Mokslas ir IT

2021.01.25 20:33

Neuromokslininkė Neniškytė: technologijas galime išvystyti visokias, tačiau kontroliuoti žmones paprasčiau kitais būdais

Rytis Zemkauskas, LRT TELEVIZIJOS laida „Pasivaikščiojimai“, LRT.lt2021.01.25 20:33

Mokslu negalima įrodyti, kad kažko nėra – pavyzdžiui, jog 5G technologija niekuo nežalinga, – remiantis juo tegalima teigti, kad vienokių ar kitokių duomenų apie tai paprasčiausiai nėra. Tai leidžia tarpti baimėms ir sąmokslo teorijoms, todėl neuromokslininkė Urtė Neniškytė kalbėti apie mokslą, pažinimą ir žmogaus smegenis, kai gali, stengiasi viešai ir girdimai – mokyklose ar žiniasklaidoje. Nors kadaise įsivaizdavo, jog mokslininkės karjera jai tiktų, nes tai – tylus vienišiaus darbas.

„Visą laiką galvojau, kad mokykloje aš nedirbdavau, gana neseniai supratau, kad dirbdavau kiekvieną dieną, nes visada padarydavau, ką reikia. Tas susikaupia – kai kiekvieną dieną padarai net ir tai, kas lengva, ateityje tai darosi tik lengviau“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Pasivaikščiojimai“ pasakojo neuromokslininkė ir biochemikė U. Neniškytė.

Pasivaikščiojimai. Neuromokslininkė Neniškytė apie sąmokslo teorijas: mokslas negali įrodyti, kad kažko nėra

Lietuvoje jau gerai atpažįstama U. Neniškytė studijavo Vilniaus universitete, stažavosi Vokietijoje, Italijoje, daktaro disertaciją apsigynė St John‘s koledže Kembridžo universitete, o dabar dirba VU Gyvybės mokslų centre. Tiesa, mokslininkės darbą jaunystėje ji įsivaizdavo kiek kitaip.

„Aš ilgą laiką sakiau, kad noriu būti mokslininke, kadangi tai yra tinkamas darbas intravertui, nes tu sėdi vienas ir dirbi. Aš labai ilgą laiką įsivaizdavau mokslininko darbą kaip vienišiaus darbą. Kai po antro kurso išvažiavau į stažuotę Amerikoje, moteris, pas kurią aš gyvenau, turėjusi draugų mokslininkų, pasakė: ne ne, tu visiškai neteisingai įsivaizduoji, vienas mokslininkas niekada didelių šiuolaikinio mokslo pasiekimų nepadarys“, – prisiminė U. Neniškytė.

Prasitardama, jog yra intravertė, pašnekovė kartais sako išgirstanti šiokią tokią nuostabą, bet tokie žmonės dažnai esą įsivaizduojami klaidingai.

„Girdžiu tai. Iš tikrųjų esu išmokusi bendrauti su žmonėmis. Mane žmonės vargina, o ne aš nuo jų pasikraunu – manau, čia yra pagrindinė skirtis tarp intraverto ir ekstraverto, o ne tai, kiek žmogus moka bendrauti su kitais ar ne“, – „Pasivaikščiojimuose“ kalbėjo mokslininkė.

Tiesa, vienos iš kebliųjų situacijų – kuomet kreipiasi žmonės, pergąsdinti sąmokslo teorijomis, pavyzdžiui, parašo laišką arba prieina po konferencijos ir teiraujasi, kaip apsisaugoti nuo 5G ryšio ar smegenų „čipų“.

„Mokslas negali įrodyti, kad kažko nėra, mokslas tik gali parodyti, kad kažkas yra. Tai įrodyti, kad 5G nekenkia smegenims, mokslas iš principo negali. Viskas, ką galime pasakyti – nėra duomenų, kad kenkia“, – aiškino U. Neniškytė.

Ji svarsto, jog bijodami technologijų, žmonės retai susimąsto apie aktualesnius, tikresnius, nors ir švelnius kontrolės būdus. Ir šiandien įprasti atradimai, tokie kaip branduolinė energija, primena apie technologijų panaudojimo galimybes ir destruktyviam, ir geram tikslui, primena U. Neniškytė.

„Mes galime technologijas išvystyti visokias, bet yra žymiai paprasčiau kontroliuoti žmones kitais būdais, socialiniais, aš manau. Žmonės, bijodami technologijų ir įsivaizduodami, ką jos galėtų padaryti, neapsidairo aplink ir nepasižiūri kiek įtakos turi socialiniai, politiniai būdai – visa tai, ką formuoji: nusprendi, kas su kuo gali gyventi, kas negali, kas gali turėti vaikų, kas negali, iki kurios valandos galima gerti alų ir panašūs dalykai. Tai yra apie kontrolę ir ta kontrolė ne apie švietimą, kai su žmonėmis šnekame, kas yra gerai, kas yra blogai, kokie galėtų būti sprendimai“, – kalbėjo pašnekovė.

Apie smegenis, kurių tyrinėjimai dažnai ypatingai žadina vaizduotę arba baimę, šiandien žinoma, viena vertus, daug, tačiau kartu ir mažai, sako U. Neniškytė. Pavyzdžiui, stimuliuojant tam tikras smegenų sritis įmanoma sukelti prisiminimus, kurie seniai buvo užmarštyje.

„Ilgą laiką buvo galvojama, kad prisiminimai saugomi hipokampe – tai tokia į jūrų arkliuką panaši mūsų smegenų sritis, kuri pažeidžiama Alzheimerio ligos atveju. Ją pažeidus, sutrinka atmintis, tada žmonės galvojo: aha, vadinasi, ten atsiminimai „sudėti“. Bet tada atliekant smegenų operacijas, pavyzdžiui, smegenų vėžio atveju, kai kuriais atvejais tos operacijos atliekamos pacientams esant budriems, kad chirurgas nepažeistų kitų sričių ir išpjautų tik auglio vietą. (...) Kai žmogus yra budrus, galima stimuliuoti smegenų sritis, žiūrėti, kas vyksta. Ir paaiškėjo, kad stimuliuodami smegenų žievę mes galime iššaukti labai ryškius prisiminimus, kuriuos žmonės manė jau pamiršę, bet pasijaučia kaip vaikystėje – kažkur einantys, per kažkokį sodą, pavyzdžiui. Iš esmės mes turime visą tą informaciją smegenyse, bet jeigu nepastimuliuojame neuronų, tų prisiminimų mes nesusigrąžiname“, – pasakojo U. Neniškytė.

Genų redagavimo technologija, už kurią praėjusiais metais skirta Nobelio premija, gali būti dar vienu pavyzdžiu, kai atradimo taikymas galimas ir žmogui naudingais, ir neetiškais tikslais. Technologijos bloga savaime tai nedaro, „Pasivaikščiojimuose“ kalbėjo neuromokslininkė.

„Pirmieji kompiuterio ir smegenų sąsajos implantai buvo pradėti daryti 1961 metais, tai buvo kokliariniai implantai koreguoti klausai – mes realiai turime kompiuterį, kuris mechanines garso bangas paverčia į elektrinį signalą ir jį perduoda smegenims, nes ausis dėl defektų, šiuo atveju kurčio žmogaus ausis, negali to garso sukurti. Lygiai taip pat dabar yra daroma labai daug tyrinėjimų ir ne vienas žmogus yra implantuotas regai atkurti. Baimė visada yra apie taikymą“, – sakė pašnekovė.

Visas pokalbis su neuromokslininke Urte Neniškyte – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Pasivaikščiojimai“.