, susiduriančius su miego paralyžiumi. „Pagal visus fiziologinius parametrus ta būsena [miego paralyžiaus] yra artimesnė REM miegui arba sapnavimui negu pabudimui“, – nurodo T. Stumbrys.
Anot jo, miego paralyžiaus patirtys paprastai yra aiškiai prisimenamos. „Jeigu apie tai nieko nežinau, tu patiri siaubą. Ir jeigu dar patiri ne vieną kartą, iš tikrųjų gali būti baisu eiti miegoti ir vėl su ta patirtimi susidurti“, – teigia pašnekovas.
Trijų rūšių haliucinacijos
Patiriant vadinamąją „įsibrovėlio“ haliucinaciją, žmogui atrodo, kad jis yra pabudęs savo kambaryje ir jaučia kažką esant šalia.
„Jausmas, kad aš negaliu pajudėti, pamatyti, kas ten yra. (...) Periferiniam lauke yra kažkoks šešėlis. Dažnai žmonės, patiriantys stiprų baimės jausmą, asocijuoja, kad tai kažkoks blogis yra. [Galvojant], kad kažkokia bloga dvasia yra įsibrovusi pas mane kambaryje – šiurpus jausmas“, – paaiškina mokslininkas.
„Inkubo“ haliucinacija dažniausiai susijusi su spaudimu krūtinės srityje. „Žmogui sunku kvėpuoti ir dar dažnai jaučia, kad tarsi jį kažkas spaudžia. Gali matyti kažkokią šalia dvasią“, – nurodo T. Stumbrys.
Remiantis Viduramžių mitologija, inkubai ir sukubai – vyriškos arba moteriškos lyties demonai, galintys užpulti žmogų naktį.
„Ta patirtis gali būti labai grėsminga – tarsi akis į akį susidūrimas su kažkokiu demonu, kuris tave slegia, bando pasmaugti“, – pasakoja mokslininkas.
Dar miego paralyžiui būdingos neįprastos kūno patirtys. Tai gali būti lengvas drebulys, vibracijos, išėjimo iš kūno patirtys. „Šios kategorijos – ne visada žmonės sako, kad baisi patirtis. Gali būti visai maloni patirtis, kai atsiskiria nuo savo kūno, jaučia visai malonias vibracijas kūne“, – apibūdina T. Stumbrys.
Ką daryti, jei patiriate miego paralyžių?
Jeigu patiriate miego paralyžių, galite mėginti išeiti iš šios būsenos. Vienas iš patarimų – susitelkti į vieną kūno dalį. „Smulkioji motorika – stengtis pajudinti pirštelį. Sąmoningai jį krutinant, lengviau išeiti iš šitos būsenos“, – nurodo R. Mameniškienė.
Apskritai miego paralyžius nėra gydomas, išskyrus atvejus, kai tai yra kitos ligos sudėtinė dalis. Tuomet gydoma pati liga ir miego paralyžius gali išnykti kaip simptomas, teigia gydytoja neurologė.
Tačiau esama ir kito kelio susitvarkyti su miego paralyžiumi. T. Stumbrio teigimu, iš kūną sukausčiusios būsenos galima pereiti į sąmoningą sapnavimą.
„Kitas variantas – pabandyti atsipalaiduoti, nebandyti savęs pažadinti, kaip tik išlikti toje būsenoje. Tada, tikėtina, mes pereisime į REM miegą. Kadangi jau miego paralyžiaus būsenoje mes supratome, kas su mumis vyksta, tada kai pereisime į REM miego būseną, mes irgi būsime sąmoningi ir suprasime, kad mes sąmoningai sapnuojame“, – nurodo R. Mameniškienė.
