Mokslas ir IT

2021.02.02 09:36

Profesorius Daumantas Matulis: tikiu, kad mokslo šviesa išsklaidys pandemijos tamsumas

LRT.lt2021.02.02 09:36

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) profesorius Daumantas Matulis už nuopelnus mokslui ir Vilniaus garsinimą pasaulyje šiemet pelnė Šv. Kristoforo apdovanojimą. Garsus biotechnologas dalijasi prisiminimais apie Vilniaus tapatybės paieškas, karjeros vingius ir atskleidžia, kaip mokslo populiarinimas gali padėti įveikti pandemijos mitus, rašo „VU naujienos“.

– Šiemet tapote Šv. Kristoforo – garbingiausio Vilniaus miesto apdovanojimo laureatu. Kada atėjo suvokimas, kad esate vilnietis, ir kokius jausmus jis sukėlė?

– Kalbant apie pirmus ryškiausius Vilniaus miesto tapatybės antspaudus mano gyvenime, reikia grįžti į vaikystę. Prisimenu, būdamas devynerių ant Tauro kalno su tėvais stebėjau didelį paradą, kuriame buvo ypatingas vaiko akimis akcentas – judantis dinozauras.

Tėvai paaiškino, kad švenčiamas Vilniuje esančio universiteto įkūrimo 400 metų jubiliejus, parade dalyvauja padalinių atstovai, o dinozauras – Fizikos fakulteto simbolis. Tuomet supratau, kad miestas, kuriame gyvenu, turi ilgaamžes tradicijas, o universitetas – tai kažkas labai svarbaus, nepaprasto ir žavingo žmogaus gyvenime.

Dar vienas ryškus prisiminimas – pirmasis Sąjūdžio mitingas, vykęs Vilniuje 1988 m. birželio 14 d. Jame dalyvavau iš karto po mokykloje vykusių egzaminų, su mokykline uniforma. Tuo metu pirmą kartą pamačiau Lietuvos trispalvę. Tautinė vėliava ir gausi minia žmonių, ore sklandęs permainų jausmas paliko neišdildomą įspūdį.

Tačiau norėjosi būti ne tik miesto įvykių stebėtoju – paauglystėje kilo noras atspindėti Vilnių tokį, koks jis buvo iš tikro. Šis noras tapo pagrindiniu mano laisvalaikio užsiėmimu – radęs laisvą valandėlę piešdavau miesto žemėlapį.

– Kaip kilo mintis sukurti miesto žemėlapį?

– Sovietinis Vilniaus žemėlapis, kurį buvo galima įsigyti kioske ar knygyne, buvo labai netikslus. Šiais laikais tai gali skambėti keistai, bet realybė buvo tokia – sostinės žemėlapis buvo specialiai iškraipytas taip, kad nebūtų galima tiksliai nustatyti atstumų. Todėl man kilo mintis pačiam nupiešti miesto žemėlapį, kuriame atstumai, namai ir gatvės atitiktų realybę.

Gavęs dovanų 1940 m. „smetoninį“ Vilniaus žemėlapį, kuris, beje, buvo labai tikslus, jį naudojau kaip pagrindą. Tačiau jame nebuvo naujų rajonų, todėl į savo kuriamą žemėlapį įtraukiau ne vieną po karo išdygusį rajoną – nuo Lazdynų iki Fabijoniškių. Juos apvažiavau dviračiu piešdamas namus ir žymėdamas gatves bei atstumus. Iki šiol namie turiu tą vaikystėje kurtą gimtojo miesto žemėlapį.

– Kodėl šis pomėgis netapo karjeros pasirinkimu?

– Iš tikro vienu metu buvo minčių studijuoti kartografiją, mokslą apie žemėlapių sudarymą. Tačiau ne braižyba ar kartografija, bet kita sritis mano gyvenime tapo reikšmingiausia. Puikios S. Nėries mokyklos, kurioje mokiausi, chemijos mokytojos V. Paberžytės dėka įsižiebė meilė chemijai. Geri pasirodymai Vilniaus miesto, o paskui ir visos Lietuvos moksleivių olimpiadose nepaliko abejonių, kad savo ateitį noriu sieti su biochemijos mokslais.

– Tolesnis jūsų kelias vedė ne tik į VU, bet ir į užsienį. Kodėl nutarėte palikti Lietuvą?

– Baigęs mokyklą neabejojau, kad rinksiuosi studijas VU. Po penkerių metų gavau biochemiko diplomą, tačiau norėjosi dar labiau gilintis į šią sritį, prisiliesti prie pasaulinio mokslo, todėl išvykau doktorantūros studijų į JAV. Jas baigiau Minesotos universitete, apsigindamas daktaro laipsnį. Mane viliojo galimybė įgyti dar daugiau žinių, gilintis į JAV akademinę sferą, todėl Minesotos universitete baigiau ir podoktorantūros stažuotę. Netrukus pavyko išbandyti savo jėgas vienoje didžiausių pasaulyje korporacijų „Johnson & Johnson“. Dirbau šios kompanijos vaistų kūrimo padalinyje.

– Atrodo, jokių kliūčių sėkmingai karjerai JAV nebuvo. Kodėl vis dėlto ryžotės grįžti į Lietuvą?

– Galimybė dirbti pasaulinėje kompanijoje buvo išties neeilinė patirtis, suteikusi itin daug progų susipažinti su šiuo sektoriumi. Vis dėlto, nemažai metų praleidęs JAV, neužmiršau Lietuvos ir gimtojo Vilniaus. Visada norėjome su žmona Jurgita sugrįžti ir savo žiniomis bei įgūdžiais prisidėti prie mokslo augimo Lietuvoje.

2005 m. grįžau į Lietuvą ir jau 16 metų vadovauju Biotechnologijos instituto, vėliau tapusio VU GMC dalimi, Biotermodinamikos ir vaistų tyrimų skyriui. Šio žingsnio tikrai nesigailiu, nes turbūt nebūčiau tiek JAV pasiekęs, kiek pasiekiau Lietuvoje, kur subūriau išties puikių specialistų komandą. GMC gavau geriausią įrangą ir sąlygas, kokias tik galima įsivaizduoti Lietuvoje, o mūsų darbai publikuojami pasauliniuose mokslo žurnaluose.

– Pasaulį užklupusi pandemija paveikė kiekvieną. Ar naujasis koronavirusas nesutrukdė jūsų tyrinėjimų?

– Naujojo koronaviruso pandemija išties įnešė tam tikros sumaišties ir į mano gyvenimą. Turiu prisipažinti, kad man trūksta gyvo bendravimo, galimybės diskutuoti prie kavos puodelio su kolegomis mokslininkais, praktiškai išbandyti kilusias idėjas. Tikrai nesu virtualaus bendravimo ir nuotolinio darbo gerbėjas, o visą dieną sėdėjimas prie kompiuterio ir žiūrėjimas į kolegas monitoriuje man niekada neprilygs gyvoms emocijoms. Vis dėlto, nepaisant nepatogumų, skųstis tikrai negaliu – darbai nesustojo, projektai ir finansavimas tęsiasi.

Tačiau matau kultūros, meno sričių atstovus, kuriems pandemija sukėlė išties milžiniškų iššūkių, sustojo kūrybinių idėjų įgyvendinimas, žmonės prarado pajamas. Sunku ir kitiems sektoriams, tačiau kultūros, meno pasaulis šiuo metu turbūt išgyvena itin didelius iššūkius. Jiems labai reikia palaikymo, paramos. Norėčiau, kad būtų daugiau solidarumo su tais, kas nuo pandemijos nukentėjo labiausiai.

– Nuo pandemijos pradžios konsultuojate mūsų visuomenę ir institucijas. Ar nesinorėjo verčiau skirti šį laiką asmeniniams projektams, mokslo straipsnių rašymui?

– Koronavirusui pradėjus plisti Lietuvoje, mačiau visuomenės pasimetimą, baimę, todėl nė minutės neabejojau, kad šioje situacijoje mūsų, mokslininkų, pastangos turi būti maksimalios. Ne tik aš, bet ir kolegos atsiliepėme į šalies institucijų prašymus, dalijomės žiniomis su žiniasklaida, stengėmės šviesti visuomenę.

Dėl mano asmeninio indėlio – tikrai jo nereikia sureikšminti. VU GMC yra išties puikių virusologijos ir imunologijos ekspertų, kurių kompetencijos šiose situacijoje buvo daug platesnės ir kurie atliko išties milžinišką darbą konsultuodami ar darydami įvairius tyrimus.

Savo misiją šioje situacijoje suvokiau kaip mokslo populiarinimą, siekį parodyti visuomenei, kad mokslu galima pasikliauti. Nors dalies atsakymų tada nežinojome, kai kurių nežinome iki šiol, mes, mokslo pasaulio atstovai, jų ieškome ir dedame visas pastangas, kad virusas kuo greičiau būtų nugalėtas ir gyvenimas grįžtų į įprastas vėžes.

– Pandemijos metu matome itin didelį melagingų naujienų, dezinformacijos srautą. Kaip galima kovoti su šiais reiškiniais?

– Žmonės turi mokėti atskirti grūdus nuo pelų, todėl aš ir mano kolegos ir dedame pastangas, viešai kalbėdami klausimais, kurie rūpi visiems. Visuomenės šviečiamoji veikla – tai, ko gero, vienintelė veiksminga priemonė prieš įvairius prasimanymus, melagienas, kurių pandemijos metu apstu.

Mokslininkai turi kalbėti viešai, nebijoti pasakyti tiesos, net jeigu ji yra nepatogi. Svarbu diegti pasitikėjimą mokslu, o ne tikėti apsišaukėliais, kurie dažnai pasislėpę už socialinių tinklų skatina chaosą, skleidžia melą. Veiksmingas vaistas prieš melagienas yra vienas – perteiktas pasitikėjimas mokslu, jo populiarinimas, aiškūs argumentai ir įrodymai, nebijojimas pripažinti klaidų.

Pandemijos metu pamatėme ne tik melagienų srautą „iš apačios“, Deja, kai kurie politikai, interesų grupės, netgi valstybių vadovai elgėsi išties neatsakingai, taip rodydami blogą pavyzdį visuomenei. Ir tai įvyko ne tik kaimyninėje rytų šalyje, kur valstybės vadovas rekomendavo vairuoti traktorių nuo koronaviruso, bet ir JAV, kur prezidentas taip pat bandė ignoruoti mokslo įrodymus. Vis dėlto mokslo žinių nepaisymas JAV greitai prisidėjo prie valdžios pasikeitimo, o rytuose dar gali prireikti ilgai laukti norimų pokyčių.

Žinoma, kiekvienoje šalyje atsiras tokių, kurie netikės nei garsiais mokslininkais, nei akivaizdžiais įrodymais. Kartais sakoma, kad su tokiais žmonėmis išvis neverta diskutuoti, nes ką nors įrodyti nenorintiems girdėti argumentų yra neįmanoma, tačiau man atrodo, kad diskutuoti reikia su kiekvienu ir tai daryti pagarbiai.

– Pokalbį pradėjome nuo Vilniaus, šia tema norisi ir pabaigti. Artėja sostinės 700 metų jubiliejus. Kokį Vilnių matote po poros metų?

– Labiausiai norėčiau, kad išsipildytų Lietuvos himno žodžiai ir šviesa nugalėtų tamsumas. Nors pandemija tapo iššūkiu visiems, tačiau pasaulis taip pat pademonstravo neregėtą vienybę. Daugumoje valstybių įvestos socialinio gyvenimo ribojimo priemonės pasiteisino ir išgelbėjo dešimtis milijonų gyvybių, o sukurtos vakcinos leidžia tikėtis, kad dėl masinės vakcinacijos virusas bus suvaldytas ir jei ne visiškai išnyks, tai bent jau nesukels tokių protrūkių, kokius matėme iki šiol.

Labai laukiu, kada vakcinacija įsibėgės ir mūsų šalyje. Neabejotinai skiepysiuos ir aš pats, nes pasitikiu mokslu ir jo teikiama visuotine nauda.

Parengė Gediminas Dubonikas