„Pirmas mano noras buvo būti balerina, o antras – aktore. Jau mokydamasi mokykloje norėjau tapti mokytoja. O vyresnėse klasėse, prisižiūrėjusi detektyvų, norėjau būti policijos eksperte ir tyrinėti įkalčius. Beje, tada jau kirbėjo noras tapti mokslininke, profesore, bet man tai atrodė tokia utopija, nes tik labai protingi žmonės gali tapti mokslininkais“, – pasakoja mokslininkė Rasa Pauliukaitė. Vis dėlto šiam norui buvo lemta išsipildyti su kaupu.
Kurį laiką padirbėjusi mokykloje chemijos mokytoja, mokslininkė Rasa Pauliukaitė nusprendė tęsti savo studijas ir eiti vingiuotu mokslo keliu, lydima eksperimentų ir daug kūrybos. Profesorė netgi yra išleidusi pirmąją Lietuvoje, o galbūt net ir pasaulyje, eilėraščių knygą „Chemija eiliuotai“, kuri puikiai gali pasitarnauti kaip šio įmantraus mokslo pradžiamokslis.
LRT.lt publikuoja interviu iš ciklo „Mokslo moterys“. Kiekvieną penktadienį papasakosime, kuo gyvena Lietuvoje dirbančios mokslininkės, kokius tyrimus jos atlieka, su kokiais iššūkiais susiduria ir kaip atrodo jų kasdienybė.
– Pradėkime nuo pradžių. Kaip prasidėjo Jūsų mokslinis kelias? Ar visada norėjote būti mokslininke?
– Pradėsiu nuo antros klausimo dalies. Ne, tikrai ne visada norėjau būti mokslininke. Pirmas mano noras buvo būti balerina, o antras – aktore. Mokykloje būdama jau norėjau tapti mokytoja. O vyresnėse klasėse, prisižiūrėjusi detektyvų, norėjau būti policijos eksperte ir tyrinėti įkalčius. Beje, tada jau kirbėjo noras tapti mokslininke, profesore, bet man tai atrodė tokia utopija, nes tik labai protingi žmonės gali tapti mokslininkais, o būti policijos ekspertu gali būti ir ne tokie protingi. Be to, tai toks realus darbas – arčiau žemės. Dar buvau susiformavusi iš vaikystės tokį stereotipą, kad mokslininkai ir menininkai yra „priplaukę“. Aš tokia tuomet nesijaučiau.
Aš visuomet buvau linkusi į tiksliuosius mokslus, todėl kada tiksliai prasidėjo mano kelias – sunku pasakyti. Sąmoningas kelias prasidėjo tuomet, kai per klaidą tapau chemike. Nuo vaikystės labai mėgau rankdarbius ir darbų pamokas (dabar jos vadinasi technologijų pamokomis), galėdavau valandų valandas ką nors krapštytis ir kurti, todėl nusprendžiau, kad tapsiu technologijų mokytoja. Tokia specialybė buvo tik tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Bet paprastai dirbant vienos srities mokytoju dažnai neužtekdavo pedagoginio krūvio iki viso mokytojo etato, todėl visos specialybės buvo dvigubos. Ir kadangi tuomet buvo dar sovietiniai laikai, tai buvo nurodyta iš viršaus, kokios specialybės turėjo būti suporuotos.
Taigi, taikomieji darbai (kaip tada vadinosi, technologijos) buvo suporuoti su chemija. Todėl ir tapau chemike. Jei taikomieji darbai būtų buvę suporuoti su bet kokia kita gamtos mokslų specialybe, būčiau kitokia specialiste ir tapusi. Pradėjusi mokytis jau pirmame kurse supratau, kad rankdarbiai labiau tinka laisvalaikiui, o mano vieta yra ten, kur reikia spręsti uždavinius, taigi, chemija man tapo svarbesnė ir tapau chemijos mokytoja. Baigusi magistrantūrą pradėjau dirbti chemijos mokytoja, paskui vienas buvęs dėstytojas informavo, kad kaip tik dabar vyksta priėmimas Chemijos institute, jei aš vis dar noriu tęsti mokslus. Tokia ir buvo mano pradžia.
– Kokie Jūsų įspūdžiai iš to laikotarpio, kai dirbote mokytoja? Kaip sekėsi sutarti su moksleiviais?
– Baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą mokytoja dirbau 2 metus. Tai buvo labai įdomi patirtis. Ne visi įspūdžiai buvo patys geriausi. Tuomet dar nebuvau pakankamai patyrusi, labiau introvertė, tai nebuvau griežta mokytoja – man taip atrodo. Chemija prasideda 8 klasėje, kai moksleiviai jau yra paaugliai, todėl man buvo sunku juos motyvuoti mokytis šio dalyko. Bet buvo ir labai smagių akimirkų. Ypač bendraujant su auklėtiniais. Puikiausiai sutarėme su tais moksleiviais, kurie norėjo mokytis, o su tais, kurie nenorėjo, – teko vargti. Viena mano mokinė tapo chemike ir taip pat dirba Fizinių ir technologijos mokslų centre.
– Ar sulaukėte palaikymo savo aplinkoje dėl pasirinktos profesinės krypties? Galbūt buvo tokių, kurie bandė perkalbėti rinktis kitokią profesiją?
– Kadangi visi aplinkiniai matė mano polinkį į tiksliuosius dalykus, tai tikrai visi palaikė, drąsino ir skatino. Ypač artimieji. Mano mamytė visada sakydavo ir tebesako, kad išsilavinimas atveria daugiau galimybių ir protinis darbas švaresnis už fizinį. Ir senelis sakydavo, kad mokslo ant pečių nešioti nereikia. Tiek buvę mokytojai, tiek draugai, tiek artimieji visada tikėjo, kad aš turiu visas reikalingas savybes siekti „aukštų mokslų“, nors pati tuo kartais ir abejojau.
– Kokia yra Jūsų įprasta darbo diena?
– Nelengva atsakyti į šį klausimą, nes tai nėra darbas biure. Nors ir ten darbai savo pobūdžiu būna įvairūs. Kol buvau eiline mokslininke, darbo diena prasidėdavo nuo elektroninių laiškų peržiūros ir atsakymų. Paskui eidavau į laboratoriją atlikti eksperimentinių darbų ir taip iki vėlyvo vakaro. Pati dirbu su elektrocheminiais metodais ir elektrocheminių jutiklių kūrimu, tai eksperimentai susideda iš junginių ar medžiagų, kurias bandome panaudoti jutikliams, elektrinių parametrų, kuriuos sukelia vykstančios cheminės reakcijos, tyrimų. Taip pat darbo dalis yra gautus tyrimų rezultatus analizuoti, aprašyti, daryti išvadas ir publikuoti mokslinius straipsnius.
Dabar labai retai pati dirbu laboratorijoje, todėl mano diena susideda iš mokslinės literatūros skaitymo, idėjų paieškos, nors dažniau tikrinimo, ar ta idėja dar nėra realizuota kitų mokslininkų. Dar nemaža darbo dienos dalis skiriama susirašinėti ar nuotoliniu būdu bendrauti su užsienio kolegomis. Didžioji laiko dalis yra projektų paraiškoms ar ataskaitoms, planams rašyti, magistrantams ir doktorantams konsultuoti, nes jie dabar atlieka eksperimentinius tyrimus. Taip pat vyksta eksperimentinių tyrimų analizė ir mokslinių straipsnių rašymas, dalyvavimas darbo grupių ir ekspertų posėdžiuose, disertacijų ir straipsnių recenzavimas ir pan. Be to, dar dalyvauju tarptautinėse konferencijose ir su kolegomis organizuoju jas Lietuvoje. Na, ir, žinoma, darbo dienos dalis yra mokslinės, buitinės ir fantastinės diskusijos su kolegomis per kavos pertraukėles.
Be to, dar dėstau, tai vakarais reikia pasiruošti paskaitoms, kuriomis žinias perduodu studentams.
– Suprantu, kad mokslininko darbas yra kaip gyvenimo būdas, tačiau galbūt laisvalaikiu veikiate ką nors, visiškai nesusijusio su mokslu?
– Anksčiau dirbdavau nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, bet buvo susvyravusi sveikata, dėl to dienotvarkę pakoregavau. Dabar randu laiko ir sau, todėl einu pasivaikščioti, lankau jogos treniruotes, čigongo (kinų jogos) meditacijas, stengiuosi nors kas kelintą dieną rasti laiko savo hobiams. Vienas iš hobių, lydinčių mane per gyvenimą, yra knygų skaitymas ir kiekvieną dieną paskaitau nors po kelis puslapius. Kiti hobiai kinta ir dabar mėgstu spalvinti mandalas ir kitus piešinius, kurti eiles, nerti ažūrinius nėrinius – pastarieji lieka tik savaitgaliams, jei yra pakankamai šviesos ir laiko. Karantino metu, kuomet susitaupo laiko kelionės į darbo vietą sąskaita, galiu daugiau laiko skirti pertraukėlėms, per jas darau kvėpavimo pratimus ar trumpas kardiotreniruotes.
– Kalbant apie Jūsų mokslinę veiklą, kiek žinau, kuriate biojutiklius. Kas yra tie biojutikliai ir kam jie reikalingi? Kur jie plačiausiai naudojami?
– Gal aš šiek tiek plačiau atsakysiu – apie jutiklius, nes biojutikliai yra jų dalis. Jutikliai esame ir mes patys, tiksliau, mes jų turime daug savo kūne: jaučiame garsą, kvapą, skonį. Jie, aišku, visi yra sukurti gamtos. Mokslininkai bando sukurti įvairius dirbtinius jutiklius, kurie veiktų ten, kur mes patys negalime pajusti. Kadangi aš dirbu su cheminiais jutikliais, tai apie juos ir papasakosiu.
Cheminiai jutikliai yra prietaisai, jautrūs kokiam nors cheminiam junginiui. Chemikai junginiais vadina bet kokią medžiagą, kuri gali būti užrašyta chemine formule. Taigi, chemikui valgomoji druska taip pat yra cheminis junginys. Mūsų užduotis yra sukurti tokius jutiklius, kurie aptiktų mažesnius junginių kiekius, nei junta mūsų biologinės sistemos, arba kad pajustų junginius ten, kur patys nesame ar kol kas negalime būti, pvz., kosmose, vandenynų gelmėse.
Biojutikliai yra tie patys jutikliai, tik jų sudėtyje yra kokių nors biologinių medžiagų, kurios dažniausiai yra baltymų pagrindas, t. y. fermentai, antikūnai, antigenai, taip pat gali būti ir DNR molekulės ir ląstelės.
Visi cheminiai jutikliai yra sudaryti iš kelių dalių: 1) atpažįstančios; 2) reaguojančios su atpažinta medžiaga; 3) paverčiančios cheminę reakciją į nuskaitomą signalą; 4) signalo registravimo dalies. Iš cheminių biojutiklių yra žinomi nėštumo testai, taip pat šiuo metu aktualūs COVID-19 antikūnų testai, diabetikų naudojami gliukozės testai. Mūsų vizija ir jutiklių naudojimas kuriant išmanius produktus: robotus, kurie jaučia skonį ir kvapą bei gali dirbti tomis sąlygomis, kurios pavojingos žmogui, išmanias maisto pakuotes, kurios parodytų, kad produktas jau sensta ar paseno, ligų diagnozavimą labai ankstyvoje stadijoje. Mūsų kuriami jutikliai yra elektrocheminiai, o tai reiškia, kad jie registruoja cheminės reakcijos metu susidariusią elektros srovę. Ji, aišku, būna labai maža, lyginant su mūsų įprasta srove elektros tinkle.
– Taip pat esate išleidusi eilėraščių knygą „Chemija eiliuotai“. Kas įkvėpė kurti eilėraščius apie chemiją?
– Labai sunkus klausimas. Manau, kad tokio vieno įkvėpėjo nebuvo. Pats pirmasis eilėraštis atėjo kažkaip savaime, nes pagalvojau, kad reikia pabandyti sueiliuoti ką nors, susijusio su mano darbu. Ir tai kažkaip lengvai susieiliavo. Mano brolis, kuris yra fizikas ir taip pat rašo puikius eilėraščius, perskaitęs tą eilėraštį pakomentavo, kad tai geras būdas „humanitarams mokytis chemijos“. Tai turbūt ir buvo įkvėpimas rašyti daugiau eilėraščių apie chemiją, šie eilėraščiai apima chemijos pradžiamokslį.
Dar viena įkvėpimo dalis buvo nepažįstamų žmonių reakcija į mano atsakymą į klausimą, kuo aš dirbu. O ta reakcija dažniausiai yra tokia: „niekada nesupratau chemijos!“, „labai sunkus dalykas, man ji niekada nepatiko“, „buvo prasta mokytoja, todėl nieko nesupratau“, „labai sunkus dalykas, aš jos nemėgau“. Tai norėjau parodyti, kad chemija irgi yra žaisminga ir visai nebaisi.
R. Pauliukaitei leidus, publikuojame ir eilėraštį iš knygos „Chemija eiliuotai“.
CHEMINIAI RYŠIAI
Jei kažką netyčia kolboj sumaišei,
susiformuoti gali KOVALENTINIAI RYŠIAI.
Tarsi antrankiai jie surakina stipriai,
ir nepabėgs atomai, nors judėtų vikriai.
Na, o jei kažkur netyčia sutikai tu Joną,
galbūt tai reiškia, kad aplinkui laksto jonai.
Jie teigiami su neigiamais į JONINIUS RYŠIUS sustoja
ir neišskirs jų niekas, net jei stipriai spirtų koja.
Tačiau vanduo juos išskiria lengvai,
todėl tu sūrų, rūgštų, kartų skonį burnoj jutai...
Metaluose METALINIAI RYŠIAI būdingi,
išsirikiavę ten atomai išdidžiai didingi,
o elektronai laksto tarpuose aplinkui,
kad net blizgėjimo juos manija apninka.
Dar būna VANDENILINIAI SILPNIEJI ryšiai,
bet jiems visai nerūpi jokie kyšiai.
Vanduo juos turi. Gal ir tu žinai?
Todėl ir šakėmis jame rašyti nemanai.
Tiktai išgarinus ryšiai šie nutrūksta,
bet greitai vėl garais, rūku jie rūksta.
Kai tai žinai, tai pasirinkti tu gali,
kad ir kokioj bebūtumei šaly,
kokius atomus, jonus ar molekules maišyti,
kad ryšiais įvairiais galėtumei reakcijas daryti.
– Kokie atlikti moksliniai tyrimai Jums pasirodė įdomiausi? Ar yra toks tyrimas, eksperimentas, per kurį atradote arba sukūrėte visai ne tai, ko tikėjotės?
– Jei klaustumėte, kokie mėgstamiausi, tai atsakyčiau, kad tie, kurie pavyksta ir atsikartoja. O įdomiausi visada būna tie, kurie būna netikėti ir pranoksta lūkesčius. Prieš atlikdami tyrimus, mes dažniausiai prognozuojame, kokias savybes turėtų turėti junginys, medžiaga ar prietaisas. Bet mūsų preliminarūs teoriniai skaičiavimai ne visada atitinka praktiką, todėl nustebina ir dažniausiai nustebina į blogąją pusę. Bet jei pranoksta lūkesčius, tai būna labai įdomu. Dar kartais gautų nuostabių tyrimų rezultatų negalime pakartoti ir bandome suprasti, kodėl pavyko vieną kartą gauti nuostabias savybes ir nebegalime pakartoti. Todėl ypatinga švara yra labai svarbi mūsų tyrimams.
Taip, mano darbe buvo du neįprasti atradimai, kurių vieną padariau per klaidą. Tuomet kūriau jutiklį vitaminui C medicininiuose mėginiuose, t. y. skrandžio sultyse, nustatyti. Turėjau ant grafito suformuoti nikelio ir rutenio bendrą kompleksinį junginį. O tam reikia grafito strypeliui, kurį mes vadiname elektrodu, įmerkus į tirpalą, kuriame ištirpintos nikelio ir rutenio druskos, suteikti neigiamą srovę ir palaikyti kelias minutes. Kad jutikliai būtų patikimi, mes kartojame tyrimus daug kartų. Ir kartodama antrą sykį gavau nuostabias savybes. Ir tas jutiklis buvo nepaprastai jautrus. Bet... niekaip negalėjau pakartoti to paties. Supratau, kad padariau klaidą, kuomet gavau puikias savybes. Kelias dienas knisausi, kol išsiaiškinau, kad netyčia suteikiau teigiamą srovę – užmiršau parašyti minusą prieš skaičių ir ant elektrodo gavau nikelio ir rutenio oksidus. Kai tai supratau, pavyko pakartoti iš karto ir buvo puikus vitamino C jutiklis, išbandytas skrandžio sulčių analizei. Tą darbą atliko šviesios atminties kolegė, ji tuomet buvo doktorantė ir tyrimus atliko su savo skrandžio sultimis.
Antras atvejis buvo, kuomet turėjome sukurti biojutiklį gliukozės tyrimams vykstant vyno fermentacijai stebėti. Aš bandžiau padengti elektrodą vario junginiu, kuris, mano skaičiavimais, turėjo būti jautrus gliukozei. Taip, jis buvo jautrus. Bet mes dar turime patikrinti, ar kiti junginiai netrukdo nustatyti mūsų tiriamą junginį. Patikrinau, kad vitaminas C, kurio irgi yra vynuogėse, labai trukdo. Todėl, šiek tiek patobulinusi junginio nusodinimo sąlygas, taip atsitiktinai sukūriau jutiklį tam pačiam vitaminui C gėrimuose. O jutikliui gliukozei teko panaudoti kitus junginius.
– Kokiais darbais užsiimate šiuo metu? Ką planuojate ateityje?
– Šiuo metu su kolegomis iš kitų skyrių ir mūsų skyriaus vykdome tyrimus keliomis kryptimis.
1. Kuriame pH jutiklį, kuris būtų integruotas į maisto pramonės konvejerius. Tas jutiklis skirtas konvejerio plovimo žingsniui kontroliuoti ir garantuos, kad neliktų ploviklio ant konvejerio, ir tai sutaupytų laiko ir vandens konvejeriui skalauti. Kadangi tai bus naudojama maisto pramonėje, mūsų užduotis naudoti tokias medžiagas, kurios būtų netoksiškos. Svarbu, kad jutiklis veiktų ilgą laiką ir būtų atsparus ploviklių poveikiui.
2. Bandome sukurti paprastą ir pigų jutiklį greitiems pesticidų tyrimams, panaudodami elektrai laidžius polimerus, kuriuos patys ir kuriame.
3. Kuriame biojutiklį ląstelių išskiriamų junginių tyrimams. Tai padėtų toliau gilintis, kaip skirtingomis sąlygomis funkcionuoja ląstelės, veikiamos vienokių ar kitokių junginių. Tai galima taikyti tiek vaistų tyrimams, tiek išsiaiškinti, kaip ir kurioje vietoje ląstelę paveikia toksinai. Kadangi ląstelės turi išlikti gyvos ir kartu reikia užtikrinti, kad biojutiklis funkcionuotų, tai reikia rasti vadinamąsias biosuderinamas medžiagas ir padengti paviršių mikroskopinio dydžio struktūromis, kurios jautrios ląstelių išskiriamiems junginiams.
– Apie moteris moksle pastaraisiais metais kalbama vis daugiau, bandome laužyti visuomenėje įsišaknijusius stereotipus. Pavyzdžiui, apie tai, kad mergaitės ką nors gali ir puikiai supranta fiziką, chemiją, matematiką ir t. t. Ar Jums pačiai teko susidurti su panašiais stereotipais?
– Su tokiais stereotipais man asmeniškai susidurti neteko. Kaip tik visur jutau palaikymą ir pagalbą. Gal kartais jutau nuostabą, tiksliau, labiau susižavėjimą, kad pasirinkau tokį sunkų dalyką kaip savo pragyvenimo šaltinį. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai priklauso labiau nuo asmeninių savybių, o ne nuo lyties. Todėl jei patenki į savo roges ir tai, ką darai, teikia džiaugsmą, tai stereotipai tiesiog neprilimpa.
– Ką Jums reiškia būti mokslininke?
– Tai reiškia mano profesiją ir gyvenimo būdą. Tai yra kūrybinis darbas, kuriame reikia tiek žinių, tiek kūrybiškumo, tiek kantrybės. Turbūt pastarosios ir reikia daugiausia. Tai taip pat galimybė savo patirtimi ir žiniomis dalytis su jaunąja karta ir kartu mokytis iš jų. Būdama mokslininke galiu realizuoti savo abi asmenines savybes – spręsti skaičiavimo uždavinius ir ramiai krapštytis, kol pasieksiu rezultatą.
– Kaip manote, koks yra geras mokslininkas ir ko reikia, kad tokiu taptum?
– Gal ne aš viena vaikystėje galvojau, kad mokslininkai labai išsiblaškę. Tai galbūt tiesa buityje, bet paprastai savo darbe jie yra nuoseklūs ir turi savo tvarką net ir kūrybinėje betvarkėje. Sudėtinga apibūdinti gerą mokslininką, nes mokslininkų savybės taip pat keičiasi su gyvenimu. Bet yra kelios savybės, kurios reikalingos mokslininkams, nors jos reikalingos ir kitoms profesijoms. Mokslininkas turi būti smalsus, kūrybingas, motyvuotas, nebijoti iššūkių ir tikėti savo jėgomis.
Norint tapti mokslininku reikia: 1) smalsumo, kad būtų įdomu išbandyti ką nors naujo, analizuoti tai, kas jau žinoma; 2) nuoseklumo, kad būtų įmanoma pabaigti darbą iki galo; 3) kūrybiškai pažvelgti į problemą, nes jei būtų lengva, tai ta problema jau seniai būtų išspręsta; 4) drąsos, kad susidūrus su pirma nesėkme nepasiduotų ir nenuleistų rankų, nes paprastai nesėkmių būna daugiau nei sėkmių; 5) kantrybės, nes daug kartų reikia kartoti tą patį ir kartais tai atrodo nuobodu; 6) komunikabilumo, nes tenka bendrauti su kolegomis ir savo grupėje, ir iš viso pasaulio; 7) pastaraisiais dešimtmečiais labai svarbu mokėti anglų kalbą, nes tai pagrindinė tarptautinė mokslininkų kalba ir visi straipsniai ir pristatymai konferencijose vyksta šia kalba; 8) mokėjimo aiškiai pateikti idėjas, nes nuo to priklauso mokslinių tyrimų finansavimas.
Prieš kelis amžius mokslininkai dirbdavo užsidarę nuo pasaulio, o dabar kuriamos grupės, kur skirtingų sričių ir šalių mokslo atstovai sprendžia tą pačią problemą pasidalindami darbais, žiniomis ir idėjomis. Nežinau, ar būtina mokėti dainuoti ir šokti – turbūt taip, nes reikia kaip nors atsipalaiduoti po darbų, – bet mokėjimas piešti yra labai naudingas, nes tiek straipsniai, tiek pranešimai yra iliustruojami schemomis ir grafikais. Be to, mokslininku būti verta dar ir dėl to, kad galima keliauti po pasaulį tobulinant savo žinias ir bendradarbiaujant su užsienio kolegomis.
– Dauguma žmonių savo darbe anksčiau ar vėliau patiria monotoniją, susiduria su motyvacijos stoka. Ar Jūsų kasdienybėje kada nors būna nuobodu?
– Šia prasme tai toks pat darbas, kaip ir visi kiti, kur dirba žmonės, nes monotonija nėra darbo problema, bet žmogaus poreikis turėti dirgiklių, kurie skatintų judėti pirmyn. Todėl nuobodulys labiau priklauso nuo pačios asmenybės savybių, patirties ir požiūrio į gyvenimą.
Aš baigusi doktorantūrą dalyvavau keliose podoktorantūros stažuotėse įvairiuose Europos tyrimų institutuose ir universitetuose. Stipriausiai pajutau tą monotonijos atsiradimą, kuomet pirmą metų pusę buvo viskas įdomu ir nauja, o paskui, kai jau viskas pasidarė aišku ir suprantama, atsirado nuobodulys ir noras baigti tą stažuotę. Bet tai buvo jaunatviškas noras patirti vis ką nors naujo, ką nors kitokio. Be to, tuomet atsakomybė buvo tik už savo pačios darbą. Bet, grįžus į Lietuvą, subūrus savo grupę, atsakomybė gerokai padidėjo, kai vieni darbai veja kitus, kai turi viską suspėti laiku, kai tenka rūpintis, kad grupė turėtų projektų, kartais taip norisi monotonijos...
