Mokslas ir IT

2019.12.22 07:00

Žodžių į vatą mokslininkas nevynioja: negalime atsikalbinėti, kad esame maži, turime padaryti pasaulį geresnį

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.12.22 07:00

Su Lietuvos mokslo premijos laureatu ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro direktoriumi Gintaru Valinčiumi susitinkame moderniame daugiau kaip 30 mln. eurų kainavusiame pastate. Jame randame ne tik laboratorijose tyrimus atliekančius mokslininkus, bet ir viduryje koridoriaus stovintį kibirą. „Pastatas kainavo dešimtis milijonų, bet iš lubų vis tiek varva vanduo“, – pokalbį pradeda mokslininkas.

Apsilankome laboratorijose, kuriose galima sutikti ne vieną užsienietį. Direktorius nusišypso ir pasisveikina su mokslininkais iš Indijos. Pagalvoju, ar Lietuva gali tapti tarptautiniu mokslo ir žinių centru? O galbūt jau tapo? Ar sukurta infrastruktūra tinkamai naudojama ir koks turėtų būti kitas žingsnis, kad pasikartotų kadaise startuoliu laikyto „Fermento“ sėkmės istorija?

– Lietuvoje turime gerą mokslinių tyrimų infrastruktūrą, bet kaip ją efektyviai išnaudoti?

– Gyvybės mokslų centras Europos Sąjungos mokesčių mokėtojams kainavo 42 mln. eurų. Įrangai buvo skirta 12 mln., pats pastatas kainavo 30 mln. Pastato plotas yra 25 tūkst. kvadratinių metrų, vadinasi, kvadrato kaina 1200–1300 eurų. Tai pigiau nei Vilniaus miesto centre buto kaina. Pinigai buvo investuoti pakankamai efektyviai. Yra specialios patalpos eksperimentams su gyvūnais atlikti, specialūs šiltnamiai augalams tirti.

Kai pastatai tokį laboratorinį pastatą, visada kyla klausimas, ar tikrai tie plotai yra efektyviai išnaudojami. Turbūt į šį klausimą geriausiai atsako daugybė apdovanojimų, kuriuos gavome, mokslininkų darbai, kurie publikuoti prestižiniuose žurnaluose, studentų vertinimai. Čia atlikti tyrimai, kurių įtaka, poveikis yra milžiniškas, jų reikšmė dar nėra iki galo suprasta dabar, pavyzdžiui, genų redagavimas.

Kitas pavyzdys – vakar pas mus viešėjo Europos tyrimų tarybos prezidentas. Tai organizacija, kurios biudžetas 2 milijardai. Jie skiria finansavimą įvairiems aukšto lygio tyrimams. Vienintelis toks „grantas“, 2,5 milijono eurų, atkeliavo į mūsų instituciją ir profesoriaus Sauliaus Klimašausko grupę. Tai vienas iš pagrindinių lyderių tiriant cheminį DNR modifikavimą. Šie darbai labai svarbūs modeliuojant ir suprantant ligų mechanizmus, gebant valdyti genetiškai užkoduotus procesus. Tai milžiniškas pripažinimas.

10–15 žmonių grupė į Lietuvą atvežė 2,5 mln. eurų.

Įsivaizuokime, jei visi Lietuvos 10 tūkst. mokslininkų padarytų tai, nereikėtų jokių mūsų vyriausybės pinigų.

Atliekame daugybę įdomių darbų tirdami neurologinius procesus, tiriame netvarius baltymus, siejamus su neurodegeneracinėmis ligomis. Rodžiau jums laboratoriją, kur kuriami bakteriniai biojutikliai. Kad juos sukurtume, reikėjo daugybės metų fundamentinių tyrimų, kad suprastume, kaip bakterijos atakuoja įvairius taikinius, kokie veiksniai skatina ar blokuoja jų poveikį. Antikūnų prieš toksinus sukūrimas. Šiose srityse šiais metais tikrai daug nuveikta. Daug dirbame ir tirdami vėžines ląsteles, stengiamės suprasti, kaip jos funkcionuoja, kokie žymenys gali būti panaudojami ankstyvai diagnostikai. Radome žymenų, kurie gali padėti sukurti diagnostines technologijas, galinčias padėti gydytojams.

– Šios žinios puiku. Bet kada jos pakeis, pavyzdžiui, vėžio gydymo metodus ir iš jūsų laboratorijos persikels į Santariškes?

– Šiuolaikinės technologijos, kurios yra naudojamos, realiai yra sukurtos prieš 10 ar 15 metų. Tai nėra dėl delsimo. Problema ta, kad bet koks fundamentinis tyrimas apie ligos mechanizmą ar požymius turi būti griežtai validuojamas, nes tiriamasis objektas yra unikalus žmogus, kuris gyvena vieną kartą. Jis turi gauti ne tik patį geriausią, bet ir garantuočiausią gydymo būdą. Laboratoriniai metodai, kurie gimsta laboratorijose, gali žadėti fantastines perspektyvas, bet jie turi būti patikrinti. Šiandien jums rodžiau bakterinių toksinų prietaisą.

Rodos, jis veikia labai paprastai. Bakterija išskyrė toksiną, jis pažeidė fosfolipidinį dvisluoksnį, pakito prietaiso elektrinė varža, užsidegė lemputė ir gydytojas gali priimti sprendimą dėl antibiotikų skyrimo. Bet gydytojas prisiima visą atsakomybę, atsako ne geležies gabaliukas jo delne. Gydytojas turi žinoti, kad tas prietaisas yra patikimas. Šiuo metu mūsų prietaisas praeina ikiklinikinių tyrimų stadiją. Matome gana nemažą duomenų sklaidą, o tai tyrėjams laboratorijoje grąžina daug klaustukų. Ką daryti, kad kai ligonis turi virusinę infekciją, prietaisas neparodytų bakterinės? Mokslo išradimų perkėlimas į praktiką yra nuoseklus ciklinis procesas. Po bandymų pritaikyti praktikoje, duomenys grįžta į laboratoriją ir moksliukai bando suprasti, kodėl taip nutiko.

Diagnostinei priemonei sukurti įprastai reikia 5 metų, gydymo priemonei – 10 ar 12 metų. Ciklas klinikinių tyrimų yra labai brangus. Naujo vaisto įvedimas į rinką kainuoja nuo milijardo iki trijų milijardų eurų. Lietuva neturi tokių išteklių, būkime realistai. Mes galime tikėtis, kad mūsų laboratorijų technologijos bus vystomos iki tam tikro lygio ir bus parduodamos dideliam investuotojui. Tą prietaisiuką, apie kurį pasakojau, sausio mėnesį pristatome investuotojams iš Masačiusetso. Jie sako, kad nori su mumis pasikalbėti, nes juos jis domina. Jie nori nupirkti kuo ankstyvesnėje stadijoje, kad sumokėtų kuo mažiau. Kuo daugiau prietaisas turės klinikinių duomenų, tuo jis brangesnis.

– Lietuva tampa žinių eksportuotoja?

– Tai yra labai gerai. Mums nereikia eksportuoti trąšų, kurios dega geltonais dūmais. Mes savo smegenyse sukuriame produktą. Visos surinktos žinios nėra bevertės, nes turime supratimą, kurio kiti neturi. „Atštampuoti“ ir pagaminti pagal tam tikrą technologiją galima Kaune, Šanchajuje ar Indijoje, bet pagaminti prietaisą, kuriam reikėjo dešimtmečio mokslininkų indėlio, yra visai kas kita. Sukuriame pridėtinę vertę nealindami žemės išteklių ir įgauname konkurencinį pranašumą. Taip mes randame nišų, kuriose turime pranašumą ir turime monopolį. Aukštos technologijos yra patirtis ir žinios. Mano, kaip direktoriaus, darbas paskatinti jaunus mokslininkus.

Kasmet priimame 40 doktorantų, nenoriu, kad jie paskui išvažiuotų, bet jau ima trūkti jiems vietos. 17 proc. priimamų pas mus doktorantų yra užsieniečiai. ES vidurkis yra 20 proc., o Lietuvos – 5 proc. Turime pasiūlyti tiems žmonėms po mokslo kažką kurti. Aš ir sakau – kurkite verslą. Plėtokite subrandintas idėjas. Moksliukai kartais bijo verslo, bet aš siūlau pagalvoti, kaip jų žinios gali padėti visuomenei. Turime didžiulį potencialą, nes turime vietą, kur puoselėjamas aukštos kokybės mokslas. Mes licencijuojame savo atradimus. Patentavimas yra techninis dalykas, turi pinigų, imi ir užpatentuoji. Bet parduoti tuos patentus yra kitas reikalas. Galiu pasigirti, kad pastaraisiais metais gavome tiek pat pajamų iš verslo, kiek gavome iš valstybės.

Jeigu neduodi moksliukui akademinės laisvės, tu jį prarasi.

Jis čia ateina dirbti už mažesnį atlyginimą, bet turi daugiau laisvės. Daugelis mokslininkų nekenčia turėti viršininkų „ant savo galvos“.

– Kodėl politikai dažnai nesuvokia ir nesupranta to potencialo?

– Gana didelė dalis politikų supranta, bet tyli. Lietuva yra žemos pridėtinės vertės kraštas. Didžioji dalis dirbančiųjų yra potencialūs rinkėjai. Jie dirba tokiose pramonės šakose, kur nesukuriama daug pridėtinės vertės. Lietuva turi kelis segmentus, pavyzdžiui, molekulinės biotechnologijos, kur sukuriamos fantastinės pridėtinės vertės. 2016 metų duomenimis, vienas žmogus, kuris dirba molekulinės biotechnologijos srityje, sukuria per metus apie 200 tūkst. eurų vertės. Tradicinėje pieno pramonėje šitas skaičius yra nuo 20 iki 25 tūkst. Bet suskaičiuokite, kiek ten dirba žmonių ir kiek biotechnologijose. Kai politikas turi priimti sprendimus, jis negali ignoruoti tų žmonių.

Jie dažnai sako, kad Lietuvai reikia ištrūkti iš žemos pridėtinės vertės spąstų, bet kai pradedi kalbėti apie realius veiksmus, susiduria dvi skirtingos paradigmos. Dažnai sakoma, kad reikia investuoti į inovacijų diegimą žemos pridėtinės vertės pramonėje. Bet taip negali būti. Mes turime kurti, o ne pirkti inovacijas. Jos duoda konkurencinį pranašumą.

Paseksiu trumpą pasaką. Gyveno du broliai, kurie augino pomidorus: vienas protingas, kitas kvailas. Protingas sako, kad yra dirbtinis intelektas ir robotai. Jis nusipirks tuos robotus ir iš karto užaugins daugiau pomidorų. Pirmus metus jo efektyvumas didelis, jis juos parduoda sėkmingai, bet kitais metais ir kiti pomidorų augintojai nusiperka tokius robotus. Rinkoje pomidorų daug, nėra kam jų valgyti. Technologijos praranda prasmę. Broliukas kvailiukas sako, kad yra toks Gyvybės mokslų centras. Nuvažiuosiu pas juos ir sukursime žydrai baltus pomidorus. Jis nusprendžia juos auginti ne Lietuvoje, o Izraelyje, nes tokią spalvą mėgsta žydai. Dar daugiau, jis sugalvoja auginti tokių pomidorų sėklas. Galiausiai galima nepardavinėti nei pomidorų, nei sėklų, o prekiauti pačia technologija. Čia yra pramonės transformacija. Tu būsi vienintelis tokių pomidorų augintojas.

Mums reikia investuoti ne į inkrementines (papildančias) inovacijas, o į transformatyvias. Čia mokslininkai yra pagrindiniai aktoriai.

Mano žiniomis, vienoje biotechnologijų įmonėje vienas darbuotojas per metus sukuria 300–350 tūkst. eurų pridėtinės vertės.

Dar vienas žingsnis – technologijų vystymo centras. Buvo sukurta gera infrastruktūra, bet kitas žingsnis nebuvo žengtas. Technologijų vystymo centrai yra labai svarbūs, mums reikia bioinkubavimo pajėgumų. Tie doktorantai, baigę mokslus, visada manęs klausia, o kur mes dirbsime. GMC? Mes jau matome, kad trūksta jiems vietos, sutinku, kad nepasiekėme maksimalaus užpildymo, bet aš žiūriu į artimiausią ateitį. Manau, kad 2023–2025 metais užpildysime šitas laboratorijas visiškai. Net ir norėdami negalėsime priimti žmonių. Mes ir dabar keliame bakalauro studijų vietų mažinimo klausimą. Įsivaizduojate? Lietuvoje, kur kiti nesurenka studentų. Norime sumažinti bakalauro vietų skaičių ir padidinti doktorantų skaičių.

Technologijų vystymo centras leistų mums inicijuoti 15–20 startuolių su specialiomis laboratorijomis. Problema ta, kad visus produktus, kuriuos norime perkelti į mediciną, reikia kurti labai griežtomis ir kontroliuojamomis sąlygomis. Kiekvienas žingsnis turi būti standartizuotas. Jei taip nėra, produkto vertė krenta. Kiekvienas vamzdelis ir varžtelis, kurį tu panaudoji, turi atitikti tam tikrus standartus, būti dokumentuotas.

– Kaip lėktuvas, kuris be skrydžių ir techninio aptarnavimo istorijos yra bevertis?

– Absoliučiai. Niekas neleis žmogui lipti į tokį lėktuvą, nors jis gali būti pats geriausias. Lygiai taip pat niekas nenaudos tokio vaisto. Tai iš dalies paaiškina proceso ilgumą. Lietuvoje būtina sukurti naujas bioinkubavimo sąlygas.

– Nemanote, kad egzistuoja problema, jog į medicinos startuolius neinvestuojama, nes suvokiama, kad ateityje reikės milijardų įvairiems klinikiniams bandymams?

– Lietuvoje nėra tokių investicijų šiandien. Jei kalbame apie Lietuvos ekosistemą, suprantame, kad tos pirminės investicijos Lietuvoje gali būti 3–5 milijonai. Specifinis inkubavimas su labai stipriu akcentu medicininiam taikymui yra valstybės uždavinys, nes būtent ji gali prisiimti didesnę riziką ir sukurti rizikingų produktų ekositemą. Bankas neinvestuos be aiškaus pinigų grįžimo plano.

Galime tikėtis, kad kai kurios idėjos pasiteisins ir technologijos bus sukurtos technologijų vystymo centruose. Mes savo ištekliais turime pastumti produktą tiek, kad jis būtų patrauklus didiesiems investuotojams.

Lietuvoje nebuvo nė vieno investuotojo, kuris galėjo nupirkti „Fermentą“, bet jis atsirado Amerikoje. „Thermo Fisher“ nupirko startuolį. 1990 metais „Fermentas“ buvo mažytė kompanija. Pajamos buvo 500 tūkst. dolerių. Apie Arvydo Janulaičio verslą rašė „New York Times“.

Apskritai jaunus žmones reikia skatinti atsisakyti požiūrio į verslą, kad jis yra godus ir nesąžiningas, priešiškas viešajam sektoriui, mokslininkui. Visi akumuliuodami žinias prisidedame prie valstybės gerovės.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos mokslininkams? Lietuvos politikams?

– Mokslininkams turiu tik vieną palinkėjimą. Mūsų visų misija yra padaryti pasaulį geresnį. Mes gilinamės į pasaulio paslaptis, mes tenkiname smalsumą, bet galutinis tikslas yra toks. Linkiu siekti paties aukščiausio lygio mokslinių pasiekimų. Neatsikalbinėti ir neišsisukinėti, kad esame maži ir kažko negalime.

Andrius Sniadeckis, pirmojo chemijos vadovėlio autorius, Napoleonui pasakė, kad dėsto chemiją. Napoleonui tai sukėlė juoką, kad chemijos mokoma tokiame užkampyje. Valdovas paklausė: „Kokią dar chemiją?“, o A. Sniadeckis atsakė, kad tokią pačią kaip ir Paryžiuje. Toks mano palinkėjimas. Mes kuriame mokslą tokį patį kaip Oksforde, Harvarde ar Kembridže. Mes siekiame. Galbūt iki galo nepadarome, nes trūksta išteklių, bet siekiame. Turime orientuotis į pačius aukščiausius mokslo kokybės standartus.

O politikams palinkėčiau suprasti, kad mokslas nėra rėmimo objektas, pašalpų gavėjas. Mokslas yra investicija į šalies ateitį. Ji neatsiperka labai greitai, reikia palaukti, tačiau tai investicija su milžinišku grąžos potencialu. Jeigu mes norime, kad Lietuva taptų aukštos pridėtinės vertės šalimi, mes turime suprasti, kad be investicijų į mokslą to nepasieksime. Taškas.