„Lietuvai reikia kritinės masės beprotiškų žmonių, norinčių keisti pasaulį“, – sako prof. Gintaras Valušis, Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) direktorius, Lietuvos mokslo premijos laureatas. Jis įsitikinęs, kad tuomet Lietuva taps aukštųjų technologijų kūrėja, ne tik vartotoja, rašoma LRV kanceliarijos pranešime žiniasklaidai.
– Galbūt pasidalytumėte, kaip sugalvojote prisijungti prie valstybės ateities vizijos „Lietuva 2050“ kūrimo?
– Mane prisijungti pakvietė Vilniaus universiteto rektorius. Sakė, kad reiktų pakuruoti mokslo ir technologijų sritį, o aš atsakiau: „Gerai, pabandysiu!“
– Ir kaip apibūdintumėte savo patirtį? Prie ko kuriant viziją daugiausia teko prisidėti?
– Bendros „Lietuva 2050“ diskusijos man pasirodė tikrai įdomios. Kadangi aš nesu nei politikos, nei istorijos specialistas, man buvo smalsu paklausyti, kaip žmonės mąsto ir kodėl jie taip mąsto. Svarbus šios vizijos aspektas yra tai, kad tuo valstybė apsibrėžia ambicingą tikslą. Ir kartu valstybė nori užtikrinti, kad šį tikslą galėtume pasiekti.
– Tačiau juk svarbių strateginių tikslų mūsų valstybė turėjo nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo?
– Bent jau man susidarė toks įspūdis, kad po to, kai Lietuva įstojo į NATO ir į Europos Sąjungą, tokio aiškaus, ambicingo tikslo mūsų valstybė tarsi nebeturi. Lyg ir nebeaišku, kur link einame dabar. Žinoma, viską itin sujaukė karas… Bet visgi – kokia mūsų valstybė? Kokią ji strateginę viziją turi? Būti laimingiems – per daug banalus siekis. Tad ant kokių pagrindų stovės Lietuva?
– O kuo, Jūsų nuomone, visgi gali tarptautiniu lygiu pasigirti Lietuva?
– Mūsų šalies rinka maža, mūsų – tik trys milijonai, gamtinių išteklių praktiškai nėra, bet kūrybingų žmonių tikrai turime. Kaip mokslo atstovas manau, kad yra išties sunku plačiajai visuomenei atskleisti, kiek Lietuvos mokslas svarbus ir kiek jis matomas. Jeigu paskaičiuotume pasaulinio masto operos dainininkus, kuriuos visi pastebime, padalijus milijonui gyventojų, Lietuva pagal šį rodmenį bus labai aukštai: aplenktume daug pasaulio šalių. Mes tikrai galime pasigirti muzikine kultūra!
Mokslas yra mažiau matomas nei kultūra ar sportas.
– G. Valušis
Atkreipkime dėmesį į tai, kad jei milijonui Lietuvos gyventojų padalytume visą pasaulinio lygio lietuvių fizikų ar biotechnologų skaičių, kurie taip gausiai pabirę po pasaulį ir sulaukia tarptautinio pripažinimo dirbdami čia, Lietuvoje, manau, kad irgi atsidurtume labai aukštai. Tik apie tai nelabai susimąstome, nes mokslas yra mažiau matomas nei kultūra ar sportas.
– Ko reikėtų, kad šie žmonės galėtų savo potencialą visapusiškai atskleisti Lietuvoje?
– Na, kūrybingų žmonių mes tikrai turime – ne tik krepšininkų. Galime daug pasiekti tose srityse, kurios yra imlios mokslo žinioms, kruopštumui, išradingumui, pavyzdžiui, fizika, biotechnologija, informacinės technologijos, elektronika... Lietuviai gali padaryti daug – tik toks jausmas, kad kažkas tarsi nesusistyguoja. Man atrodo, kad reikėtų ambicingo tikslo šaliai – paversti ją aukštųjų technologijų valstybe. Tada ir gamyba palaipsniui taps imli mokslui, sukursime didesnę pridėtinę vertę ir žmonių talentai galės daug labiau susitelkti ir atsiskleisti.
Yra viena garsi frazė, kurią aš mėgstu cituoti. Garsus amerikiečių poetas Robertas Pennas Warrenas yra pasakęs: „Tu privalai kurti gẽra iš blõga, nes daugiau nėra iš ko tai daryti.“ Būtent – mes be žmonių nelabai ką turime. Tad žmonių mintys ir rankos, jų kruopštus darbas gali sukurti aukštą pridedamąją vertę, nors ir globaliame pasaulyje mes per maži, kad galėtume visavertiškai konkuruoti. Išskirtinumas turėtų tapti mūsų privalumu.
Galime daug pasiekti tose srityse, kurios yra imlios mokslo žinioms, kruopštumui, išradingumui, pavyzdžiui, fizika, biotechnologija, informacinės technologijos, elektronika... (...) Man atrodo, kad reikėtų ambicingo tikslo šaliai – paversti ją aukštųjų technologijų valstybe.
– G. Valušis
– Ar kas nors šį tikslą Lietuvoje jau užsibrėžė valstybiniu lygiu?
– Šis faktas, kurį pabrėžėme Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ diskusijose, mane nustebino ir labai nudžiugino: daugelis diskusijų dalyvių: ekspertų, mokslininkų, verslininkų, kaip vieną iš Lietuvos stiprybių akcentavo būtinybę remti, burti aukštųjų technologijų kūrėjus. Lietuva turėtų tapti aukštųjų technologijų kūrėja, ne tik vartotoja – toks naratyvas skambėjo gana dažnai.
Galime didžiuotis lietuvių biotechnologijų pergalėmis, pasiekimais lazerių ar puslaidininkių srityse. Juk tai – unikalūs dalykai, kuriuos pripažįsta pasaulis, ir tai jau įgavo globalų mastelį.
Tad aukštųjų technologijų kūryba gali tapti vienu iš Lietuvos tikslų, kurie suvienytų aukštąjį išsilavinimą turinčius išradingus ir didelių ambicijų vedamus žmones. Lietuva turėtų išsikelti ambicingą tikslą kažką sukurti. Juk Lietuvoje jau atsirado vienaragių. „Nord Security“ vertė vis auga – tai puiku. Mūsų kaimynai VU Gyvybės mokslų centre kuria proveržio biotechnologijas, o lazerių įmonė „Light Conversion“ visai šalia mūsų, Dvarčionyse, gamina unikalius pasauliniu mastu lazerius – ir nespėja jų gaminti, nes visiems jų reikia. Man labai džiugu.
– Taip, pastebėjau, kad savo analizėje, kurią rengėte „Lietuva 2050“ užsakymu, paminėjote, jog Lietuvos didžiausias turtas – žmonės. Tai Jūsų citata. O kuo, Jūsų manymu, pasižymi lietuviškoji tapatybė? Ar esame unikalūs, ar įkvėpimo dažnai semiamės iš kitų valstybių?
– Dažnai apmąstau patirtis tų šalių, kurios mums galėtų būti pavyzdžiu. Tenka nemažai keliauti. Stebiu Taivano patirtis – man tai yra pavyzdys tokios šalies, kuri labai sėkmingai pritaikė užsienio patirtį prie savo kultūrinės terpės, mentaliteto, visuomenės. Pabrėžti norėjau žodį „prisitaikė“ – ne nusirašė ar perkėlė.
Visgi teks pasakyti, kad Lietuvoje yra daug nusirašinėjimo: tiesiog aklo kopijavimo be kūrybos. Pavyzdžiui, jei manoma, kad kažkuri šalis padarė kažką gero ir sektino, tai tada bandome nusirašyti jos strategijas ar vizijas, tikėdamiesi, kad tai ir pas mus suveiks. Tai toli gražu ne visada teisinga, nes kiekviena šalis turi savų ypatumų.
Lietuva turėtų tapti aukštųjų technologijų kūrėja, ne tik vartotoja.
– G. Valušis
Nes ne visada viskas, kas yra šalia mūsų, mums automatiškai tinka... Mūsų mentalitetas yra tarsi vokiškas, galbūt mes ir kiek skandinavai, bet ir iš sovietmečio kažkas dar yra likę. Pavyzdžiui, Vokietija yra industrinė šalis – jos pramonės struktūra yra visiškai kitokia negu Lietuvos. Ta pramonė yra itin imli mokslui ir žinojimui, ko Lietuvoje, deja, labai trūksta. Na, kai kurie sako, kad mes išvis išteklių neturime.
O, pavyzdžiui, Japonija yra unikali šalis ta prasme, kad po karo jie nusipirko jau amerikietiškus patentus aukštos pridėtinės vertės produktams gaminti – tada nebuvo laiko jiems patiems kurti savo intelektinę nuosavybę. Bet japonai ėmė tuos produktus gaminti taip gerai, kad tai ir pavertė ją šiuolaikine Japonija. Japonų logika buvo tokia: įdiegsime šias sistemas ir darysime tai geriausiai pasaulyje. Tokia buvo strategija. Tad manau, kad galėtume pasinaudoti gerąja kitų šalių patirtimi, tačiau visa tai reiktų sintetinti į kažką tokio, ką konkrečiai kūrybiškai prisitaikytume Lietuvai.
– Ar sulaukėte daug palaikymo valstybiniu lygmeniu, kai steigėte Fizinių ir technologijos mokslų centrą (FTMC) Saulėtekyje 2010 metais, statėte moderniausias laboratorijas? Ar politikai visada įvertina mokslo svarbą mūsų šaliai?
– FTMC atsirado trijų buvusių institutų – Fizikos, Puslaidininkių fizikos ir Chemijos – pagrindu. Sutelkę kompetencijas tapome daug konkurencingesni. Nacionalinio FTMC projektas buvo esminis kuriant technologinę infrastruktūrą, ir niekada nebuvo taip, kad nauja Vyriausybė stabdytų statybas ar abejotų jo reikšme. O Vyriausybės per tą laiką keitėsi. Tačiau visi suprato, kad tai bus didžiausia mokslinių tyrimų įstaiga Lietuvoje, kuri vykdys unikalius mokslinius tyrimus, rengs aukščiausios kvalifikacijos specialistus, rūpinsis didelę pridedamąją vertę įgalinančiomis technologijomis, gyvybiškai svarbiomis jau esančiam ir naujam verslui atsirasti: lazerinėmis technologijomis, organine chemija, optoelektronika, branduolio fizika...
Valstybei turbūt reiktų apskritai susitarti, kad mūsų tikslas yra sudaryti puikias sąlygas atsiskleisti talentams ir kurti mokslą, intelektinę nuosavybę, aukštą pridedamąją vertę gamyboje, ir tada tai nepriklausytų nuo politinių partijų valdžioje kaitos. Amerikiečiai sako, kad greita sėkmė ateina po 15-os intensyvaus darbo metų. Tai yra ilgi procesai. Akivaizdu – išties sudėtingas ir daugiaplanis uždavinys.
– Kokius unikalius produktus gamina Lietuva, jos mokslininkai? Kurie sektoriai gali lemti Lietuvos konkurencingumą visame pasaulyje?
– Lietuvos pramonę į priekį veda didžioji apdirbamoji ar sunkioji pramonė – kaip tas didelis garvežys. O aukštą pridėtinę vertę sukuria daugiausia biotechnologijų, lazerių, elektronikos ir informacinių technologijų sektoriai.
Lazeriai, telefonai, puslaidininkių lustai, vaistai ir vakcinų ingredientai... Jau galime didžiuotis gausiu įmonių sąrašu – pažiūrėkime į „Teltonikos“ plėtrą, į „Light Conversion“ gaminius, „Nord Security“ sėkmę.
– Kokią naudą tokios aukštos pridėtinės vertės kompanijos jau neša Lietuvos visuomenei?
– Vienas euras, įdėtas į šiuos sektorius, generuoja labai daug. Moksle vienas biudžetinis euras, pavyzdžiui, FTMC, sugeneruoja apie 2,5 euro ekonominės vertės.
O aukštųjų technologijų kompanijos sukuria ne tik pajamas, bet ir daug naujų darbo vietų. Įsivaizduokime, jei atsiranda puslaidininkinių lustų gamykla – kiek daug visko reikia. Reikia inžinierių, mokslininkų, technologų, aptarnaujančio personalo, reikia ir logistikos paslaugų...
Išties kompleksiška ekosistema – viskas susiję tarpusavyje.
Taip, ir tuo ši ekosistema nesibaigia. Galbūt žmogus, gyvenantis toli nuo tos gamyklos, sakykime, Vilniuje, nepajus tiesioginio poveikio. Bet gal jis palies savo mobilųjį telefoną ir net nežinos, kad štai tas telefono stikliukas išpjautas lietuvišku lazeriu? O greičiausiai kitos kartos kompiuterių ar telefonų procesoriuose jau irgi bus kažkas lietuviško.
– Tad ko reikia Lietuvai, kad nesustotume ir kad tas procesorius turėtų ir lietuviškų dalių?
– Man atrodo, reikalingas bendras supratimas, kad mes visi čia esame labai reikalingi, kad visi galime prisidėti prie proveržio, surasti savo vietą čia ir dabar. Lietuvai būtina susigrąžinti jaunus talentus, turinčius gerų užsienio universitetų išsilavinimą. FTMC turi savo Talentų susigražinimo programą, kuriai jau 10 metų, ir ji sėkmingai veikia. Reiktų nuoseklios valstybiniu mastu tam skirtos programos – iki šiol tokios iniciatyvos ar projektai, kiek pastebėjau, dažniausiai ilgainiui išblėsta.
– O kuo Lietuva dar galėtų pritraukti jaunus, talentingus žmones atgal?
– Ar susimąstome, kad Vilnius yra labai jaukus miestas? Čia itin patogu, čia norisi gyventi. Mes turėjome vieną kolegą iš Suomijos. Jis pasidalijo įdomiu pastebėjimu apie geografinius mastelius: jam skrydis iš Helsinkio į Vilnių yra lygu kavos puodeliui virš Baltijos. O Suomijoje, pasakojo jis, traukiniu iš Helsinkio į savo tėviškę rytų Suomijoje jis juda visas penkias valandas.
Laiko ir atstumų masteliai yra tikrai pasikeitę, tačiau mes to tarsi nelabai jaučiame. Bet žmonės iš šalies labai aiškiai pasako – Lietuva yra gera vieta gyventi ir kurti.
Žmonės iš šalies labai aiškiai pasako – Lietuva yra gera vieta gyventi ir kurti.
– G. Valušis
– Jūs mėgstate Lietuvos potencialą palyginti su Taivanu. Kodėl?
– Dėl kūrybingo požiūrio diegiant užsienio patirtis ir orientacijos į aukštąsias technologijas. Dėl nesiblaškymo ir koncentravimosi į konkrečias sritis. Ir viskas padaroma nuo pradžios iki galo – nuo žinojimo sukaupimo iki aukščiausios kokybės didelės pridėtinės vertės produktų ar paslaugų. Būtent aukštosios technologijos kuria mūsų vertę ir išskirtinumą pasaulyje. Taip pat jos yra ir saugumo garantas – taip Taivanas išlieka nepriklausomas, o juk mes irgi kasdien keliame nacionalinio saugumo klausimus.
Taivano puslaidininkių sėkmės istorija vystėsi per tuos magiškus 15–20 metų. Buvimas išskirtiniam pritraukia užsienio kapitalo įmones. Taip netgi maža gyventojų skaičiumi šalis tampa globalia žaidėja. Net jei ir esi kažkur pasaulio krašte – kaip Taivanas. To linkiu ir unikaliai Lietuvai, kuri savo teritorija yra didesnė už Taivaną ir jau aktyviai bendradarbiauja su Taivanu mokslo ir verslo srityse. Žinoma, mes turime daug mažiau žmonių – tik 3 milijonus, ne 24 milijonus, kaip Taivane, bet kūrybos mums tikrai nestinga!
– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie Lietuvoje gyvens 2050-aisiais?
Linkiu Lietuvos žmonėms atsisakyti mažos šalies stereotipo, kurį nuolatos linksniuojame: kad mes maži ir dėl to mums blogai, dėl to mes negalime būti matomi, mes negalime būti išskirtiniai ir taip toliau. Juk kaip tik tas mažumas ir gali būti svarbia išskirtinumo priežastimi, nesvarbu kur – mene, moksle ar versle. Tai yra vedlio savybė, ne sekėjo. Ir tas mūsų mažumas įpareigoja mus būti vedliais. Tai yra ir privilegija, ir kartu sunki našta bei atsakomybė.
Reikia, kad tai suprantančių žmonių būtų pakankamai – kad jie sudarytų kritinę masę. Juk dar „Apple“ kūrėjai sakė: „Žmonės, kurie yra pakankamai išprotėję, kad pagalvotų, jog gali pakeisti pasaulį, ir yra tie, kurie gali tai padaryti.“ Lietuvai reikia kritinės masės tokių pakankamai beprotiškų žmonių, turinčių tą begalinį norą ir tvirtą valią keisti šalį bei pasaulį, „sukurti gẽra iš blõga“. Ir tada viskas bus gerai!
