Mokslas ir IT

2021.02.12 21:36

Sistemos įkaitais tapę mokslininkai didelę laiko dalį priversti skirti ne moksliniams tyrimams

Agnė Grinevičiūtė, www.futurascientia.lt2021.02.12 21:36

Ko reikia, kad mokslas būtų sėkmingas, kokia sėkmingo mokslo formulė? Ją būtų galima išties nesunkiai išvesti, nes šią formulę sudaro du esminiai komponentai. Turbūt daugelis mokslininkų nė nedvejodami visų pirma įvardytų finansinį aspektą – moksliniams tyrimams reikia pinigų. Jeigu jų nėra, tada visi kiti klausimai tampa nebeaktualūs. Antrasis komponentas – tyrimų laisvė, kad mokslininkas galėtų turimus pinigus naudoti taip, kaip tuo momentu jam atrodo geriausia.

Tačiau Lietuvoje mokslininkai jaučiasi tarsi patekę į spąstus – mokslinių tyrimų finansavimas neretai prilygsta amerikietiškiems kalneliams, o mokslinių tyrimų laisvę gerokai varžo biurokratija ir viešųjų pirkimų procedūros.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, po pasaulį pasklidusius lietuvių mokslininkus vienijančios asociacijos „Futura Scientia“ narys, biochemikas prof. Daumantas Matulis sako, kad su problemomis, kurios trukdo vykdyti mokslinius tyrimus, susiduriantis nuolat. Nors atrodo, kad Lietuvoje pinigų moksliniams tyrimams planuojama daug ir tai džiugina mokslininkus, tačiau pašnekovui norėtųsi, kad pinigų panaudojimo srityje įvyktų tam tikrų pokyčių. Viena esminių problemų susijusi su moksliniams tyrimams skiriamas lėšas administruojančių agentūrų reikalavimu būsimus tyrimus suplanuoti nuo A iki Z. Pasak pašnekovo, moksliniai tyrimai yra iš principo nenuspėjami, o jų rezultatų neįmanoma žinoti iš anksto. Jeigu yra kitaip, tuomet tai ne moksliniai tyrimai, o paprasčiausia apgaulė, nes mokslininkas iš anksto negali žinoti, ką jam reikės įsigyti ar kokią metodiką taikyti.

Pasak prof. D. Matulio, ketinamą vykdyti projektą galima aprašyti tik bendrais bruožais, tad reikalaujamas pernelyg didelis būsimo projekto suplanavimas realybėje neveikia – mokslininkas tik apytiksliai žino, ką už vieną ar kitą sumą gali padaryti. Be to, egzistuojanti griežta planavimo sistema trukdo pritraukti tyrėjus iš užsienio, nes jiems mūsų reikalavimai nesuprantami. Pašnekovas prisimena vieną podoktorantūros stažuotės JAV Minesotos universitete epizodą, kai prof. D. Matulio mokslinis vadovas, kuris buvo gavęs milijono dolerių vertės dotaciją, norėjo patyrinėti vieną metodą. Tad atėjęs į laboratoriją pasiteiravo kolegų nuomonės, ar geriau būtų už likusius pinigus nupirkti prietaisą, ar pasamdyti mokslininką.

„Jis turėjo laisvę nuspręsti, ar pirkti prietaisą, ar samdyti žmogų. Paprastai dotacija reikalauja pateikti rezultatų, taigi nėra svarbu, kaip mokslininkas jų pasieks. Nors dauguma tyrimų būna nesėkmingi, tačiau juos atliekant gaunamos naujos fundamentinės žinios, atsakymai į tam tikrus klausimus, kurių kitaip negautume. Tam dažnai reikia sudėtingų tyrimų“, – argumentuoja prof. D. Matulis. Be to, priduria jis, tyrimų laisvės nebuvimas menkina mūsų tarptautiškumo ir integravimosi lygmenį. Pašnekovas pastebi ir tai, kad mokslinių tyrimų lėšas administruojančios agentūros labai susikoncentruoja ties formalių reikalavimų įvykdymu, o dėl bet kokio plano pakeitimo reikia rašyti raštą ir derinti visas detales.

Biurokratizuoti viešieji pirkimai, nepasitikėjimas mokslininku, „Futura Scientia“ nario teigimu, taip pat yra sunki našta Lietuvos mokslininkams. Šiuo metu galiojančios viešųjų pirkimų taisyklės, kai reikia pirkti pigiausią, bet nebūtinai geriausią, griežtas reglamentas ir nelanksti sistema nepateisinamai strigdo mokslinius tyrimus. Pašnekovas svarsto, kad šiuo atveju viešųjų pirkimų taisyklės turėtų būti supaprastintos, kad mokslininkui liktų kuo daugiau laiko moksliniams tyrimams, o ne viešųjų pirkimų procedūroms.

„Gerai pamenu, kaip dirbdamas Amerikoje vakare iki ketvirtos valandos el. paštu užsakydavau reagentą, o kitą rytą atėjęs į darbą jį rasdavau ant savo darbo stalo. Reagentas atvykdavo iš Niujorko apylinkių sandėlių stebėtinai efektyviai: pirkimas įvykdytas per naktį, o man net neteko matyti, kaip tai įvyko. Siektume, kad panaši sistema būtų ir Lietuvoje“, – sako tyrėjas.

Anot jo, Vilniaus universitete visi pirkimai grupuojami pagal pirkimų kodus ir dažnai kartu grupuojamos labai skirtingos prekės. Tai lemia sąlyginai dideles pirkimų sumas ir ilgas neefektyvias procedūras: „Dažnai trūksta sutarčių su pardavėjais, o jų sudarymas ilgai trunka. Paprasčiausių kompiuterių galėtume įsigyti tiesiog parduotuvėje, o po viešųjų pirkimų procedūrų gauname gerokai pasenusius kompiuterius ir žymiai brangiau. Tokioje didelėje organizacijoje kaip Vilniaus universitetas prekės tikrai galėtų būti grupuojamos smulkiau pagal kodus. Ir apskritai skirtingų mokslininkų projektų grupavimas nėra logiškas.“

Prof. D. Matulis palygina, kad mokslininko pinigų išleidimo laisvė yra kone tapati kalinio laisvei: nors mokslininkas turi pinigų, tačiau negali jų panaudoti kaip įmanoma efektyviau, tad, kaip ir kalinys, yra laisvas tik teoriškai: „Mokslininkas negali vykdyti tyrimo, jeigu negali greitai ir efektyviausiu būdu nupirkti konkretaus reagento. Tačiau dėl griežtai reglamentuotų viešųjų pirkimų prarandama daug brangaus laiko, kurį būtų galima skirti moksliniams tyrimams.“

Prieš trejus metus ta pačia tema savo nuomonę išsakė prof. D. Matulio kolega prof. Česlovas Venclovas, tačiau, kaip pastebi pašnekovas, nuo to laiko neįvyko ženklių pokyčių. Tad mokslininkai viltis deda į naują Vyriausybę ir yra pasiruošę dalyvauti diskusijose, jeigu tik tokių būtų.

Pakomentuoti šios situacijos paprašėme Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Viceministro Gintauto Jakšto komentare teigiama, kad pastaraisiais metais Lietuvoje didžioji mokslo konkursinio finansavimo dalis vykdoma Europos struktūrinių ir investicinių fondų lėšomis. Norint gauti jų finansinę paramą privaloma įgyvendinti reikalavimus, kurie būna nustatyti iš anksto. „Šie reikalavimai ne visais atvejais yra palankūs tyrėjams, tad mokslininkų susirūpinimą suprantame. 18 Vyriausybė savo programos įgyvendinimo priemonių plane numato peržiūrėti konkursinių mokslo programų procedūras ir siūlyti rekomendacijas jas supaprastinti.

Poreikį supaprastinti procedūras taip pat keliame ir ES lygiu diskusijose su Europos Komisija įvairiais formatais. Tikimės, kad bendros pastangos tiek europiniu, tiek nacionaliniu lygiu padės sukurti draugiškesnes ir palankesnes tyrėjams projektų administravimo tvarkas“, – teigia švietimo, mokslo ir sporto viceministras.

Jis pateikia vasario 3 dieną vykusio neformalaus ES mokslo ministrų vaizdo susitikimo, kuriame tartasi dėl sąlygų mokslininkų ir tyrėjų karjerai gerinti, pavyzdį. Susitikime Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai pabrėžė Lietuvos Vyriausybės planus skatinti inovacijų plėtrą ir jaunus talentus, supaprastinti administracinius mokslinių tyrimų procesus.

„Tai darome suprasdami, kad reikšmingas mokslinių tyrimų ir inovacijų bei bendros Europos mokslinių tyrimų erdvės finansavimas yra būtina palankios mokslinių tyrimų ir inovacijų aplinkos ir patrauklios mokslininkų karjeros sąlyga.

Diskutuodama apie Europos tyrėjų chartijos ir priėmimo į darbą kodekso atnaujinimą, Lietuva taip pat akcentavo būtinybę didinti mokslininkų karjeros galimybių įvairovę, svarbą gerinti darbo sąlygas, vertinimui pasitelkti kokybės, o ne kiekybinius rodiklius. Kurdami finansavimo priemones pabrėžėme jaunų tyrėjų poreikius ir jų bendradarbiavimo skatinimą“, – argumentuoja G. Jakštas.

Viceministras pabrėžia, kad taip pat buvo pasisakyta už tai, kad Europos universitetų aljansai, kuriuose šiuo metu jau dalyvauja 5 Lietuvos universitetai – VU, VDU, KTU, Vilnius Tech (VGTU), KU – galėtų tapti erdve išbandant naujas Europos iniciatyvas ir vieningas tyrėjų įdarbinimo schemas: „Tačiau pažymėjome, kad siekiant subalansuotos protų cirkuliacijos, o ne protų nutekėjimo, lygiagrečiai yra svarbu suvienodinti darbo sąlygas visiems Europos tyrėjams nepriklausomai nuo šalies ir paprastinti mokslinių tyrimų administravimo reikalavimus.

Tikime, kad šios priemonės padėtų didinti Lietuvos mokslininkų potencialą mažinant perteklinius administracinius reikalavimus ir biurokratines procedūras. Tai būtų naudinga ne tik mūsų mokslininkams, bet ir Europos Sąjungai – padėtų skatinti ES aukštųjų mokyklų bendradarbiavimą, telkti visų valstybių narių potencialą, talentus ir išteklius, taip prisidedant prie Europos konkurencingumo pasauliniu mastu ir tvaraus atsigavimo po pandemijos.“