Mokslas ir IT

2021.07.24 13:36

Senovės Egipte šventais laikyti vabalai – labai ypatingi: savo jėga galėtų varžytis ir su Žydrūnu Savicku

knygos ištrauka
Knygos „Laukinė Motina Gamta“ ištrauka, Leidykla „Tyto alba“2021.07.24 13:36

„Laukinėje gamtoje niekada nenuobodu“, – sako aistringa keliautoja ir knygų autorė Eglė Aukštakalnytė Hansen ir priduria, kad susumavus jos kelionių kilometrus išeitų, kad ji jau trečią kartą keliauja į mėnulį. Šių kelionių patirtis, unikalias istorijas ir fotografijas keliautoja sudėjo į knygą „Laukinė Motina Gamta“.

Knygoje „Laukinė Motina Gamta“ E. Aukštakalnytė Hansen Afrikoje ieško juodojo raganosio ir dinozaurų palikuonių krokodilų, sveikinasi su Indijos džiunglių karaliais tigrais, Komodo saloje aptinka seniausią ir nuodingiausią pasaulio driežą. Netikėtai spalvingoje šiaurėje keliauja susitikti su baltųjų lokių šeimynėle, Aliaskoje išgyvena akistatą su ruduoju lokiu, o sunkiai įžengiamuose atogrąžų miškuose supažindina su artimiausiais mūsų giminaičiais primatais – kalninėmis gorilomis ir orangutanais. Pasakojimai apie laukinę gamtą paįvairinami ne tik įdomiausiais faktais ir skaičiais, bet ir vietos tautelių, išlaikiusių priešistorines tradicijas, sakmėmis ir mitais. Jūsų dėmesiui – knygos ištrauka.

***

Mėšlavabalio misija

Gyvenimas – tai kelionė, o kelionė – gyvenimas.

2020 m. balandis. Nuostabus pavasaris Lietuvoje. Pro langą stebiu besikeičiantį ir vis labiau žaliuojantį naują medžių rūbą. Saulė džiugina ilgėjančių dienų šviesa, pripildydama sielą energijos ir noro lėkti į gamtą. Susilaikau. Nepatartina, mat siaučia visą pasaulį užkariavusi virusinė pandemija – COVID-19, šmaikštuolių pramintas korone, – kaip kokia Dievo ar gamtos rykštė, perspėjimas. Žmonės užsidarė namuose, savotiškuose urveliuose. Uždarytos valstybių, valstijų sienos, provincijos, netgi miestai, ištuštėjo kiemai, gatvės, prekybos centrai, biurai, oro uostai, nutilo gamyklų, automobilių, lėktuvų triukšmas, sumažėjo net oro tarša. Pasaulis pritilo, sulėtino gyvenimo tempą...

Pasikeitė ir mano gyvenimo bei kelionių planai. Keliavau iš Afrikos per Europą į Kanados Arktį su visa šalčiui atsparia ekspedicine amunicija ir fotoaparatūra stebėti baltųjų lokių, bet ekspedicija neįvyko, visi kelioniniai krepšiai liko Danijoje, o aš grįžau į Lietuvą. Užsidarė durys į pasaulį, bet atsivėrė langas į gamtą: po daugiau nei penkiolikos metų štai ir vėl stebiu pavasarėjantį mišką pro savo buto langą Vilniuje. Gera ir saugu. Skambina draugai iš Kinijos, Indonezijos, Amerikos, Brazilijos, Kenijos, Anglijos – kur esi ir kaip jautiesi? Jaučiuosi kaip mėšlavabalis svetimo mėšlo rutulėlyje, bet savame urvelyje, ir laukiu atgimimo. Daug visokių alegorijų galvoje, bet stipriausia iš jų – skarabėjų, mėšlavabalių, paprastai liaudiškai vadinamų šūdvabaliais, gyvenimas.

Vos prieš keletą savaičių, stebėdama ir fotografuodama laukinę gamtą Tanzanijoje, pirmą kartą gyvenime atkreipiau dėmesį į šiuos vabalus, nes tiesiog buvo neįmanoma jų nepastebėti. Skraidančių, ropojančių mėšlavabalių buvo pilnas dangus ir žemė: jie taranuodavo priekinį automobilio stiklą, tūpdavo ant fotoobjektyvų, galvos ir rankų, ką kalbėti apie tūkstantines armijas, ridenančias mėšlo kamuoliukus savanos platybėmis ir vietiniais keliukais. Dėmesį prikaustė ir nuostabą kėlė šių vabalų gausybė – net pajuokavau, kad laukinėje gamtoje tokios begalės sanitarų mėšlo valymo akcijoje nesu mačiusi. Dabar mąstau – gal tai buvo gamtos ženklas permąstyti savo gyvenimo misiją? Juk pagal kiekį šie padarai yra didžiausi gamtos švarintojai, kitų gyvybės rūšių paliekamų organinių atliekų perdirbėjai. Nepaprasti vabalai. Jų ypatingoji švaros misija atitraukė mano akis nuo plėšrūnų ir sudomino vabzdžiais, jų rūšių įvairove ir paskirtimi. Pasižadėjau dažniau ir atidžiau pasižvalgyti į vabalus.

***

2020 m. kovo pradžia. Ndutu lygumas šalia Serengečio nacionalinio parko Tanzanijoje apgulė antilopės gnu ir zebrai. Kiek akis užmato, kaimenės atvykstančiųjų vingiuoja iš pietų ir trumpam apsistoja atviruose savanos plotuose tarp kelių ežerų. Ėdesio čia daug – tiek žolėdžiams, tiek ir plėšrūnams. Vaikingos gnu patelės bandomis būriuojasi žemesnės žolės ganyklose gimdyti. Jos veda jauniklius apsuptos kitų patelių, dažnai viena po kitos, kaip susitarusios, ankstyvą rytą, kol nekaršta. Antilopiukas šlepteli ant žemės vandeningame maiše ir netrukus laibomis kojytėmis pradeda spardytis, plėšyti lipnų ir perregimą savo dangalą. Motina, stebėdama besikapanojantį jauniklį, stovi šalia, bet nepadeda, laukia, kada mažylis atsistos ant kojų pats. Jis turi tą padaryti greitai – juk vos gimusį supa daugybė pavojų: žolėje slepiasi gyvačių, šalia gimdyvių bandų lengvo laimikio tyko gepardai, šakalai, hienos, danguje sklando maitvanagiai, ereliai ir daugelis kitų plėšrūnų.

Kelios dešimtys sekundžių, ir mažasis pakėlęs galvą, tyliai bliaudamas, mėgindamas išlaikyti pusiausvyrą, stengiasi atsistoti ant keturių. Klumpa, stojasi, netenka pusiausvyros, griūva ant šono, vėl stojasi. Instinktas išgyventi labai stiprus. O motina laukia. Aš stebiu pirmąsias gyvenimo sekundes, pirmąjį savęs ir aplinkos pažinimą, fizinių jėgų išbandymą. Jaunikliams labai svarbus motinos kvapas – tik pagal kvapą ją suranda, tą vienintelę tarp šimtų tūkstančių visiškai panašių gnu. Laikydamas pupusiausvyrą, svirduliuodamas į šonus, šiek tiek pabėgėjęs glaustosi prie motinos, ieško ir suranda pieno pritvinkusį tešmenį.

Aplink žindančią gnu tarytumei apžiūrėti ką tik gimusios atžalos susirenka kitos, dar vis besilaukiančios būsimos motinos. Visos gnu vienodai linguoja galvas aukštyn žemyn, tarsi teigiamai vertintų jauniklį ar sveikintųsi tarpusavyje. Pasistiprinęs motinos pienu, jauniklis ramiai žingsniuoja jai iš paskos. Po gero pusvalandžio mažasis jau spardosi ir šokinėja, žaidžia su kitais tokio pat amžiaus jaunikliais, ir tik pagal nutįsusią ir džiūstančią virkštelę dar gali nuspėti jauniklio gimimo laiką. Motina seka paskui kitas pateles su jaunikliais, o visa banda keliauja paskui lietų ir leidžiasi į kasmetinę antilopių migraciją sodrių ganyklų link.

Du marabu galingais snapais tampo į priešingas puses placentos gabalą, kol ši plyšta, ir abudu sotinasi savo dalimi. Netoliese, pasislėpusi aukštoje žolėje, antilopes tingiai stebi grakštuolė gepardė. Oras dar nesušilęs, ne laikas medžioti. Tiek daug veiksmo Ndutu apylinkėse kovą, kad sunku viską aprėpti, ir didžiausias džiaugsmas, kad visa tai vyksta netoli mūsų safario automobilio!

Mano žvilgsnis užkliūva už besiridenančių taisyklingo rutulio formos, obuolio dydžio mėšlo kamuolėlių ir juos ridenančių vabalų skarabėjų. Savanos žolėse darbuojasi armijos mėšlavabalių. Visokių dydžių judančių kamuolių pilna visa pieva. Patinėlis, užsodinęs savo pačią ant sukurpto mėšlo rutulio, užpakalinėmis kojytėmis mikliai stumia, ridena per dirvos nelygumus, tiesiai ir kuo greičiau į saugią vietą, kurioje galėtų jį užkasti.

Įkrenta į duobę, iškopia, užstrigęs tarp žolių, šaknų, trumpam pakeičia kryptį, suranda lygesnį paviršių, užlipa ant kamuolio, tarytumei tikrina, ar patelė dar ant jo, vėl žemyn – priekinėmis kojomis spiriasi į žemę, užpakalinėmis prilaikydamas savo brangų turtą stumia, ridena, toliau apeina naujas kliūtis, vėl užlipa ant rutulio viršaus, apsižiūri, tarytumei pasitikrindamas kelią, apšniukštinėja paviršių, neleidžia rieduliui sutrupėti, išskysti, ir ridena, ridena, kol pasiekia saugią vietą ir palaidoja po žeme. Vabalo šokis ant kamuolėlio yra būdas apsižvalgyti. Pasirodo, skarabėjas, nulipdęs rutulį ir gerai apsižvalgęs, kuo greičiau, kad išvengtų konkurencinės kovos, stengiasi pasitraukti iš bendros mėšlo krūvos ir sugeba tiksliai tiesia linija pabėgti, ridenti mėšlo rutulį ten, kur nėra varžovų, ir kuo greičiau užkasti po žeme.

Pusryčiaujame po laukiniu figmedžiu ir pažvelgusi po kojomis vėl matau skarabėjų ridenimo akciją. Išvažiuojam ant smėlio keliuko, o čia – tiesiog lenktynės magistralėje. Prie didelės dramblio mėšlo krūvos šalikelėje vyksta tikras mūšis: atskridę sunkūs patinai stengiasi atimti šviežiai sulipdytus mėšlo rutuliukus iš anksčiau suskubusių uolių darbininkų, tie ginasi, saugodami savo lobį veja, stumia atvykėlius ragais, ridena vienas kitą kūlversčiais kaip imtynėse. Kiti naudojasi situacija ir iš besipešančių nugvelbia mėšlo gabalą. Mėšlo krūvoje knibžda skarabėjų: kai tik turi savą mėšlo obuolį, skuba, kad kiti neužpultų, kad mėšlas neišdžiūtų.

Stebint, kaip patinas užsodinęs patelę ant taisyklingai sulipdyto mėšlo obuolio, mikliai užpakalinėmis kojomis ridena sunkų, keliskart didesnį už save kamuolį, pirmiausia šauna mintis, kad jis lyg Sizifas. Bet vabalo kelionė su savu „akmeniu“ yra prasmingas darbas. Antra mintis – kad jis kaip šventasis skarabėjas, senovės Egipto saulės dievo Cheprio numylėtinis, ridenantis saulę horizontu. Trečia mintis – sanitaras, reguliuojantis per žolėdžių išmatas plintančias ligas, parazitų ir musių populiaciją, palaikantis švarą, perdirbantis mėšlą.

Pastaroji mintis man priimtiniausia. Atrodo, paprastas vabalas, bet jo veikla ypač svarbi. Galva ir ragiukais išskobia šiltą „ledų“ rutuliuką iš dramblio ar buivolo išmatų krūvos, kartu su patele lipdo taisyklingą kamuolį, kuo tiesiau ridena jį į savo požeminį būstą, užkasa, jame padėtas kiaušinėlis virsta lerva, kuri minta mėšlo „ledais“, kol tie baigiasi. Tada lervos virsta vabalais, namai – puria derlinga žeme, skarabėjai pakyla į padangę ieškoti šviežio mėšlo. Ir ciklas tęsiasi.

***

Skarabėjų (Scarabaeidae vabalų (Coleoptera) būrio vabzdžiai) šeimą šiuo metu sudaro daugiau nei 30 000 rūšių, tai maždaug 10 procentų visų žinomų vabalų. Jie paplitę beveik visuose pasaulio kraštuose, išskyrus vandenynus ir Antarktidą. Skarabėjai yra labai svarbūs visose gyvenamose ekosistemose. Jų būna ryškiaspalvių, kartais metalinio atspalvio, su mažesnėmis didesnėmis kietomis galvos ataugomis, kūno šarvais. Kai kurie skarabėjai graužia augalus, bet dauguma sotinasi mėšlu ir puvėsiais, aptinkamais laukinėje gamtoje. Afrikos savanoje jie žolėdžių paliekamas organines išmatas išnešioja ir kaip trąšas paskirsto po lygumas. Užkasdami mėšlą panaikina kvapą, musių mitalą, sumažina galimų bakterinės kilmės gyvūnų ligų plitimą. Jie palaiko planetos švarą.

Tai vieni pirmųjų vabalų, kuriais susidomėjo žmonės. Labiausiai skarabėjus, kaip ypatingų galių vabalus, vertino senovės egiptiečiai. Jau 4000 m. pr. Kr. šie mėšlavabaliai buvo laikomi šventais, garbinami kaip saulės dievo Cheprio įsikūnijimas. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad saulės dievas dieną juda dangumi ridendamas saulę, kaip skarabėjas taisyklingos formos mėšlo rutulį, o vakare paslepia ją po žeme. Chepris net vaizduojamas su galva-skarabėju. Pasak vabalų tyrinėtojo entomologo Yves’o Cambeforto, šie vabalai laikyti ir gyvenimo atsinaujinimo, atgimimo, gyvybinės jėgos, naujos pradžios simboliu: senas vabalas išnyksta po žeme, o pasirodo jaunas. Vėliau buvo manoma, kad visi skarabėjai yra tik patinai, o mėšlo rutulys – kiaušinis, jį apvaisinus jaunas vabalas išauga be patelės pagalbos. Galimybė daugintis naudojant tik mėšlo rutulį atrodė stebuklinga.

Senovės egiptiečiai manė, kad skarabėjus vaizduojantys amuletai, papuošalai, religiniai reikmenys, antspaudai apsaugo nuo piktųjų dvasių ir nedorų kėslų, padeda išgyventi sunkumus, o mirusįjį sėkmingai palydi į pomirtinį gyvenimą, sielai suteikia atsinaujinimą. Skarabėjas buvo ir sielos atgimimo pomirtiniame gyvenime simbolis, laikytas slaptąja žmogaus širdies galia. Šiuos vabalus balzamuodavo ir dėdavo į mumijos vyturus kaip mirusiojo širdies simbolį, dažnai su tekstais iš Mirusiųjų knygos. Buvo nuoširdžiai tikima, kad po mirties gyvenimas geresnis, ir vabalas buvo tą užtikrinantis talismanas. Juos raižydavo ant sarkofagų, piešdavo ant kapo sienų.

Senovės graikai manė, kad skarabėjai yra mitinės būtybės, savotiška mažų žmonių, pigmėjų, rūšis, kariaujanti su gervėmis, ir tapatino juos su dievo Dzeuso aplinka. Etruskai, finikiečiai, romėnai savo mene irgi vaizdavo skarabėjus. 18 a. pabaigoje alchemikas Athanasius Kircheris manė, kad skarabėjas yra pirminė materija (lot. prima materia), reikalinga stebuklingam filosofiniam akmeniui sukurti, kuris, kaip buvo spėjama, sidabrą ir geležį galėtų paversti auksu – teigia vabalų tyrinėtojas Y. Cambefortas apybraižoje „Vabalai kaip religiniai simboliai“.

Londono universiteto Karalienės Marijos koledžo mokslininkas Robas Knellis po kelis mėnesius trukusių bandymų 2010 m. nustatė, kad skarabėjų šeimos vabalas Onthopagus taurus – vos vieno centimetro ilgio raguotas patinas – yra ne tik stipriausias vabzdys Žemėje, bet ir stipriausias gyvūnas. Šios rūšies vabalų patinai gali patraukti daiktus, 1141 kartą sunkesnius už save. Tarsi 70 kilogramų asmuo trauktų 80 tonų krovinį, tiksliau, šešis dviaukščius autobusus, pilnus žmonių. Tokią nepaprastą jėgą šie mėšlavabaliai įgyja galynėdamiesi vieni su kitais dėl patelių.

Šis prieš dešimtmetį pripažintas faktas dar nėra paneigtas, tad mėšlavabaliai jėgos kategorijoje gali varžytis ir su stipriausiu pasaulio žmogumi. Visų laikų stipriausio pasaulio žmogaus titulas priklauso lietuviui Žydrūnui Savickui (kūno svoris 170 kg), kuris 2009 m. patraukė 70 tonų lėktuvą, t. y. 411 kartų už save sunkesnį daiktą, 30 metrų per 75 sekundes.

Lietuvoje gyvena smailiaragis mėšlavabalis (Copris lunaris), tačiau jis nyksta, yra įtrauktas į 2019 m. sausio 1 d. patvirtintą naują Lietuvos Respublikos Raudonąją knygą. Šį vabalą Lietuvos entomologų draugija išrinko 2020 metų vabzdžiu, skatindami labai susirūpinti aplinkos higieną palaikančiais nykstančiais mėšlavabaliais. Iš viso pas mus galima pamatyti penkių rūšių šios šeimos vabalų, kurie dydžiu, forma ir spalva panašūs į smailiaragį mėšlavabalį. Dažniausiai aptikti jų galima ganyklose, pievose, kur ganomi gyvuliai. Šie vabalai mėšlo rutuliukų neridena, jie tiesiog gyvena šviežiame ar šiek tiek apdžiūvusiame galvijų ir arklių mėšle. Rausia po juo ertmes, kanalus ir prineša mėšlo gabaliukų lervoms misti. Suaugę vabalai pasirodo gegužės mėnesį, aktyvūs ir tamsiu paros metu, skrenda į šviesą.

Mėšlavabaliai turi uoslę ir gali greitai surasti savo mėgstamo mitalo: per 15 minučių šviežią dramblio išmatų krūvą suranda apie 4000 mėšlavabalių, o 16 000 tokių vabalų per dvi valandas gali išnešioti apie pusantro kilogramo mėšlo. Tad įsivaizduokite, kokios didelės mėšlavabalių armijos mums reikia, kad laukai nesmirdėtų išmatomis, neplistų ligos. Paprasčiausi mėšlavabaliai... o darbą atlieka titanišką.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.