Šiuo metu Lietuvoje naudojamos trys vakcinos nuo COVID-19, tačiau jų sukurta ir testuojama gerokai daugiau. Tarptautinei imunologijos dienai skirtoje konferencijoje Vilniaus universiteto profesorė, imunologė Aurelija Žvirblienė papasakojo, kokių dar vakcinų nuo koronaviruso pasaulyje yra sukurta, kuo jos skiriasi vienos nuo kitų ir kokie jų privalumai ir trūkumai.
Šįkart tradicines technologijas išnaudoti buvo sunkiau
Pasak profesorės, susiklostė paradoksali situacija – vakcinų variantai, žinomi daugelį dešimtmečių, pavyzdžiui, tokie, kuriuose naudojamas inaktyvuotas, nukenksmintas virusas, COVID-19 atveju vėluoja ir nei Europoje, nei JAV nėra patvirtinti. Netgi nėra tokio tipo vakcinos, kuri jau būtų baigusi klinikinius tyrimus.
„Kito tradicinio varianto, kai vakcinos sudėtyje yra rekombinantinių baltymų arba patogeno komponentų, taip pat neturime registruoto pasaulyje. Tai tokio tipo vakcinos, kaip nuo hepatito B arba žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcijos, jos būtų labiau pažįstamo formato. Kai kurios iš jų jau yra arti registracijos, bet skiepyti dar kol kas nenaudojamos“, – aiškino imunologė.
Nors inaktyvuotų vakcinų Europoje dar nėra, tačiau Kinijoje jau užregistruotos dvi tokio formato vakcinos – kompanijų „Sinovac“ ir „Sinopharm“, Rusijoje taip pat sukurta „CoviVac“ vakcina, kuri, profesorės A. Žvirblienės žiniomis, taip pat jau yra užregistruota.
„Tos vakcinos kuriamos taip, kad virusas yra kultivuojamas, tada užmušamas, dažniausiai naudojant chemines medžiagas, tokias kaip formalinas. Paskui tas negyvas virusas yra suleidžiamas kartu su adjuvantais – medžiagomis, kurios sustiprina imuninį atsaką.
Manau, kad daugeliui žmonių toks vakcinų formatas būtų ganėtinai priimtinas, nes tokias vakcinas mes pažįstame. Pavyzdžiui, vaikai šiuo metu yra skiepijami inaktyvuota poliomielito vakcina, gripo vakcina taip pat yra kuriama naudojant inaktyvuotą virusą. Tokių vakcinų privalumas yra tas, kad jos saugomos gana paprastomis sąlygomis, 2–8 laipsnių temperatūroje. Šiuo metu Europoje yra tik viena įmonė, kurianti tokio tipo vakcinas, – „Valneva“. Ta vakcina kol kas yra baigusi tik 1–2 fazės klinikinius tyrimus. Vadinasi, dar gana toli nuo registracijos“, – dėstė A. Žvirblienė.
Imunologė įvardijo, kad kitos daugeliui pažįstamos vakcinos yra baltyminės – į jų sudėtį įterptas viruso antigenas. Šiuo metu arčiausiai registracijos yra „Novavax“ kompanijos kuriama vakcina.
„Genų inžinerijos būdu kuriamas S baltymas, kuris yra vakcinos sudėtyje. Kaip ir inaktyvuotų virusų atveju, jis naudojamas su adjuvantais. „Novavax“ kompanija jau yra arti trečios fazės klinikinių tyrimų pabaigos, galbūt netrukus ta vakcina bus pateikta registruoti ir turėsime galimybę greitu metu ja pasiskiepyti“, – konferencijoje kalbėjo mokslininkė.
Europoje naudojamos visiškai naujo formato vakcinos
Kaip priminė mokslininkė, visos Europoje naudojamos vakcinos yra nutaikytos prieš viruso paviršiaus S baltymą, dar vadinamą smaigalio baltymu. Per šį baltymą virusas pakliūva į ląsteles jungdamasis prie ląstelėje esančio receptoriaus.
„Vakcinomis stengiamasi sukurti tokį imuninį atsaką, kuris neutralizuotų būtent tą viruso S baltymą. Pasaulyje kuriama ir daugiau vakcinų, pavyzdžiui, Kinijoje, Rusijoje kuriamos ir nukenksminto viruso vakcinos. Europoje ir JAV kol kas naudojamos tik tos vakcinos, kurios nusitaiko į S baltymą“, – dėstė A. Žvirblienė.
Europoje naudojamos COVID-19 vakcinos yra visiškai naujo formato. Vakcinose „Vaxzevria“ ir „Johnson&Johnson“ naudojami adenovirusiniai vektoriai, „Pfizer“ ir „BioNTech“ bei „Modernos“ vakcinose naudojamos informacinės RNR (iRNR).
Kaip pasakojo A. Žvirblienė, „Vaxzevrios“ ir „Johnson&Johnson“ atveju paimamas nepavojingas virusas ir modifikuojamas – tam tikros jo genomo sekos yra pašalinamos. Į tą virusą tuomet įterpiamas koronaviruso genas – DNR seka, kuri koduoja viruso S baltymą. Toks modifikuotas virusas ir yra vakcinų sudėtyje.
„Iš tiesų jis yra gyvas virusas, bet negali daugintis. Jis gali užkrėsti ląsteles, to reikia tam, kad vyktų koronaviruso baltymo sintezė, bet negali replikuotis. Vadinasi, kiek mes viruso dalelių gauname su vakcina, tiek jų ir lieka, nepadaugėja. Naudojami skirtingi adenovirusai skirtingoms vakcinoms. Pavyzdžiui, „AstraZenecos“ vakcinos sudėtyje yra beždžionių adenovirusas ir nereikėtų labai gąsdintis to fakto, nes jis paimtas tam, kad prieš tą virusą nebūtų jau mūsų imuninės sistemos atsako. T. y. žmonės nėra kol kas susidūrę su tuo virusu ir neturi išankstinio imuninio atsako. Jeigu naudojami žmogaus adenovirusai, tai prieš daugelį jų žmonės jau turi imunitetą ir ta vakcina tiesiog nesuveiktų.
„Johnson&Johnson“ vakcinos sudėtyje yra žmogaus adenovirusas, bet parinktas toks, kuris mažai paplitęs, kad dauguma žmonių jam neturėtų imuniteto. O pirmoje „Sputnik V“ vakcinos dozėje yra 26-as žmogaus adenovirusas, antroje dozėje – 5-as žmogaus adenovirusas“, – aiškino imunologė.
iRNR vakcinos gali būti koreguojamos pagal plintančius viruso variantus
Pats naujausias vakcinų formatas yra iRNR. Šiuo metu tokių yra dvi – „Pfizer“ ir „BioNTech“ sukurta „Comirnaty“ bei „Modernos“ vakcina.
Ši technologija, pasak mokslininkės, ypatinga tuo, kad naudojama ne DNR molekulė, o RNR, kuri taip pat koduoja baltymus. Ląstelėse pirmiausia nurašoma informacinė RNR ir tada sintetinami baltymai. Toks procesas nuolat vyksta mūsų organizme, šis biologinis principas ir buvo panaudotas kuriant vakcinas.
iRNR vakcinų atveju paimama RNR molekulė, koduojanti koronaviruso S baltymą. Po injekcijos ląstelėse vyksta to baltymo sintezė. Kaip ir adenovirusų pagrindu pagamintoms vakcinoms, taip ir iRNR papildomai nereikia jokių adjuvantų, nes imuninis atsakas būna pakankamai stiprus.
„Trūkumas toks, kad ta RNR molekulė yra nelabai stabili, turi būti ilgą laiką saugoma žemoje temperatūroje. Kad lengviau patektų į mūsų ląsteles, ta RNR molekulė yra supakuojama į lipidinę kapsulę“, – aiškino profesorė A. Žvirblienė.
Mokslininkė įvardijo, kad didžiausias iRNR vakcinų privalumas – realiomis sąlygomis matomas vakcinų veiksmingumas. Daugybė žmonių apsaugoti nuo infekcijos ir nuo sunkios ligos formos, komplikacijų. Yra duomenų ir apie ilgalaikį apsauginį poveikį, trunkantį bent 6 mėnesius, o greičiausiai ir ilgiau.
Dar vienas neabejotinas privalumas – ši technologija leidžia gana greitai sukurti vakcinų nuo naujų viruso variantų, kurie yra didelis iššūkis.
„Kol kas naudojamos vakcinos gana gerai apsaugo nuo tų variantų, bet mes nežinome, kas bus ateityje, ir tam reikia ruoštis. iRNR technologija padeda gana greitai sukurti vakcinas su šiek tiek pakeistomis sekomis“, – konferencijoje teigė imunologė.
Paskiepyti asmenys dar bus stebimi bent dvejus metus
Adenoviruso pagrindu pagamintos vakcinos taip pat veiksmingai apsaugo tiek nuo užsikrėtimo koronaviruso infekcija, tiek nuo sunkios ligos. Kitas didelis privalumas – jų laikymo sąlygos yra daug paprastesnės. Trūkumu galima laikyti tai, jog yra nedaug žinių apie ilgalaikį vakcinų poveikį bei šalutinius reiškinius
„Tai yra naujoviškas vakcinos variantas, galime tik spėti, kad nieko blogo neatsitiks. Bet žinoma, kad tų duomenų kol kas būti negali, jos yra dar per trumpai naudojamos.
Dar vienas adenovirusinių vakcinų trūkumas yra tai, kad paties adenovirusinio nešiklio, vektoriaus, į kurį įterpiamos koronaviruso sekos, nelabai bus galima naudoti revakcinuojant nuo naujų viruso variantų, nes tada tas imuninis atsakas visada bus stipresnis prieš patį nešiklį negu prieš naują įterptą seką“, – sakė A. Žvirblienė.
Kaip ji paminėjo, baltyminės vakcinos pasauliui žinomos jau 30 metų, bet sukurti tokios technologijos skiepus užtrunka daug ilgiau. Reikia gauti rekombinantinį baltymą, jį išgryninti, nustatyti struktūrą ir t. t. COVID-19 vakcinoms naudojami nauji ir nelabai plačiai išbandyti adjuvantai, todėl reikia daugiau duomenų, ar jie nesukelia pernelyg stiprių uždegiminių reakcijų.
Nors inaktyvuotų vakcinų mes dar laukiame, yra šalių, kurios jas jau naudoja. Tačiau profesorė pastebėjo, kad jų veiksmingumas nėra itin aukštas. „Lyginant su iRNR vakcinomis jis gerokai žemesnis. Gali būti toks klaidingas įspūdis, kad šias vakcinas lengviausia sukurti, bet taip nėra, nes virusą reikia auginti, kultivuoti, gauti jo didelį kiekį, todėl tai tikrai nėra pati pigiausia technologija“, – aiškino A. Žvirblienė.
Mokslininkė pabrėžė, kad, nepaisant kylančių iššūkių, vakcinaciją galima vadinti užtikrintu būdu, saugančiu nuo įvairių infekcijų, todėl mes neturėtume ja abejoti. „Kaip greitai bebūtų šios vakcinos sukurtos, vis dėlto nė vienas etapas nebuvo praleistas – nei ikiklinikiniai, nei klinikiniai tyrimai“, – teigė profesorė. Kaip įvardija ir patys gamintojai, paskiepyti asmenys dar bus stebimi mažiausiai dvejus metus.
