Mokslas ir IT

2021.05.07 05:30

Protėvių mitybos įpročius tyrinėjanti archeologė: ką prieš šimtus metų valgytas maistas pasako apie žmones?

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt2021.05.07 05:30

Kaip mūsų protėvių mitybos įpročiai gali padėti spręsti 21 amžiaus problemas? Ką prieš šimtus metų valgytas maistas gali atskleisti apie tuomet gyvenusius žmones, jų kultūrą ir gyvenimo būdą? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų nepailsdama ieško Vilniaus universiteto mokslininkė, archeologė dr. Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen. Ji sako, kad praeities maisto tyrimai yra nepaprastai svarbūs, nes su tuo susijęs kone kiekvienas žmogaus veiklos aspektas. „Tai, kaip ir ką valgome, daro mus žmonėmis, išskirtiniais“, – teigia archeologė.

Tarptautiniu mastu žinoma lietuvių mokslininkė gali labai daug papasakoti apie prieš mus gyvenusių žmonių mitybos įpročius ir ne tik. Jos teigimu, žinios apie praeityje vartotą maistą gali padėti spręsti net ir globalias šio amžiaus problemas, pavyzdžiui, klimato pokyčius.

G. Motuzaitei-Matuzevičiūtei Keen pavyko padaryti jau ne vieną reikšmingą atradimą, apie jos darbus rašė ir užsienio spauda, tarp jų ir „The New York Times“. Kartu su kitais mokslininkais archeologei taip pat pavyko identifikuoti kol kas seniausias žemdirbystės liekanas Lietuvoje, Ukrainoje bei Kirgizijoje – pavyko atkasti pirmųjų žemdirbių stovyklaviečių ir atrasti jose ankstyviausių suanglėjusių kultūrinių augalų.

Portalui LRT.lt mokslininkė papasakojo apie savo atliktus tyrimus, karjeros vingius ir ką mityba gali pasakyti apie žmones – ar tiesa, kad mūsų protėviai laikėsi daug geresnių mitybos taisyklių negu mes dabar?

LRT.lt publikuoja interviu iš ciklo „Mokslo moterys“. Kiekvieną penktadienį papasakosime, kuo gyvena Lietuvoje dirbančios mokslininkės, kokius tyrimus jos atlieka, su kokiais iššūkiais susiduria ir kaip atrodo jų kasdienybė.

– Kuo Jus patraukė archeologija? Kada pradėjote ja domėtis?

– Archeologija visų pirma yra nepaprastai įvairialypis mokslas tematine ir metodine prasme, o archeologiniai kultūrų ar tam tikrų procesų tyrimai verčia žvelgti gerokai plačiau už dabartinių valstybinių sienų ribų – tai mane labiausiai ir žavi.

Domėjimuisi praeitimi vaikystėje, manau, nemažą įtaką turėjo tėvai ir gamtoje praleistos vasaros. Žaisdama Dzūkijos smėlynuose, kaimo sodyboje, ne kartą parsinešdavau namo įvairių šukių, titnaginių nuoskalų, surinktų laukuose. Pamenu, kaip vaikystėje nuolat kapstydavausi šalikelėje, kur kažkada stovėjo kalvė, ir iš smėlio rinkdavau visokias metalo atliekas, nevykusias pasagas ir panašiai.

Taip pat domėjimuisi archeologija turėjo įtakos ir tėvų pomėgiai bei profesijos. Matant, kaip mama keramikė lipdydavo savo darbus iš molio, buvo gerokai lengviau įsivaizduoti atkapstytų sudaužytų puodų gamybos technologijas. Taip pat vaikystėje nemažai keliaudavome su šeima po Lietuvą. Iš kelionių atsimenu, kaip tėvukas tempdavo visą šeimą ant dar vieno piliakalnio ar vedžiodavo po brūzgynus ieškoti dubenuotojo akmens, kurį neva jaunystėje matęs per slidžių žygį po Lietuvą. Taigi, visa tai kažkur kertelėje užsifiksavo ir turėjo įtakos mano sprendimui rinktis archeologijos mokslus.

– Manau, daugeliui žmonių archeologo darbas atrodo kaip nuolatinis kapstymasis po senienas, įvairių vietovių kasinėjimas, o pagrindiniai įrankiai – kauptukas ir šepetėliai. Tiesa ar mitas? Kokia Jūsų darbo kasdienybė?

– Tiesa, kad yra archeologų, kurie tik kasa, ir yra tokių, kurie per visą gyvenimą nėra buvę kasinėjimuose ir visą laiką praleidžia analizuodami jau iškastą medžiagą. Man archeologija – tai balansas tarp lauko darbų, laboratorinio ir kabinetinio darbo, kur tiriama ir apibendrinama ištirta medžiaga.

Tikraisiais archeologais laikyčiau tuos, kurie ne tik kasa, bet ir iškastą medžiagą patys tiria, ją publikuoja, pristato tyrimus plačiajai visuomenei. O ne tuos, kurie atiduodami radinius į muziejus savo tirtą objektą pamiršta. Archeologų, kurie tik kasa, bet savo tyrimų nepublikuoja, net nelaikyčiau archeologais, nes archeologija yra mokslas, todėl kasinėjimai turi virsti tavo mokslinės produkcijos šaltiniais.

O mano darbo kasdienybę sudaro daug komponentų, vasarą pati kasinėju, o kitais metų laikais daug laiko praleidžiu atlikdama tiriamąjį darbą laboratorijose ir rašydama straipsnius, taip pat dėstau studentams paskaitas apie archeologijos laboratorinių tyrimų specifiką, turiu nemažai ir įvairiausio administracinio darbo, daug laiko atima ir paraiškų ateities projektams rašymas.

– Jei teisingai suprantu, Jūs daugiausia domitės tuo, kaip žmonės maitinosi praeityje. Kodėl Jums tai pasirodė įdomu?

– Trumpai prisistatau, kad tyrinėju, kuo žmonės praeityje maitinosi, bet tai tik nedidelė mano tyrimo dalis. Per maisto tyrimus atsiveria labai platus žmogaus praeities pažinimo ratas. Pavyzdžiui, atradę ankstyviausius kultūrinių augalų grūdus Centrinės Azijos aukštikalnėse, mes galime juos sieti ne tik su tuo, kad žmonės pradėjo maitintis grūdinėmis kultūromis ir kurti nuolatines gyvenvietes kalnų slėniuose, bet ir tai, jog su tuo susijusi visa virtinė kitų procesų: naujų žmonių atėjimas, žmonių gyvenimo būdo kaita, miškų iškirtimas ir dirvožemio erozija ir t. t.

Taip pat svarbu kalbėti apie žmonių ir augalų adaptacijos ypatumus aukštikalnėse, kodėl vienokios ar kitokios kultūrinių augalų rūšys buvo adaptuotos, ką tai sako apie augalų prisitaikymą prie naujų gamtinių sąlygų, apie tuometines žemdirbystės technologijas bei praeities klimatą, ar augalų išplitimas į naujas geografines nišas susijęs su klimato pokyčiais. Tie visi klausimai taip pat labai aktualūs sprendžiant 21 amžiaus problemas.

– Kaip tiriami praeities žmonių mitybos įpročiai? Kokio senumo mitybos įpročius galima „atkapstyti“?

– Šiuolaikinis archeologijos mokslas mums leidžia tirti žmonių vartoto maisto likučius iki molekulinio lygmens. Baltymų struktūros, senovinės DNR molekulės ar įvairūs biologiniai žymenys, būdingi tam tikriems augalams ar gyvūnams, dažnai išlieka žmonių dantų apnašose ir taip galima rekonstruoti ne tik tai, kuo maitinosi, bet ir kokiomis ligomis žmogus sirgo. Archeologai taip pat tiria baltymus ir riebalus, išlikusius senovinių puodų molio matricoje, ir iš jų gali nustatyti, ar puoduose buvo laikomi pieno produktai, ar gaminama galvijų mėsa ar žuvis.

Taip pat archeologai, tirdami žmonių emalio ar kolageno, esančio kauluose, tam tikrų cheminių elementų izotopinius santykius, gali pasakyti, ką žmonės praeityje valgė, kadangi mes sudaryti iš panašių cheminių elementų, kurie sudaro mūsų suvartoto maisto produktus. Žinodami vartotų produktų izotopines vertes bei augalų, žmonių ir gyvūnų tam tikrus fiziologinius niuansus, mes galime rekonstruoti, kaip aukštai maistinėje grandinėje buvo tam tikros žmonių populiacijos ar atskiri individai, ar buvo vartojamas jūrinis, ar sausumos maistas, ar vartota gėlavandenė žuvis. Taip pat galime nesunkiai atskirti net tam tikrų vartotų augalų grupes ar sužinoti, ar individas keitė gyvenimo vietą. Turėdami šiuos duomenis, galime palyginti tam tikrų bendruomenių, skirtingų laiko pjūvių ar tarp tos pačios bendruomenės demografinių grupių mitybos skirtumus.

– Ką įdomiausio esate sužinojusi iš savo atliktų tyrimų?

– Dirbu skirtingose pasaulio vietose ir kiekvieni tyrimai dažniausiai atneša įdomių rezultatų ir įžvalgų apie praeitį. Archeologiją aš lyginu su dėlione prilygstančia iškeltai hipotezei, kuriai patvirtinti ar paneigti renkame informaciją, todėl nuolatos ieškome tų trūkstamų detalių bandydami užpildyti dėlionę. Šios detalės vienos savaime gal ir nėra labai reikšmingos, bet jų visuma įdomi ir svarbi praeičiai pažinti. Todėl tokio vieno atradimo negalėčiau išskirti, nors visuomet, kai atrandi ką nors tam tikrame regione seniausio, yra visad įdomu. Galiu pasidžiaugti, kad su kolegomis esame identifikavę kol kas seniausias žemdirbystės liekanas Lietuvoje, Ukrainoje bei Kirgizijoje, nes pavyko atkasti pirmųjų žemdirbių stovyklaviečių ir atrasti jose ankstyviausiųjų suanglėjusių kultūrinių augalų.

– Galbūt galite papasakoti, kaip lietuviai maitinosi praeityje ir kaip keitėsi mitybos įpročiai? Kuo mūsų protėvių mityba išsiskyrė iš kitų?

– Lietuvių mitybos kaip tokios neišskirčiau, vertėtų kalbėti apie regioninius ypatumus, čia ilgą laiką dominavo laukiniai maisto produktai. Mes tapome žemdirbiais tik bronzos amžiaus pabaigoje, palyginus su į pietus nuo Lietuvos nutolusiomis teritorijomis, tai yra ganėtinai vėlai Europiniame kontekste. Pavyzdžiui, Lenkijoje ar Vokietijoje žmonės pradėjo užsiimti žemdirbyste ir gyvulininkyste prieš 6 tūkst. metų ir dar seniau, o Lietuvos teritorijoje žemdirbystė įsigalėjo tik prieš tris tūkstančius metų. Kodėl taip vėlai, nėra žinoma, bet tikriausiai tam įtakos turėjo daug alternatyvių išteklių: žuvys, laukiniai augalai, grybai, uogos ir panašiai.

Net tapę žemdirbiais nenustojome naudotis laukiniais maisto ištekliais, gyvenome apsupti miškų ir juos išnaudojome maisto gavybai. Tai didelis skirtumas, pavyzdžiui, nuo britų, kurie savo miškus iškirto jau bronzos amžiuje tam, kad augintų kultūrinius augalus ir turėtų kur ganyti avis ir galvijus, tad visas maistas, kuris nebuvo sukultūrintas ar domestikuotas žmogaus, jiems yra svetimas. Didžioji dauguma Britanijos gyventojų visiškai nepažįsta grybų, o lietuvių vaikai valgomų ir nevalgomų grybų rūšis išmoksta nuo mažumės. Manau, taip buvo nuo seniausių laikų ir grybų rinkimas ir valgymas yra užkoduotas mūsų genuose.

Žinoma, juokauju, bet nenustebčiau, jei ateityje mokslininkai atrastų mūsų mikrofilų regionui būdingą adaptaciją suvirškinti grybuose esantį chitiną ar agaritino toksiną.

– Žmonės dabar itin daug dėmesio skiria mitybai ir neretai galima išgirsti pasakymą, kad anksčiau žmonės maitinosi daug sveikiau, todėl turėtume taip maitintis ir mes dabar. Ar iš tiesų ta praeities žmonių mityba buvo sveika ir ar ji turėtų būti mums kaip etalonas?

– Skaičiuojama, kad maždaug per 500 kartų žmonių mityba pasikeitė neatpažįstamai – nuo liūto pietų likučių Afrikos savanose iki maisto, kurį perkame prekybos centruose. Skirtumai tarp dabartinės mitybos ir praeities mitybos yra tikrai ženklūs. Kad ir apie kokią gilią praeitį mes bekalbėsime, akivaizdu, kad žmonės anksčiau vartojo gerokai mažiau cukraus nei dabar. Kad gautų tiek cukraus, kiek mes dabar gauname iš vieno buteliuko gazuoto gėrimo, reikėdavo suvartoti kelis kilogramus ląstelienos. Taigi, cukrus buvo gaunamas kartu su biomase, esančia vaisiuose ar šakniavaisiuose, ir jį organizmas pasisavindavo palaipsniui dėl žarnyne gyvenančios mikrobiomos.

Dabar cukraus gauname koncentruotomis dozėmis, su tuo organizmas sunkiai tvarkosi. Taip pat praeityje maistas neturėjo ilgo galiojimo laiko, kaip kad turi šiuolaikiniai maisto produktai, perkami prekybos centruose, buvo vartojamas šviežias, džiovintas ar fermentuotas maistas. Maistas, prisotintas įvairiausių maisto gedimą stabdančių chemikalų, yra sunkiai įsisavinamas, nes jis stabdo žarnyne gyvenančios mikrobiomos, kurią sudaro mikrobai, archėjos, grybai, virusai, veiklą, o būtent šie organizmai padeda paversti maistą energija ir išgauti visus vitaminus, mineralines medžiagas. Yra nepaprastai daug skirtumų, visų nepaminėsiu, tačiau žinoma, tokios maistinės įvairovės, kurią gauna šiuolaikinis žmogus, irgi anksčiau nebuvo.

Įvairovė yra gerai, bet būtų dar geriau, jei šiuolaikinio žmogaus maistinę įvairovę sudarytų kuo daugiau vietinių produktų, o ne importuotų iš skirtingų pasaulio kampelių.

– Ką apskritai praeities žmonių mityba gali mums papasakoti? Kuo svarbūs šie tyrimai ir jų duomenys?

– Žmogaus mitybos tyrimai yra nepaprastai svarbūs, nes su tuo yra susijęs beveik kiekvienas mūsų praeities veiklos aspektas. Pirmiausia, maisto gaminimas ir valgymo būdai išskyrė Homo sapiens iš visų kitų gyvūnų, nes mes maistą ruošiame, maišome ingredientus, juo dalijamės. Tai, kaip ir ką valgome, daro mus žmonėmis, išskirtiniais. Dažnai girdime pasakymą, kad sužinojęs, ką žmogus valgo, gali pasakyti, kas jis per žmogus, kokiai socialinei ar etninei grupei priklauso.

Praeityje žmonės didžiąją savo laiko dalį praleisdavo augindami ar rinkdami maistą, ruošdami jį valgiui bei valgydami. Maistas ir gėrimai buvo neatsiejama svarbiausių gyvenimo įvykių dalis. Neretai mirusiųjų kapuose aptinkami indai byloja, kad juose kartu su mirusiuoju į kapą buvo dedami įvairūs patiekalai ar gėrimai. Žmonės tuščiais pilvais nekurs meno ir nepadarys reikšmingų atradimų moksle, todėl praeities mitybos tyrimai yra vieni iš atraminių siekiant suprasti praeities žmonių gyvenseną.

– Kaip manote, ką dabartiniai mūsų mitybos įpročiai papasakos ateities kartoms?

– Čia geras klausimas, bet tiksliai į jį atsakyti negaliu, nes nesu dabartinės mitybos ekspertė ar dietologė. Tačiau akivaizdu, kad žmonės gerokai daugiau vartoja mėsos nei praeityje, taip pat susiniveliavo socialiniai mitybos skirtumai, matyti praeities bendruomenėse, matome atskiras žmonių grupes, yra veganų, vegetarų, tai irgi anksčiau retai pasitaikydavo mūsų platumose. Akivaizdu, kad nėra vieno mitybos įpročio, dabartiniame globaliame pasaulyje jie yra labai individualūs ir įvairūs.

– Kokiais tyrimais užsiimate šiuo metu? Ką planuojate ateityje?

– Kaip visada, paraleliai dirbu prie keleto projektų, bet šiuo metu mano pagrindinis dėmesys nukreiptas į Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą su ilgu pavadinimu „Paribiai ar centrai? Mitybos adaptacijos strategijos ir Vidurio Azijos kalnų priešistorinių bendruomenių reikšmė maisto globalizacijai“. Šio projekto tikslas nustatyti aukštikalnių įtaką maisto globalizacijos procesams priešistorėje, vadovaujantis centrinio Tian Šanio bronzos amžiaus bendruomenių pavyzdžiais.

Vykdydama projektą tyriau pirmųjų žemdirbių ir gyvulių augintojų adaptacijos strategijas ribinėse centrinio Tian Šanio kalnų zonose, aiškinausi kultūrinių augalų bei gyvūnų kilmę, chronologiją, rūšinę sudėtį, vertinau kultūrinių augalų bei gyvūnų pasirinkimo kriterijus. Su šiuo į pabaigą einančiu projektu, kuriam vadovauju, buvo įžengta į visiškai anksčiau netyrinėtą teritoriją ir padaryti ženkliai mūsų žinias papildantys atradimai. Pavyzdžiui, tik vienoje slėnio dalyje atradome net 900 naujų archeologinių objektų, identifikavome seniausių kultūrinių augalų, sukultūrintų Artimuosiuose Rytuose, paplitimo kelius, nusidriekusius per Centrinę Aziją ir vedusius į Kiniją. Taip pat pavyko identifikuoti kol kas seniausius šiaurinėje Kinijoje sukultūrintų augalų vartotojus už dabartinės Kinijos teritorijos ribų ir nustatyta, kada ir kokiais keliais jie galėjo patekti į Europą. Taigi, pavyko atsakyti į daugybę naujų klausimų, svarbių ne tik praeičiai, bet ir ateičiai pažinti.

– Kokių savybių reikia norint būti archeologu?

– Archeologijos mokslus dažniausiai renkasi tie, kurie neįsivaizduoja savęs kur nors kitur. Archeologais tampa dažniausiai labai atkaklūs, smalsūs, kasdienybės rutinos vengiantys ir nuotykių ieškantys žmonės, nesibaiminantys fizinio ir kruopštaus darbo. Archeologai, manau, yra, ko gero, patys lanksčiausi žmonės pasaulyje, šios profesijos iššūkiai mums leidžia prisitaikyti ir išgyventi bet kur ir bet kada. Jei į negyvenamąją salą išlaipintumėte skirtingų profesijų žmones, archeologai išgyventų joje ilgiausiai.

– Ar yra dalykų asmeniniame gyvenime, kurių Jums tenka atsisakyti dėl mokslininkės karjeros?

– Siekiant mokslinės karjeros nemažai tenka aukotis. Nemeluosiu, nebuvo lengva derinti archeologės karjerą ir šeimyninį gyvenimą. Kai gimė pirmasis sūnus, jam esant tik šešių mėnesių, turėjau trims savaitėms išvažiuoti į archeologinius tyrimus Kazachstano stepėse, o kai jo laukiausi, prieš tai visą mėnesį keliavau po Tibeto kalnyną irgi su darbo reikalais. Kai gimė antrasis sūnus, nebuvau pasiėmusi net motinystės atostogų, dirbdavau ne visą darbo dieną, nes kelerių metų motinystės pertraukos moksle moteriai dažniausiai reiškia to mokslo pabaigą. Todėl derinti mokslą ir šeimą be partnerio, kuris tiek pat prisideda prie vaiko priežiūros kaip ir moteris, yra beveik neįmanoma. Taip pat šeimos atostogos prie jūros paplūdimyje yra ganėtinai retas reiškinys mūsų šeimoje, nes dažnai vasarą tenka leisti ekspedicijose ir vaikai važiuoja kartu arba lieka kaime pas močiutę.

– Dažnas mokslininkas sako, kad jo darbas yra gyvenimo būdas, atimantis visą laisvą laiką. Ar Jūs turite laisvalaikio, kai ilsitės nuo mokslinės veiklos? Ką veikiate tuo metu?

– Savaitgaliais stengiuosi nedirbti ir labai daug laiko pastaruoju metu su šeima praleidžiame sodyboje. Tai mano laisvalaikis kol kas ten ir praleidžiamas su vaikais žaidžiant stalo žaidimus, skaitant knygas, eksperimentuojant su maistu bei sodininkaujant. Taip pat man svarbus ir fizinis aktyvumas, todėl kelis kartus per savaite sportuoju kyokushin karatė.

– Ką laikote arba laikytumėte savo didžiausiu moksliniu pasiekimu? Ką norėtumėte atrasti? O gal jau atradote?

– Atradimai susideda iš daug komponentų ir taip po truputį formuojamas naratyvas apie praeitį. Archeologijos moksle taip pat nedirbama pavieniui, tyrimuose dalyvauja žmonių komanda, todėl nė vieno atradimo nelaikyčiau tik savo vienos atradimu. Būčiau laiminga, jei savo tyrimais prisidėčiau ne tik prie praeities pažinimo, bet ir padėčiau spręsti ateities problemas.

Pavyzdžiui, tiriant praeityje vartotų augalų įvairovę, žmonių prisitaikymo prie klimato kaitos strategijas ir išsiaiškinus, kodėl ir kaip vieni augalai buvo priimti, o kiti atmesti praeities bendruomenių, galima padėti spręsti dabartinės bioįvairovės praradimo problemas, padėti žmonijai adaptuotis prie besikeičiančių klimato ir gamtinių sąlygų bei išmaitinti augančias mūsų gretas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt