Mokslas ir IT

2021.02.24 17:47

Tarptautinio tyrimo bendraautorė prof. Leišytė: tiksliųjų mokslų atstovai aktyviai įsitraukę į papildomą veiklą už universiteto ribų

Agnė Grinevičiūtė, www.futurascientia.lt2021.02.24 17:47

Vokietijos Dortmundo technologijos universiteto profesorė, po pasaulį pasklidusius lietuvių mokslininkus vienijančios asociacijos „Futura Scientia“ valdybos pirmininkė Liudvika Leišytė su kolegomis atliko tyrimą, kuriame buvo lyginama, į kokias papildomas veiklas už universiteto ribų įsitraukia trijų skirtingų kartų Lietuvos, Portugalijos, Slovėnijos ir Suomijos tiksliųjų mokslininkų atstovai ir kokios veiklos būdingiausios kiekvienos kartos tyrėjams.

Su prof. L. Leišyte kalbamės apie šį tyrimą, iššūkius jį atliekant, tyrimo rezultatus ir kokias rekomendacijas siūlo jo išvados.

– Kaip kilo tyrimo apie tiksliųjų mokslų atstovų įsitraukimą į papildomas veiklas (angl. external engagement with society) poreikis?

– Akademinės profesijos studijos pasaulyje turi ilgas tradicijas. Besivystant žinių visuomenėms ir vis plačiau įsigalėjant vadybiniams principams labai aktualu stebėti ir suprasti, kaip keičiasi mokslininkų bei dėstytojų darbas, jų profesijos patrauklumas. Universitetų indėlį į visuomenę, bendruomenes bei ekonominę plėtrą vis plačiau akcentuojamas tiek Europos, tiek konkrečių valstybių inovacijų politikoje. Tačiau labai mažai žinome apie tai, kaip keičiasi dėstytojų bei mokslininkų darbas už universiteto ribų, kaip skirtingos tyrėjų kartos įsitraukia į darbą su visuomene bei pramone esant skirtingoms istorinėms, socialinėms, politinėms bei ekonominėms sąlygoms.

Mokslininkų įsitraukimas į papildomas veiklas tiek tiksliuosiuose, tiek socialiniuose ar humanitariniuose moksluose yra svarbi taip vadinama trečioji universitetų misija. Įsitraukimas į žinių perdavimą visuomenei, vietinėms bendruomenėms, bei žinių komercializavimas suteikia praktinę žinių pritaikymo prasmę, kuria pridėtinę vertę šalies ekonomikai. Be abejo, šios veiklos intensyvumas bei pobūdis priklauso nuo mokslo srities. Taikomosios disciplinos labiau linkusios bendradarbiauti, pavyzdžiui, su pramone, nei fundamentinės.

Tačiau apskritai mokslininkai ir dėstytojai iš visų sričių yra linkę vienaip ar kitaip skleisti žinias už universiteto ribų, kas gal ne visada „suskaičiuojama“ bei adekvačiai vertinama, nes tai nėra vien tiktai startuolių kūrimas ar konkrečių pramonės problemų sprendimas.

– Kaip šiame tyrime atsidūrėte Jūs?

– Mane pakvietė prisijungti prie tarptautinės akademinės profesijos žinių visuomenės kontekste (APIKS) tyrimo 2018 metais. Taip kartu su kolegomis iš mano grupės Dortmunde bei Vilniaus universiteto įsijungiau į 20 šalių studiją, kurios tikslas – apklausti mokslininkus ir dėstytojus apie jų besikeičiančias darbo sąlygas, mokslinę veiklą, dėstymą bei įsitraukimą į papildomas veiklas tam, kad suvoktume, koks akademinės profesijos santykis su žinių visuomenės vystymu ir indėlis į jį. Esu atsakinga už Lietuvos atvejo studiją „Besikeičianti akademinė profesija žinių visuomenėje“. Pirmuosius apklausos, atliktos Lietuvoje, rezultatus jau esame pristatę kai kurioms Lietuvos universitetų bendruomenėms, taip pat organizavome konferenciją Vilniaus universitete. Rezultatus su kitomis šalimis lyginame straipsnyje „The Determinants of External Engagement of Hard Scientists: A Study of Generational and Country Differences in Europe“, išspausdintame moksliniame žurnale „Higher Education Policy“. Lyginome Lietuvos, Portugalijos, Suomijos bei Slovėnijos respondentų atsakymus apie dalyvavimą papildomose veiklose.

– Kaip apskritai apibrėžtumėte tyrime vartojamą sąvoką „external engagement with society“?

– Tradicinės universiteto ir dėstytojų dėstymo bei tyrimų funkcijos vis labiau plečiasi į taip vadinamą įsitraukimą į išorines veiklas, tokias kaip žinių perdavimas visuomenei, pramonei, viešajam sektoriui. Dalį šių pokyčių lėmė mokslininkų noras populiarinti mokslą, kitą dalį galima laikyti atsiliepimu į mokslo institucijų bei konkrečių valstybių mokslo, technologijos bei inovacijos prioritetus.

Bendradarbiavimas su išoriniais partneriais, plačiąja visuomene, švietėjiškas darbas Lietuvoje kartais vadinamas „užklasine veikla“. Dažnai tai suprantame gana siaurai, kaip papildomą uždarbį, žinių ar kompetencijų komercializavimą. Tačiau mes išplečiame šią sąvoką į apmokamą bei neapmokamą veiklą skleisti sukurtas žinias už universitetų ribų. Tai gali būti formalus tarporganizacinis bendradarbiavimas, startuolių kūrimas remiantis universitete sukurtomis ir užpatentuotomis žiniomis, studentų praktika, neformalus bendravimas, konsultacijos, dalyvavimas švietėjiškoje veikloje, debatuose ar pasisakymai žiniasklaidoje. Įsitraukimas į veiklas už universiteto ribų gali būti įvairių formų, jį lemia individualūs, organizaciniai bei sisteminiai veiksniai.

– Kodėl nuspręsta lyginti Lietuvą, Portugaliją, Slovėniją ir Suomiją?

– Tai pagal gyventojų bei studentų skaičių gana mažos Europos šalys. Jos reprezentuoja skirtingus aukštojo mokslo modelius – napoleonišką, humboldto bei buvusius jugoslavišką bei sovietinį modelį, kurie keitėsi ir mutavo. Taip pat šių valstybių aukštojo mokslo sistemoms nemažos įtakos turi Europos Sąjungos direktyvos ir rekomendacijos mokslo ir technologijų srityse. Bet yra ir svarbūs skirtumai. Minėtos šalys skiriasi investicijomis į mokslą ir inovacijas, skiriasi jų inovacijų ekosistemos. Portugalija ir Suomija į mokslą, inovacijas investuoja daugiau nei Lietuva ir Slovėnija.

– Ar mokslininkai noriai dalyvavo apklausose? Kaip jos buvo vykdomos? Su kokiomis problemomis, iššūkiais susidūrėte?

– Apklausos buvo vykdomos daugiausiai elektroniniu būdu 2017­–2020 metais apklausiant universitetų tyrėjus bei dėstytojus. Apklausa Lietuvoje buvo atliekama 2018–2019 metais. Lietuvos universitetai noriai dalyvavo, nors respondentų aktyvumas skirtinguose universitetuose skyrėsi. Pagrindinis iššūkis buvo įtikinti dėstytojus bei mokslininkus dalyvauti apklausoje, nes tuo metu kaip tik buvo pradėtas universitetų jungimas, todėl vyravo baimė netekti darbo, nepasitikėjimas pačia aukštojo mokslo sistema. Nepaisant to, džiaugiamės ir dėkojame universitetų vadovams bei administracijai už pagalbą. Sulaukėme pakankamo respondentų aktyvumo. Reprezentatyvumas užtikrintas pagal pareigybes, lytį bei mokslo sritis remiantis oficialia Lietuvos statistika.

Publikuotame lyginamajame straipsnyje apie tyrėjų įsitraukimą į papildomas veiklas imtį sudarė 976 tiksliųjų mokslų respondentai.

– Tyrime lyginate ir skirtingų kartų (gimusių 1943–1960 metais, 1961–1981 metais ir po 1982 metų) mokslininkų įsijungimą į papildomas veiklas. Kokius ryškiausius skirtumus pastebėjote? Kas juos nulėmė?

– Taip, tyrėme taip vadinamas Y ir X kartas, taip pat pokario kartą. Kaip rodo sociologijos studijos, skirtingos kartos linkusios skirtingai rūpintis kitais žmonėmis bei įsitraukti į visuomeninę veiklą. Y karta (gimusi po 1982 metų) daugiau rūpinasi savo interesais palyginus su X ir ankstesnėmis kartomis. Skirtingas kartų elgesys taip pat pastebėtas aukštojo mokslo valdymo bei produktyvumo studijose. Ištirta, kad tarp skirtingų kartų skiriasi požiūris į konkurenciją mokslo finansavimui gauti bei aukštojo mokslo vadybą. Y kartos tyrėjų karta atviresnė tarptautiškumui, orientuota daugiau į rezultatus bei konkurenciją.

Mūsų studija rodo, kad visi tiksliųjų mokslų respondentai aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose už universiteto ribų. Ypač populiaru bendradarbiauti su pramone (636 respondentai), skaityti paskaitas visuomenei (583 respondentai). Visi respondentai labiau įsitraukę į papildomą veiklą, susijusią su jų moksline veikla, o ne dėstymu.

Matome ir kartų skirtumus. Vyriausi respondentai Suomijoje labiausiai linkę komercializuoti savo mokslinių tyrimų rezultatus. Portugalijoje bei Slovėnijoje ši karta labiau įsitraukusi į su dėstymu susijusią papildomą veiklą. Vidurinioji, taip vadinama X karta, Suomijoje priklauso įvairioms taryboms ar dalyvauja viešojo sektoriaus veikloje. Tarp lietuvių vidurinės kartos tyrėjų populiaru teikti konsultacijas. X kartos respondentai Portugalijoje daugiau bendradarbiauja su pramone, o Slovėnijoje – savanoriauja.

Mūsų tirtose šalyse skiriasi Y kartos vystomos papildomos veiklos kryptys. Lietuvoje jaunoji mokslininkų karta dažniausiai dalyvauja dėstydama praktinio pobūdžio programoms, vesdama kursus pagal užsakymą, Portugalijoje – vadovaudama studentų praktikoms, o Slovėnijoje – atlikdama tyrimus pagal sutartį.

– Tyrime kėlėte tris hipotezes: kad Y, t. y. jauniausios kartos mokslininkai labiau linkę į platų išorinių veiklų spektrą, kad šios kartos tyrėjai labiau įsitraukę į komerciškai orientuotas veiklas ir kad visų trijų kartų mokslininkai, kurių šalyse vyrauja aukštesnis mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros finansavimas, labiau linkę į skirtingų rūšių papildomas veiklas nei tie, kurių šalyse šis rodiklis žemesnis. Pirmoji hipotezė buvo atmesta, antroji pasitvirtino, o trečioji pasitvirtino tik iš dalies. Gal galėtumėt pakomentuoti?

– Mūsų studijos rezultatai rodo, kad vyriausios kartos respondentai iš tikrųjų labiausiai įsitraukę į daugybę išorinės veiklos formų, priešingai nei iškėlėme hipotezėje. Išorinių veiklų spektras, atrodo, daugiau priklauso ne tik nuo konteksto, tokio kaip akademiniai bei finansiniai tinklai, bet ir tokių individualių veiksnių kaip statusas, akademinis prestižas, patirtis. Bet matome skirtumų, kad Y kartos respondentai labiau linkę kurti startuolius ir testuoti prototipus. Taigi pasitvirtino antroji hipotezė, kad Y kartos respondentai įsitraukę į labiau su mokslu susijusią išorinę veiklą ir yra orientuoti į antreprenerystę. X kartos respondentai labiau dalyvauja veikloje, kuri reikalauja didesnio bendravimo su partneriais iš įvairių verslo bei pramonės sektorių. Šie respondentai labiau orientuoti į visuomeninę pareigą. Taip pat matome, kad tiek Y, tiek X kartos tyrėjai daugiau rašo mokslo populiarinimo straipsnius. Tai galima paaiškinti noru susikurti „vardą“, padidinti universiteto bei tyrėjo matomumą.

Kaip ir kėlėme trečioje hipotezėje, matome kad Suomijoje, šalyje su aukštesnėmis išlaidomis moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP), didesnė tikimybė, kad dėstytojai ir mokslininkai bus linkę kurti startuolius. Šalyse su žemesnėmis investicijomis į MTEP kaip, tarkime, Lietuvoje ir Slovėnijoje, didesnė tikimybė, kad dėstytojai ir mokslininkai labiau įsitrauks į mokslo rezultatų viešinimą mokslo populiarinimo tikslais ir paskaitų skaitymą visuomenei. Galima daryti prielaidą, kad reikalavimai akademinei karjerai Lietuvoje ir Slovėnijoje labiau orientuoti į indėlį bei pareigą visuomenei.

Taigi matome, kad analizuojant tyrėjų įsitraukimą į papildomas veiklas būtina atsižvelgti į kartų bei konteksto, ypač MTEP finansavimo lygį, akademinės karjeros kūrimo reikalavimų bei inovacijų ekosistemų ypatumus.

– Kokį nupieštumėte tyrime dalyvavusių šalių profilį pagal jo rezultatus?

Šios studijos išvados rodo, kad mokslininkai keturiose lygintose šalyse dalyvauja skirtingo tipo veiklose už universiteto ribų. Suomijoje dominuoja startuolių kūrimas, Portugalijoje – su dėstymu susijusi papildoma veikla. Slovėnijoje respondentai daugiausiai įsitraukę į savanorišką, o Lietuvoje – į konsultacinę veiklą. Slovėnijoje ir Lietuvoje didesnė tikimybė, kad tiksliųjų mokslų atstovai skaitys paskaitas visuomenei.

Nepaisant šių skirtumų, visose lygintose šalyse matome koreliaciją tarp vyresnės kartos ir intelektinės nuosavybės patentavimo bei licencijavimo, kai startuolių kūrimas koreliuoja su jauniausios kartos įsitraukimu į žinių visuomenės kūrimą. Vidurinioji karta labiau linkusi skaityti paskaitas visuomenei ar rašyti mokslo populiarinimo straipsnius.

– Kokios būtų Jūsų rekomendacijos šioms keturioms šalims?

– Mūsų identifikuoti kartų skirtumai įsitraukiant į veiklą už universiteto ribų rodo, kad įvairios skatinimo programos, universiteto vadovų bei politikų numatomos gairės būtinai turėtų atsižvelgti į kartų skirtumus. Pavyzdžiui, jei norima pasiekti, kad būtų skatinama ne tik su mokslo komercializavimu, bet ir su į dėstymą orientuota papildoma veikla, kaip, pavyzdžiui, mokslo populiarinimas tarp moksleivių bei tėvų, labiau reiktų orientuotis į vidurinę kartą. Jei norisi kuo daugiau skatinti žinių komercializavimą, ypač startuolių kūrimą, tada reikėtų orientuotis į Y kartą. Taigi pagal vieną kurpalių politinių gairių, kuriomis akademinė bendruomenė būtų skatinama komercializuoti žinias ir įsitraukti į kitas veiklas, kūrimas nebūtinai bus veiksnus, nes neatlieps skirtingų kartų poreikių. Taip pat universitetų vadovams turėtų būti svarbu, kad jų darbuotojai būtų įsitraukę į įvairiausias papildomas veiklas, o tai reiškia, kad tai reiktų skatinti ir vertinti, nes taip universitetai visapusiškai prisideda ne tik prie ekonomikos, bet ir žinių visuomenės kūrimo.