Voratinklio gijos laikomos ekologiškesne alternatyva dirbtiniams pluoštams, tokiems kaip nailonas, tačiau vorus auginti labai sunku. Neseniai, pasitelkę „genų žirklių“ technologiją, mokslininkai, genetiškai modifikavo šilkaverpius, kad šie gamintų medžiagą, identišką tai, kurią verpia vorai, rašoma „New Scientist“.
Vorų šilkas laikomas ekologiškesne alternatyva sintetiniams pluoštams, kurie gaunami iš iškastinio kuro ir į aplinką išskiria kenksmingą mikroplastiką. Tačiau išgauti jį iš pačių vorų yra sudėtinga, nes jie yra linkę ėsti vieni kitus ir pagamina tik tokį šilko pluošto kiekį, koks reikalingas tinklui nunerti.
Pasitelkę pažangų genų inžinerijos metodą, Kinijos Donghua universiteto profesorius Junpengas Mi ir jo kolegos, šilkverpių DNR papildė genais, kurie atsakingi už voratinklinio šilko baltymų gamybą.
Modifikuoti šilkverpiai pagamino 100 proc. voratinklinį šilką, pajėgų atlaikyti 1299 megapaskalių tempimo jėgą. Gauta medžiaga – 1,3 karto stipresnė už nailoną. Šilko tvirtumas, t. y. energija, kurią jis gali sugerti smūgio metu, siekė 319 megadžaulių kubiniame metre, tad galima sakyti, kad šis pluoštas šešis kartus tvirtesnis už kevlarą.
Be to, šilkaverpiai natūraliai padengė voratinklinį šilką apsauginiu sluoksniu, panašiu į tą, kurį gamina patys vorai. Tikėtina, kad dėl to naujasis pluoštas bus dar patvaresnis nei dirbtinai sukurtas voratinklinis šilkas.
Anot J. Mi, modifikuoti šilkverpiai galėtų pasitarnauti masinėje voratinklinio šilko gamyboje. Pastarasis galėtų būti naudojamas kaip chirurginis siūlas arba siuvant neperšaunamas liemenes. Mokslininko teigimu, tyrėjai jau atliko eksperimentą, kai voratinklinis šilkas buvo naudojamas kaip siūlas žiurkių žaizdoms siūti, ir nustatė, kad juo susiūtos žaizdos gijo geriau nei naudojant tradicinius nailono siūlus.
Mokslinis tyrimas: https://rb.gy/fdm7w
