Nuo pat ankstyvo pavasario žmonės stebisi, kiek daug erkių prikimba prie drabužių per trumpą pasivaikščiojimą lauke. Nors gali pasirodyti, kad šiemet erkės kaip niekada piktos ir agresyvios, biologas Algimantas Paulauskas sako, kad nuo karantino pavargę žmonės patys skuba pas jas į laukus. Jis įspėja, kad dabar erkės aktyvios kone ištisus metus, todėl būtina neprarasti budrumo ir pasiskiepyti nuo erkinio encefalito.
Patys žmonės daug daugiau laiko leidžia gamtoje
Kaip teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius biologas Algimantas Paulauskas, negalima sakyti, kad šiuo metu erkės aktyviau puola žmones, nes patys žmonės daug aktyviau traukia į gamtą.
„Žmonės daugiau eina į laukus, ko anksčiau nebūdavo. Todėl daugiau pasigauna [erkių]. Erkių visada būdavo, o dabar dauguma bėgioja ten, kur žolių daugiau, todėl didesnė tikimybė jų prisirinkti. Dabar prasideda pats miškinių Lxodes ricinus erkių aktyvumo pikas“, – sakė profesorius ir pridūrė, kad vaikštant jau galima sutikti ir pievinę erkę – Dermacentor reticulatus.
Biologas įvardijo, kad dabar erkių aktyvumo pikas iš esmės nesibaigs – truks iki pat birželio, bet tada prasidės naujos rūšies erkių aktyvumo ciklas. Šios naujai atrastos erkės gyvūnus ir žmones puola visą vasarą. Daugiausia jų randama Lietuvos viduryje – Raseinių rajone.
Tiesa, šių erkių, lotyniškai pavadintų Haemaphysalis concinna, nuo paprastų erkių plika akimi atskirti nepavyktų, tačiau užtenka žinoti, kad šios naujokės taip pat gali platinti encefalitą.
Mūsų kraštuose įprastų pievinių erkių vystymosi pikas yra nuo ankstyvo pavasario, kai tik aplinkos temperatūra sušyla iki 4–5 laipsnių, iki balandžio. Kovo mėnesį taip pat galima aptikti miškinių erkių, dar vadinamų šuninėmis, jų aktyvumo pikas yra gegužės mėnesį. O štai naujai atrastų erkių suaugėlių stadijos maitinimosi pikas yra liepa ir rugpjūtis. Keičiantis klimato sąlygoms, nereikėtų stebėtis erkių puolimu visus metus.
„Pikas iš esmės priklauso nuo oro, kai tik atšils labiau, vėl bus aktyvumo padidėjimas. Dabar jis nėra toks didelis, visą gegužę dar augs“, – teigė mokslininkas.
Puola ir sunkiai pastebimos nimfos
Dabar žmones dažniausiai puola suaugusios erkės, todėl jas nesunku pastebėti, tačiau nuo birželio suaktyvės ir nimfos, kurios tėra aguonos dydžio, dėl to gana sunkiai matomos. Ant drabužių ropojančias pastebime dažniausiai tik suaugusias erkes. Profesorius pabrėžė, kad grįžus iš lauko būtina apžiūrėti visus drabužius ir palįsti po dušu.
Kaip anksčiau LRT.lt yra pasakojęs A. Paulauskas, erkės vystymosi ciklas prasideda nuo kiaušinėlio padėjimo, tuomet iš jo išsirita lerva, kuri jau pradeda siurbti kraują. Prisisiurbusi kraujo nukrinta, o tuomet išsivysto nimfa, kuri vėlgi siurbia kraują, nukrinta, ir tuomet jau vystosi suaugęs patinas arba patelė. Patelė, prisisiurbusi kraujo ir apvaisinta patinėlio, deda kiaušinius ir ciklas prasideda iš naujo.
Lietuvoje išskiriami du ciklai, kurių metu intensyviausiai vystosi erkės, – pavasarį ir rudenį. Erkė nuo vystymosi pradžios išgyvena maždaug metus.
Naujausi tyrimai taip pat rodo, kad erkinio encefalito virusas aptinkamas visose erkės vystymosi stadijose – lervose, nimfose ir suaugusiose, tačiau pastarosiose jis 2,4 karto dažnesnis. Pastebima, kad užsikrėtimas erkiniu encefalitu didesnis tarp suaugusių miškinių erkių, bet virusą nešioja ir pievinės erkės. Žmogui pavojingos visos erkės per visas vystymosi stadijas, o kad kažkurios erkės kanda tik gyvūnams, o žmonėms – ne, tėra mitas.
„Tiesa, kuo ankstesnės stadijos erkė, tuo ji jautresnė temperatūros ar drėgmės pokyčiams, todėl šaltos žiemos ir karštos bei sausos vasaros joms yra pražūtingos. Pavyzdžiui, lervų išgyvena vos 5 proc., nimfų – 20 proc., o suaugusios yra atspariausios aplinkos pokyčiams. Suaugusi erkė nesimaitinusi gali išgyventi ir 2–3 metus“, – vaistinės „Benu“ pranešime žiniasklaidai teigė biologas.
Vis dėlto galbūt kai kam atrodytų keista – praėjusi žiema Lietuvoje nepašykštėjo sniego, buvo ir šalčių, tačiau erkių aktyvumas išliko, koks buvęs, o gal net ir padidėjo. Pasak A. Paulausko, iš tiesų tokia žiema erkėms neturi jokios įtakos.
„Jos tik aprimsta. Sulenda po lapais, žole ir sumažėja jų aktyvumas, viskas. O kai būna sniego, jos prisitaiko, išgyvena ir pralaukia. Tik kai nėra sniego, pievinės erkės gali aktyviai judėti, didesnė tikimybė jų pasigauti. O kai uždengtos, tai neišlenda lauk ant žolės. Iškritęs sniegas jokios įtakos neturi, čia joms ne bėda“, – LRT.lt kalbėjo biologas.
Aukų nesirenka
Kaip A. Paulauskas pasakojo pranešime žiniasklaidai, erkės yra sėslios ir pačios toli neropoja – jas dažniausiai perneša žvėrys, migruojantys paukščiai. Profesorius taip pat atkreipė dėmesį, kad anksčiau dėl šaltesnio mūsų kraštų klimato tokios erkės neišgyvendavo, bet dabar žiemos tapo šiltesnės, vasaromis daugiau drėgmės, todėl joms tapo įmanoma išgyventi ir daugintis mūsų šalyje.
„Kaip tik šiuo metu atliekami tyrimai kolektyviniuose soduose. Žmonės sako – iš kur pas mus erkės?! Šuniukai bėgioja kieme, niekur neišeina, bet įsisiurbusią erkę randa. Pavyzdžiui, Vilniuje, šalia Bajorų sodų, yra žalioji zona, labai palanki erkėms. Ten nemažai stirnų, lapių ir smulkių graužikų, kurie būna pamiškėse. Taip pat nepamirškime, kad erkes perneša ir paukščiai: prie jų prikibusi erkė gali lengvai nukristi sode ar kieme ir vėliau įsisiurbti šuniui, katei, taip pat ir žmogui“, – teigė A. Paulauskas.
Mokslininkas LRT.lt taip pat yra minėjęs, kad erkės aukų nesirenka – puola visus iš eilės, svarbu, kad tik būtų šiltakraujai.
„Mes turime ir kitų erkių, kurios gyvena graužikuose, paukščiuose, paukščių lizduose, dar yra erkių, kurios atnešamos iš pietinių kraštų. Erkių yra daug, didžiulė įvairovė. Kai kurios vystosi graužikuose ir graužikų urveliuose, tai jų didžiausias tankumas yra ten, kur visi būtini komponentai: kur nėra nuolat ardoma aplinka, kur nepjaunama ilgametė žolė, ten didžiausia tikimybė, kad galime rasti. Dažniausiai aptinkama ten, kur yra maitintojų, tiek graužikų, tiek elnių, stirnų, – pakrantėse ir pamiškėse, kur tuoj ir grybautojai visi eis. Taip pat briedžių, šernų, ūsurinių šūnų, lapių – visi jie yra erkių nešiotojai.
Kai kuriose vietose galima net neieškoti, nes nerasite – nėra, kas maitintų. Jeigu eisite žvėrių takeliais, tai ant jų ir tyko pasilipusios ant krūmo šakos ar aukštos žolės ir laukia grobio, kuris juda ir išskiria anglies dvideginį“, – aiškino A. Paulauskas.
Skiepytis – ne tik rekomenduojama, bet būtina
Pasak biologo, remiantis tyrimais, Lietuvoje encefalitu užsikrėtusių erkių yra maždaug 3 proc. Taigi šią baisią ligą gali pasigauti apie 3 žmonės iš 100. Tačiau svarbu turėti omenyje, kad liga perduodama iškart, kai tik erkė įsisiurbia, o štai Laimo ligos atveju, jeigu erkė ištraukiama per 24 valandas nuo įsisiurbimo, bakterijos nespėja patekti į organizmą iš erkės žarnyno.
„Svarbu nepamiršti, kad erkę reikia traukti pincetu prispaudus prie pat odos, nepalikti jos burnos aparato, nes užsikrėtimas atkeliauja iš seilių liaukų“, – priminė profesorius A. Paulauskas.
Anot jo, nors dauguma sutelkę dėmesį į encefalitą, nereikėtų pamiršti, kad erkės nešioja ir Laimo boreliozę, nuo kurios skiepo nėra. Jis įspėjo, kad yra ir ligų variacijų, kurių gydytojai kol kas netgi negali nustatyti. Vis dėlto, kadangi turime efektyvią vakciną nuo encefalito, būtina ja pasiskiepyti.
„Dabar visi skiepijasi tik nuo koronaviruso, o nuo encefalito pasiskiepyti tikrai svarbu. Švedai pasiskiepiję, nors erkės ir kanda, encefalito paplitimas tarp erkių randamas, bet sergamumas mažesnis“, – teigė A. Paulauskas.
Mokslininkai aptinka ir naujų encefalito virusų genomo pokyčių, tačiau biologas pabrėžė, kad turimi skiepai tikrai apsaugo nuo visų jo formų, todėl skiepytis ne tik rekomenduojama, bet ir būtina.
Profesorius A. Paulauskas užsiminė ir apie tai, kad šie parazitai nešioja ir kitas ligas, nuo kurių reikia saugoti ir augintinius. Erkės platina anaplazmozę, kurios simptomai primena erkinio encefalito pradinę stadiją, šunims pavojingą babeziozę, dėmėtąją šiltinę, Marselio karštligę, tuliaremiją bei kitas infekcijas.
