Mokslas ir IT

2019.12.13 05:30

Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas: mokslininkai jau įnešė avansą, dabar valdžios eilė

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.12.13 05:30

Nors ekspertai pripažįsta, kad Lietuvoje jau sukurta patraukli mokslo infrastruktūra, jos įveiklinimas vis dar kelia problemų. Ką turėtų padaryti mokslininkai, kad valdžia jais patikėtų ir laikytųsi pažadų didinti biudžetinį mokslo finansavimą? Kodėl Lietuvoje aukštųjų technologijų srityje dirba itin mažai žmonių, o pagal šį rodiklį lenkiame tik graikus? O galbūt mokslininkų sukurta produkcija didesnių pinigų nėra verta?

Su naujuoju Lietuvos mokslo tarybos (LMT) pirmininku, Vilniaus universiteto profesoriumi ir Lietuvos mokslo premijos laureatu Romu Baronu susitinkame tą dieną, kai po daugybės metų nenutrūkstamos veiklos laikinai ir simboliškai duris užvėrė Vilniaus universitetas.

Tai protestas dėl nedidėjančio finansavimo ir mokslo bendruomenei duotų valdžios pažadų nesilaikymo. Ką apie tai galvoja Seimo patvirtintas naujasis LMT pirmininkas? Kaip jis atrems kritiką dėl daugybę diskusijų keliančio konkursinio projektų finansavimo, kuris kartais vadinamas tiesiog loterija su aiškia pabaiga? Bet apie viską iš eilės.

– Kokia yra fundamentinių mokslų svarba valstybei? Kodėl Lietuvoje jie lieka nuošalyje, nors toks fundamentinių tyrimų centras kaip CERN nuolatos pateikiamas kaip pavyzdys?

– Jūs labai gerai pastebėjote, kad kartais visuomenei atrodo, jog fundamentiniai tyrimai yra niekam nereikalingi. Manoma, kad esame per maža šalis, kad vystytume fundamentinius tyrimus. Manau, kad toks požiūris yra neteisingas, nors jis ir turi pagrindo. Mano nuomone, fundamentinių mokslų svarba yra didžiulė. Nuo naujų teorijų, kūrybiškumo, vaizduotės ir prasideda visi moksliniai tyrimai, įskaitant ir technologinę plėtrą.

Šiuo požiūriu, kai mes kartais orientuojamės į aukštą pridėtinę vertę, technologijas, pamirštame ir humanitarinius, socialinius mokslus, kurie čia tarsi neranda vietos. Kūrybiškumas, vaizduotė, verslumas svarbūs ir tai technologijų plėtrai. Be šių dalykų negaliu įsivaizduoti visuomenės gerovės. Neįsivaizduoju aukštųjų technologijų visuomenės, kurioje lygiagrečiai nebūtų kuriama aukšta socialinė, humanitarinė vertė.

Žiniatinklis buvo išrastas CERN, bet jo pirminė paskirtis nebuvo tokia, kaip interneto, jam nebuvo keliamos tokios užduotys, bet tokios žmonių iniciatyvos daro ir kultūrinę įtaką visuomenei.

Be to, pasirašinėjame elektroninius dokumentus, taikome elektroninį parašą. Šios technologijos pagrindas yra kriptografija, kuri remiasi grynai matematiniais metodais. Be matematinių metodų nebūtų ir tų technologijų. Fundamentiniai tyrimai yra daugybės technologijų, kurios šiuo metu ateina į mūsų gyvenimus, pagrindas.

– Kodėl sunku ta svarba įtikinti politikus? Vienas CERN vadovų man pasakojo, kad jau pavargo politikams aiškinti, kam mums žinoti, kokios sąlygos buvo po Didžiojo Sprogimo.

– Priežasčių gali būti įvairių, bet fundamentiniai tyrimai yra gilūs. Tos technologijos, kurias naudojame šiandien, remiasi tyrimais, kurie buvo atlikti daug anksčiau. Grąža yra daug ilgesnė nei inovacijų ar technologijų atveju. Rezultatus pamatome daug vėliau. Fundamentinių tyrimų plėtra reikalauja ilgalaikių investicijų. Ta problema egzistuoja ir ji yra ne vien Lietuvos problema.

Mokslininkai taip pat turėtų būti aktyvesni, jie turėtų komunikuoti ir visuomenei parodyti, kad fundamentiniai tyrimai yra daugelio sričių pagrindas. Inovacijos, kurios remiasi fundamentiniais tyrimais, duoda labai didelę grąžą, bet jas sunku numatyti, prognozuoti.

– Sutinkate, kad jei nutrauktume fundamentinius tyrimus, po 50 metų mums pristigtų žinių, idėjų?

– Taip. Jeigu nebūtų fundamentinių tyrimų, primityviai kalbant, nebūtų, ką taikyti. Tam tikrą laiką galima būtų egzistuoti, bet pažanga išsisemtų, ji sustotų. Inovacijos, kurios ekonomikoje yra geriausiai matomos, remiasi eksperimentine plėtra, kuri remiasi taikomaisiais tyrimais, o jie – fundamentiniais tyrimais. Tai yra grandinė, kurios negalima perkirpti. Jei ją nutrauksime ir susikoncentruosime tik į eksperimentinę plėtrą, mūsų vystymasis jau sustoja.

– Inovacijos. Kaip jas suvokti? Jaučiate, kad valdžia Lietuvoje vykdo inovacijų struktūrinę reformą?

– Šiandien apie inovacijas labai daug diskutuojama. Tai labai madingas žodis, atsiradęs netgi ministerijos pavadinime. Problema ta, kad inovacija suprantama labai skirtingai.

Pavyzdžiui, avalynės padą pastorinti, paploninti naudojant tas pačias medžiagas galima labai greitai. Galbūt visuomenei patiks, ir labai greitai turėsite pridėtinę vertę. Tai bus inovacija, verslui bus šaunu. Bet tai gali labai greitai išsisemti. Pastorinus padą, batai pasunkėjo. Tada kyla klausimas, galbūt reikia naujų medžiagų iš eksperimentinės plėtros. Padas taps patvaresnis, lengvesnis, o galbūt prireiks net fundamentinių medžiagotyros tyrimų, kad sukurtume naujas medžiagas.

Pirmu atveju inovacija nesiremia technologine pažanga. Tiesa, inovacijoms, kurios remiasi fundamentiniais tyrimais, jau reikalingos labai didžiulės įžvalgos.

Yra toks parametras – aukštųjų technologijų srityse dirbančių žmonių dalis. Jei siekiame aukštųjų technologijų bendruomenės, kur mes esame? Finansavimas yra vienas dalykas, tyrėjų skaičius – kitas, bet svarbi ir darbuotojų dalis. Mes esame priešpaskutinėje vietoje ES. Europos Sąjungos vidurkis yra 4 proc., o Lietuvoje – 2,5 proc., Airijoje – 8 proc. Tikrai yra, ką nuveikti.

Kas yra ta inovacija? Jei ji suprantama, kaip paprastas pridėtinės vertės skaičiavimas, tai tą rodiklį galima greitai padidinti, bet aukštosios technologijos yra rodiklis, kuris parodo tam tikrą jų vietą visuomenėje.

Pagal šį rodiklį 2016 metais buvome paskutinėje vietoje, šiuo metu lenkiame tik graikus. Labai norėtųsi, kad dirbančiųjų aukštųjų technologijų įmonėse skaičius artėtų prie ES vidurkio sparčiau.

– O vykdoma reforma?

– Vieną vykdomą reformą mes neišvengiamai jaučiame vien per tai, jog atsirado Technologijų ir inovacijų įstatymas. Tai įvykis, kuris nežinau, ar kur nors pasaulyje dar yra įvykęs. Įstatymu moksliniai tyrimai iš dalies yra atskiriami nuo eksperimentinės plėtros ir inovacijų. Moksliniai tyrimai tarsi sava ir atskira sritis, o eksperimentinė plėtra ir inovacijos yra kita sritis. Manau, kad tai klaidingas požiūris.

Būtina užtikrinti darnų fundamentinių, taikomųjų tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų vystymąsi. Šių 4 dedamųjų negalima skaidyti. Tas skaidymas, susikoncentruojant į inovacijas, gali duoti trumpalaikį efektą, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai nėra geras dalykas arba bent jau abejotinas.

– Universitetai, Lietuvos mokslo taryba, ES parama. Kaip turėtų mechanizmas veikti, kad iš mokslo valstybė gautų didžiausią naudą?

– Noriu atkreipti dėmesį, jog mokslinius tyrimus vykdo ne tik universitetai, bet ir mokslinių tyrimų institutai, centrai, kurių indėlis yra nemenkas. Mokslo taryba padeda organizuodama konkursinį projektų finansavimą. Taip atsižvelgiant į mokslo pažangą yra užtikrinama aukšta tyrimų kokybė. Ekspertai vertina tuos projektus.

Labai gerai, kad ES struktūrinių fondų parama yra skiriama, tai paspirtis pereinamuoju laikotarpiu, kad Lietuvos mokslininkai galėtų konkuruoti tarptautinėje mokslinėje erdvėje. Ta parama yra apčiuopiama ir vertinama, tačiau labai svarbu, kad būtų užtikrintas ir biudžetinis finansavimas. ES parama mažėja, ateityje mažės ir greičiausiai išnyks. Jei ES parama nutrūks, o tam nebus skiriama pakankamai biudžetinių lėšų, užgrius didžiulė našta. Biudžetinis finansavimas pasižymi tvarumu, turėtų pasižymėti tvarumu, užtikrinti ilgalaikį finansavimą.

– Šiuo metu esame per daug priklausomi nuo ES paramos?

– Klausimas yra diskutuotinas, bet kuo didesnė dalis bus biudžetinė, tuo situacija bus stabilesnė.

– Universitetai gauna mažai patentų, sukuria gana mažai vertingos mokslinės produkcijos? Kodėl? O galbūt nesutinkate su tuo?

– Situacija yra sudėtinga. Mums parodyti didelius skaičius yra labai sunku, nes Lietuva yra maža. Nereiktų ieškoti absoliučiųjų skaičių. Yra toks mokslinės produkcijos rodiklis, parodantis aukšto lygio publikacijas, kurios sudaro vieną procentą nuo visų publikacijų (angl. Highly Cited Papers). Lietuvoje 2013 metais tokių mokslinių darbų buvo 26, o 2018 metais jau turime 49 tokius straipsnius.

Taigi, augimas beveik dvigubas. Latviją lenkiame stipriai, nuo Estijos, deja, atsiliekame, bet jei pažiūrėsime į mokslo finansavimą ten, bus aišku, kodėl.

Tiems, kurie sako, kad mokslininkų Lietuvoje yra per daug, galiu pateikti tokį skaičių. Lietuvoje MTEP srities personalo dalis nuo aktyvios populiacijos yra 0,76 proc. ES vidurkis siekia 1,22 proc. Lyderiaujančiose šalyse (Liuksemburge, Danijoje) tas skaičius siekia ir daugiau kaip 2 proc. Lietuvoje nėra situacijos, kad tyrėjų yra santykinai daug.

– Ką atsakytumėte kritikams, kurie teigia, kad per LMT finansuoti tarptautiniai projektai „tarptautiniai“ yra tik popieriuje, jų tarptautiškumas yra labai žemas?

– Nemanau, kad tarptautiškumas yra tik popieriuje. Aišku, jo niekada nebūna per daug. Šioje srityje galima nuveikti daug ir ne tik moksle, bet ir, pavyzdžiui, organizuojant studijas.

LMT yra daugybė tarptautinių finansavimo modelių, kvietimų, programų. Vykdomos stažuotės, mainai, bendri projektai. Nėra taip, kad tas tarptautiškumas būtų tik popieriuje. Bendros publikacijos su užsienio partneriais, yra daugybė projektų, kuriuose dalyvauja ir užsienio šalys.

– LMT kartais kritikuojama, kad įtvirtina vieno Lietuvos universiteto dominavimą?

– Neaišku, ką mes laikysime dominavimu. LMT finansavimą projektams skirsto konkurso būdu. Dažnai tam pakviečiami tarptautiniai ekspertai, atsižvelgiama į jų išsakytą nuomonę. Sunku būtų įžvelgti dominavimą.

Pagal laimėtus projektus ten, kur yra didesnis potencialas, natūralu, kad ten finansuojamų projektų dalis yra didesnė nei ten, kur potencialas yra mažesnis. Bendrai finansuotų paraiškų 2018 metais buvo tik 13 proc. Tai yra labai mažas skaičius. Gali suveikti atsitiktinumo faktorius. Mokslo bendruomenė yra nusivylusi, todėl gali ieškoti tam tikrų pasiaiškinimų. Mažas finansuojamų projektų skaičius tampa nusivylimo pagrindu. Papildomas finansavimas situaciją galėtų pagerinti.

Ar LMT vadovybėje yra dominavimas? Aš esu Vilniaus universiteto profesorius, planuoju derinti darbą su pedagogine ir moksline veikla universitete. Bet pagrindinė LMT veikla vyksta komitetuose. Tiek komitetuose, tiek valdyboje yra atstovų iš įvairiausių institucijų.

– Kaip išsikapstyti iš to užburto rato „pinigai mokslui bus, kai bus rezultatai“?

– Reikalingas politinis sprendimas, politinė valia valstybei investuoti į mokslą. Kai kalbama apie investavimą, klausiama, o kas iš to bus. Problema ta, kad grąža yra gana lėta. Sunku tikėtis greitos grąžos, vaisiai užauga ne taip sparčiai, jie ne visada yra prognozuojami. Visgi, mano nuomone, Lietuvos mokslas parodė gyvybingumą ir pasiruošimą konkuruoti tarptautinėje mokslinėje arenoje. Lietuvos mokslininkai savo indėlį jau padarė avansu.

Parodėme, kad mes gebame ir esame pasiruošę, o toliau viskas priklauso nuo valstybės sprendimo. Kokią ateitį ji įsivaizduoja? Svarbu to neatidėlioti. Paskui gali būti per vėlu. Sugriovus šitą sistemą, sugrįžti gali būti sunku. Tendencijos kelia nerimą. Programoje „Europa 2020“ buvo išsikeltas tikslas, kad moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai finansavimas sudarys 1,9 proc. nuo BVP. Akivaizdu, kad tai nebus įgyvendinta. Dabar kalbama apie daug mažesnius skaičius.

2004 metais buvo pasirašytas memorandumas, kuriame pasakyta, kad valstybės lėšos, skiriamos eksperimentinei plėtrai ir moksliniams tyrimams, augs po 0,1 proc. BVP ir 2010 metais pasieks 1 proc. 2018 metais turime 0,88 proc. Nepasiekėme to, ką buvome įsipareigoję 2010 metais. Senas įsipareigojimas buvo iš dalies vykdomas, nes 2015 metais mes pasiekėme 1,04 proc. ribą, bet paskui finansavimas krito. Ta tendencija ypač kelia nerimą.

– O jums, kaip piliečiui, kokia Lietuva artimiausia? Technologijų, žinių centras?

– Įsivaizduoju ekonomiką, kuri yra aiškiai orientuota į aukštą pridėtinę vertę. Tačiau negalima suabsoliutinti, kad mums svarbi tik technologinė plėtra. Tai turėtų būti derinama su aukšta kultūrine ir socialine verte.

– Palaikote Vilniaus universiteto protestus? Laikiną veiklos sustabdymą?

– Tiek kaip dėstytojas, tiek kaip Lietuvos mokslo tarybos vadovas suprantu tą nerimą dėl finansavimo. Jei kalbėtume apie priemones, kuriomis to siekiame, tai yra institucijos apsisprendimo reikalas, universiteto vadovybės pasirinkimas, kurio nenorėčiau komentuoti.

– Ką sieksite padaryti pirmininkaudamas Lietuvos mokslo tarybai?

– Uždaviniai LMT yra suformuluoti įstatyme. Galima išskirti juos keturis. Aš, eidamas į pirmininkus, pažiūrėjau ir man artimiausia ketvirtojo uždavinio frazė: formuoti Lietuvoje moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai palankią aplinką.

Sieksiu, kad būtų užtikrinta darni fundamentinių, taikomųjų tyrimų, eksperimentinės plėtros, inovacijų plėtra visose mokslo srityse.

– Kaip tai padaryti? Duoti visiems daugiau pinigų?

– Klausimas sudėtingas. Sieksime.