Gamtininkai sako, jog Mažeikių rajono savivaldybės Renavo dvaro sodyba yra pavyzdinė, jei kalbame apie biologinei įvairovei palankų aplinkos tvarkymą. Mat dvaro sodybą prižiūri... irgi gamtininkai. Direktorius Deividas Makavičius ir muziejininkė Nomeda Vėlavičienė – tikri rūšių žinovai, fiksuojantys retas ir saugomas rūšis tiek dvare, tiek už jo ribų. Kaip jiems pavyksta suderinti biologinės įvairovės išsaugojimą ir patrauklumą lankytojams?
Susitinkame prie įėjimo į dvaro rūmus, parteryje. Tai klasikinė plokščia parko zona su lygia veja. Čia gausu spalvingų dekoratyvinių augalų. Tačiau bene labiausiai išsiskiria senas šakotas ąžuolas. Jam ne mažiau pusantro šimto, galbūt ir 180 metų.
Pasukame link dvaro terasos ir einame link medinių laiptų, vedančių žemyn prie tiltelio per Varduvos upę. Čia atsiveria visiškai kitoks vaizdas – kelius siekianti pieva, toliau, už upės, miško parkas.
Varduvos upės slėnio pievos šienaujamos du kartus per metus. „Iki birželio stengiamės nieko nešienauti (nušienautas tik metro pločio ruožas pagal taką – aut. past.), kad vabzdžiai apdulkintojai turėtų žydinčių augalų. Tada ir augalų įvairovė pievoje yra didesnė. O jeigu reikia šienauti, tai darome ne per vieną dieną, ir šienaujame fragmentais – kad drugiai galėtų perskristi“, – aiškina LRT RADIJO pašnekovai.
Mums besikalbant praskrenda į Raudonąją knygą įrašytas dieninis drugys juodasis apolonas, ant priekinių sparnų turintis po dvi juodas dėmes.
Visa dvaro teritorija, užimanti daugiau nei 50 hektarų, patenka į Varduvos upės kraštovaizdžio draustinio teritoriją, ir yra europinės svarbos buveinė.
„Didelė augalų įvairovė lemia didelę mitybinę įvairovę įvairiems vabzdžiams. Esame užregistravę per 800 naktinių drugių rūšių, per 100 paukščių rūšių. Be naminės pelėdos, esame aptikę žvirblinę pelėdą, mažiausią Lietuvoje. Upeliu praskrenda tulžys. Varduvos upėje aptinkamos saugomos ovaliosios geldutės. Miško arba kraštovaizdžio parke yra daug vabalų rūšių, jie veisiasi pūvančioje medienoje. Nors pas mus nėra pelkių, bet čia gyvena medvarlės. Skiauterėtąjį tritoną esame aptikę“, – D. Makavičius dvaro sodyboje randamas rūšis galėtų vardyti ir vardyti.
N. Vėlavičienė ir D. Makavičius yra baigę biologijos mokslus. „Man artimesnė zoologinė pusė, o Nomedai – botaninė. Kai abu išeiname į gamtą, ją skanuojame keliais lygiais: Nomeda dažniau žiūri į žemę, o aš – aukštesniuose sluoksniuose stebiu. Kartu daug pamatome“, – pasakoja D. Makavičius.
Mažeikių muziejaus Renavo rūmų vedėju D. Makavičius ėmė dirbti 2001 metais, prieš tai jis dirbo Kamanų valstybinio gamtinio rezervato biologu, vėliau – direktoriumi, yra dirbęs tuo metu dar Aplinkos apsaugos ministerijoje.
Kaip jis pasakoja, pamažu prie gamtai palankių dvaro aplinkos tvarkymo metodų priprato ir lankytojai. „Kai pradėjome dirbti, buvo tokia nuostata, kad žolė turi būti nupjauta, jei siekia kelius – tai apsileidimas, neūkiškumas, – tęsia jis. – Dabar žmonių požiūris keičiasi. Yra tų, kurie bijo erkių, bet yra ir žmonių, kuriems patinka fotografuotis tarp žydinčių augalų“.
Kaip pasakoja N. Vėlavičienė, vietiniams pieva tarnauja ne tik kaip fonas nuotraukai, čia jie renka vaistinius augalus.
Gamtinė kryptis – iš istorijos ir tam, kad patrauktų lankytojus
Praėję tiltelį, įeiname į trečiąją Renavo dvaro sodybos zoną – miško parką. Kažkada po šį parką vaikščiojo, jodinėjo ir jame medžiojo dvarą valdę baronai. Šiuo metu ši vieta primena sengirę: joje paliekami nuvirtę medžiai, kurį laiką – ir nudžiuvę. Kad tai dvaro sodybos parkas, išduoda nušienauti tako pakraščiai, ir tokie egzotiškai atrodantys augalai, kaip plačialapė cicerbita. Savo stiebu ji aukštesnė už žmogų.
N. Vėlavičienė ir D. Makavičius sako, jog dvarą valdę ir čia gyvenę žmonės taip pat buvo arti gamtos. Tą rodo botanikos veikalų gausa išlikusioje bibliotekoje, dvaro interjerą puošiantys gamtos motyvai. Tarkim židinio grotelės, kuriose vaizduojamos šikšnosparnius naguose laikančios pelėdos, kankorėžių ornamentai ant sienų.
Būtent dvare gyvenusių žmonių jautrumu aplinkai jie grindė dvaro vystymo kryptį. „Nuo pat pradžių labai sąmoningai siekėme, jog dvaras taptų biologinės įvairovės ir gamtos pažinimo centru“, – sako N. Vėlavičienė. Pasak jos, lankytojų dėmesys gamtai prasidėjo nuo prieš gerą dešimtmetį pradėtos organizuoti Žibuoklių šventės. Paskutiniaisiais metais joje susirenka apie tūkstantis dalyvių.
Ar jiems įdomi gamta, ar jie labiausiai suinteresuoti nauja profilio nuotrauka? „Ne visi yra gamtininkai. Jei mano, kad gražu, tai galbūt norės tą grožį ir išsaugoti“, – į mano klausimą atsako D. Makavičius.
Be gamtai skirtų švenčių, Renavo dvaro sodyboje vyksta gamtos pažinimo edukacijos tiek moksleiviams, tiek suaugusiesiems. Paprastai muziejininkė N. Vėlavičienė supažindina lankytojus su augalų ir grybų pasauliu, tuo metu direktorius D. Makavičius gali daug papasakoti apie šikšnosparnius.
Tvarkymo metodu domisi ir privačių parkų valdytojai
Tikriausiai Renavo dvaro prižiūrėtojų strategija pasiteisino, nes į juos, prašydami pasidalinti aplinkos tvarkymo metodu, kreipiasi privačių dvarų ir istorinių parkų valdytojai. „Jie nori, kad dvare būtų gyvūnų, nes pajuto, kad gyvūnai yra kaip gyvi eksponatai, kurie pritraukia lankytojus labiau nei golfo aikštynas. Tarkim, dvare varlių choras vasarą yra privalomas. Jie pastebėjo, kad per gamtą gali tapti patrauklesni“, – sako D. Makavičius.
Pasak jo, nėra vieno patarimo, kaip tapti įvairioms rūšims patraukliu dvaru, nes kiekviena dvaro sodyba skiriasi dydžiu ir kraštovaizdžiu: „Svarbiausia – kuo daugiau įvairovės. Būtinai turi būti vandens. Jei nėra upės, tai turėtų būti – ir visą laiką dvaruose būdavo – bent kūdros ar vandens telkinukai. Taip pat būtina palikti negyvos medienos – nebūtinai ant takelio, galima ir kiek nuošaliau. Įrengti žiemavietes varliagyviams ir šikšnosparniams tam, kad jie saugiai peržiemotų“.
Nevyriausybinė organizacija „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas“ kartu su atstovais iš kelių dvaro sodybų Lietuvoje ir Latvijoje yra parengusi „Istorinių parkų vadovą biologinei įvairovei išsaugoti“. Jame plačiau yra išdėstyta, kaip įrengti vandens telkinius ir šlapynes, žiemavietes varliagyviams ir šikšnosparniams, prižiūrėti medžius senolius, šienauti pievas.
Vienas iš vadovo autorių, gamtininkas Leonas Jarašius Renavo dvaro sodybą vadina pavyzdine. Pasak jo, net ir privačiuose dvaruose, kur neretai klesti lygios vejos, terpė biologinei įvairovei vis tiek yra gana palanki. Mat istoriniuose parkuose auga daug brandžių medžių, o juose įsikuria retos rūšys, tokios, kaip niūraspalvis auksavabalis.
Papėje kėlė šikšnosparnių inkilus, kad išgaudytų uodus
Beje, senovinis Renavo dvaro sodybos raudonų plytų rūsys buvo restauruotas ir pritaikytas būtent šikšnosparnių žiemojimui. Pasak dvaro direktoriaus, tai tik rodo, jog kultūrą ir gamtosaugą galima sėkmingai derinti. Vasarą šiksnosparniai įsikuria miško parko uoksuose bei į medžius įkeltuose inkiluose. Deividas jų čia priskaičiuoja 11 rūšių ir apie 500 vienetų.
Pasak gamtininko, šikšnosparniai gali pasitarnauti ir kaip ekologinė reguliacinė priemonė – mat jie išgaudo daug uodų. „Visų uodų nesugaudys, bet uodų skraidymo piko metu jie juos pamedžioja. Ir ne visos rūšys, tik tos mažosios. Tarkim, rudasis ausylis gali sugauti 1000 uodų.
Esame Latvijos pašonėje, yra toks lietuvių pamėgtas Papės kaimelis, kur lietuviai turi daug vasarnamių, ir kur yra seklus ežeras. Uodai ten gausiai veisiasi. Tenai jau šimtą inkilų esame nuvežę“.
Kaip sako D. Makavičius sako, kad sunku tiksliai pasakyti, kiek šikšnosparnių inkilų kėlimas sumažino uodų Papėje. Tačiau dėl vieno dalyko jis – tikras: „Jei įsikuria šikšnosparniai, tai reiškia, jog vietovė yra patraukli gamtiniu požiūriu. Ir savotiškai mistiška, jei naktį skraido tokie gyvūnai“.
Laisvalaikiu Mažeikių rajono Renavo dvaro sodybos direktorius ir muziejininkė fiksuoja saugomas rūšis ir už dvaro ribų. „Turime kelias teritorijas, kuriose kasmet lankomės. Surinktus duomenis įvedame į Saugomų rūšių informacinę sistemą, taip pat duomenis pateikiame įvairių tyrimų autoriams, pateikiame rekomendacijas. Stengiamės, kad laisvalaikis gamtoje taptų aktyviąja gamtosauga“, – pasakoja D. Makavičius.
Pasak jo, požiūris į biologinę įvairovę keičiasi. Pavyzdžiui, į besikreipiantys žmonės, radę rūsyje šikšnosparnį, nebenori jo priploti tapke, kaip anksčiau, o apsidžiaugia. Tuo metu pievų, kuriose auga nykstantys augalai, vis dar labai nemažai sunaikinama.
„Tikrai esame praradę vietų, kur augo saugomos rūšys, pavyzdžiui, mažosios gegūnės ar vyriškosiosios baltijinės gegūnės (jos dar vadinamos lietuviškomis orchidėjomis – aut. past.). Dažniausiai žmonės „susitvarko“ savo teritoriją: apsodina eglaitėmis, dar keliais medukais, visiškai pakeisdami buveinę. Ir taip rūšys išnyksta. Todėl visada džiaugiamės, kad galime bent pas save jas išsaugoti“, – sako N. Vėlavičienė.
Viso pasakojimo klausykitės LRT RADIJO laidos „Vienkartinė planeta“ įraše.
