Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) sunaikino „Spindulio“ draugijos, per kurią „Vilniaus prekyba“ pasipelnė iš valstybės, mokestinio patikrinimo dokumentus. Tai išsiaiškino duomenis dokumentiniam filmui „PC Lietuva“ rinkęs LRT Tyrimų skyrius. Vadinamoji „Spindulio“ istorija kadaise metė šešėlį ne tik ant neįgaliaisiais pasinaudojusių verslininkų, bet ir ant sutramdyti jų nesiryžusių valstybės institucijų bei politikų. Surinkti duomenys rodo, kad panaši schema pritaikyta ir keleriais metais anksčiau – per cukraus fabrikų privatizavimą. Tai verslininkams atnešė pirmuosius milijonus.
Tai – pirmoji LRT Tyrimų skyriaus publikacija iš tyrimo apie prekybos centrų Lietuvoje kūrimąsi, pagal kurį buvo sukurtas dokumentinis filmas „PC Lietuva“.
Aiškėja, kad VMI sunaikino visuomeninės neįgaliųjų organizacijos „Spindulys“ draugijos, per kurią tuometė „Vilniaus prekyba“ iš valstybės atgavo daugiau kaip 76 mln. litų (22 mln. eurų) pridėtinės vertės mokesčio (PVM), mokestinio patikrinimo dokumentus. Tačiau informaciją apie tai LRT Tyrimų skyriui ši institucija pateikė tik po kelių mėnesių susirašinėjimo.
LRT Tyrimų skyrius prašė dokumentų, galinčių atskleisti, kodėl 2002 m. Generalinė prokuratūra taip ir nerado pagrindo pradėti tyrimą dėl pasipelnymo iš tariamos pagalbos neįgaliesiems, o VMI bei Finansų ministerija dėl nustatytų pažeidimų nesikreipė į teismą. VMI du mėnesius tikino, kad dokumentų negalėtų pateikti be savininko, t. y. „Vilniaus prekybos“, sutikimo. Prašymą pagrindus teisiniais argumentais, nuskambėjo atsakymas: byla sunaikinta.
„Žinokit, iš tiesų jau neturim tų dokumentų. <...> Pirmadienį merginos dar ieškojo po archyvus, gal, sako, kažkur kažkas yra. Bet nėra. Deja“, – 2021 m. lapkričio pabaigoje tikino VMI komunikacijos specialistas Laimonas Rimkus.
Tačiau VMI iki šiol atsisako pateikti šių dokumentų sunaikinimo aktą. Maža to, ši institucija teigia negalinti nurodyti net metų, kada dokumentai sunaikinti.
„Pagal teisės aktus fizinių asmenų dokumentams nustatytas 15 metų saugojimo terminas, o juridinių asmenų –10 metų saugojimo terminas nuo dokumento sudarymo. Taigi, teoriškai, jei juridinio asmens (įmonės) mokestinis patikrinimas atliktas, pvz., 2002 m., tai dokumentai apie patikrinimą turėjo būti saugomi ne trumpiau kaip iki 2013 m., ir tuomet, įtraukus į naikinimo aktą, sunaikinami“, – nurodė VMI komunikacijos vadovė Rūta Asadauskaitė.
Jos teigimu, suėjus dokumento saugojimo terminui, į vieną dokumentą, t. y. vieną naikinimo aktą, įtraukiama aibė tais metais naikinamų dokumentų, nurodant bendrą naikintinų vienarūšių dokumentų skaičių.
„Naikinimo akte pateikiama informacija neleidžia identifikuoti dokumentų turinio, todėl pasakyti, kuriais konkrečiai metais sunaikinti dokumentai, susiję būtent su jūsų minimu patikrinimu, nėra galimybės“, – atsakė VMI atstovė.
Anksčiau VMI Komunikacijos skyrius tikino, kad dokumentų sunaikinimo aktai priskiriami prie paslaptyje laikomos informacijos ir trečiosioms šalims neteikiami. Pasak VMI, jos tvarkoma informacija klasifikuojama į įslaptintą, paslaptyje laikomą / nelaikomą ir viešai skelbiamą.
„Prie paslaptyje nelaikomos informacijos nėra priskiriama informacija apie dokumentų naikinimą. Atsižvelgdami į tai, neturime teisinio pagrindo pateikti dokumentų naikinimo aktų kopijų“, – LRT Tyrimų skyriui nurodė ši institucija.
„Spindulio“ draugijos atvejis, dėl kurio 2002 m. tuometė „VP Market“ („Vilniaus prekyba“) iš valstybės susigrąžino per 76,2 mln. litų PVM, yra viena ryškiausių ir iki šiol neužmirštų praeities dėmių. Tačiau to laikmečio liudytojai prasitaria, kad „Vilniaus prekyba“ 2002 m., kurdama PVM susigrąžinimo schemą, galėjo pasinaudoti dar 1998 m. įgyta patirtimi. Tai vadinamoji cukraus istorija, kai besikurianti „Vilniaus prekybos mažmena“ jos tuo metu valdytuose cukraus fabrikuose įdarbino neįgaliuosius.
Istorija, vedanti iki premjerų
Visuomenėje dažnai keliamas klausimas, iš kur didieji prekybininkai, pastaruosius dešimtmečius intensyviai vykdantys plėtrą, sukaupė lėšų tokiam augimui. „Vilniaus prekybos“ atveju galima teigti, kad akcininkai kapitalą susikrovė iš Danijos investuotojui „Danisco sugar“ parduotų didžiausių Lietuvos cukraus fabrikų akcijų. Jos supirkinėtos nuo 1995 m., o danams perleistos 1998 m. rugsėjį.
Iš sandorių valstybė tuo metu uždirbo apie 12 mln. litų (apie 3,5 mln. eurų). Į „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkų kišenes įkrito apie 100 mln. litų (beveik 29 mln. eurų).
„Tai buvo nemaži pinigai. Tada pasirinktas lemiamas akcentas – nuspręsta investuoti į parduotuvių statybą. Nors tuo metu niekas nemanė, kad mažmeninė prekyba savaime puikus biznis“, – 2003 m. „Šiaulių kraštui“ pasakojo vienas „Vilniaus prekybos“ akcininkų Ignas Staškevičius.
Dabar I. Staškevičius, „Vilniaus prekybos grupės“ akcininkas, teigia, kad tai buvo rizikingas, bet pasiteisinęs sprendimas. „Tai buvo apie 33 mln. dolerių, kuriuos investavome į prekybą. Bet tai irgi buvo ryžtingas žingsnis: niekas nežadėjo, kad bus viskas gerai, kad nebus krizės, kad pavyks. Tai buvo rizikingas sprendimas, bet jis pasiteisino ir sustiprino mūsų konkurencines galimybes“, – sakė jis LRT Tyrimų skyriui.
Tačiau Lietuvos verslo istorijoje cukraus fabrikų privatizavimas taip ir liko šešėlyje. Tuos įvykius užgožė dar skandalingesni privatizavimai bei bankų griūtis.
Įvykių liudininkai kalba, kad cukraus sandoris nebūtų įvykęs be dviejų premjerų priimtų sprendimų: Adolfo Šleževičiaus, tuometės Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininko: jam dirbant sudarytos sąlygos fabrikų akcijas supirkinėti privatiems asmenims; taip pat tuomet konservatoriaus Gedimino Vagnoriaus, kurio parašas sudarė galimybes verslininkams akcijas pelningai parduoti. Ir verslininkai, ir politikai ryšius neigia.
Rinkoje pasirodė kaip užsienio atstovai
1994 m. Lietuva ieškojo išeičių, ką daryti su keturiais cukraus fabrikais, nebeatlaikančiais konkurencinio spaudimo iš užsienio. Taip jie atsidūrė lengvatinio privatizavimo sąrašuose. 1995 m. tarptautinė konsultacijų bendrovė „KPMG Peat Marwick“ pasiūlė Lietuvai keturis cukraus fabrikus sujungti į nacionalinį koncerną, kuris ateityje peraugtų į kontroliuojančiąją bendrovę (angl. holding company). Ši sukurtų bendrą įmonę su užsienio investuotojais.
Tačiau A. Šleževičiaus Vyriausybė įžvelgė grėsmę, kad užsienio investuotojai „numarins“ mažiau gyvybingas įmones. Todėl padaryta kitaip – fabrikus leista privatizuoti žaliavų tiekėjams ir cukraus fabrikų darbuotojams, o dalis akcijų liko valstybei. Taip pat leista akcijas pirkti ne tik už investicinius čekius, bet ir už grynuosius pinigus.
Į darbuotojų įgytas cukraus fabrikų akcijas jau 1995 m. pabaigoje nusitaikė grupė asmenų, susijusių su Londone registruota kompanija „Albert Mortensen SA“. Ji buvo pristatoma kaip užsienio kapitalo įmonė, tačiau joje veikė žmonės, sieti su vos metais anksčiau įkurta „Vilniaus prekyba“. Užsienio akcininkų įgaliotiniu buvo pristatomas I. Staškevičius, vienas „Vilniaus prekybos“ steigėjų. Cukraus fabrikų akcijas jie supirkinėjo kartu su bendrove „Urdžia“, nuo kurios prasidėjo „Vilniaus prekybos“ tinklų plėtra.
1996 m. su „Vilniaus prekyba“ siejami asmenys įsigijo kontrolinį (53 proc.) „Panevėžio cukraus“ akcijų paketą. Per šią įmonę jie pradėjo supirkti ir „Kėdainių cukraus“ akcijas.
Tuometė Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba (VKVTGT) skundėsi, kad tai kelia nerimą dėl koncentracijos, bet padaryti jie esą nieko negali. Konkurenciniai ribojimai galiojo ūkio subjektams – norėdami įsigyti daugiau kaip 20 proc. konkuruojančios bendrovės akcijų, jie turėjo gauti konkurencijos prievaizdų leidimą. Bet ši sąlyga negaliojo, kai supirkimą vykdė fizinis asmuo.
Tuo pasinaudojo „Vilniaus prekyba“ – cukraus įmonių akcijas supirkinėjo atskiri fiziniai asmenys. Pavyzdžiui, 1996 m. žiniasklaidoje skelbta, kad 10,06 proc. „Kėdainių cukraus“ fabriko akcijų tiesioginiu sandoriu už 1,181 mln. litų įsigijo vienas „Vilniaus prekybos“ darbuotojas. Tame pačiame straipsnyje cituotas „Vilniaus prekybos“ prezidentas I. Staškevičius teigė, kad pati bendrovė neturi nė vienos „Kėdainių cukraus“ fabriko akcijos. Jas yra įsigiję su „Vilniaus prekyba“ susiję fiziniai asmenys, tarp jų – „Vilniaus prekybos“ dalininkai.
„Akcijos perkamos už privačių asmenų pinigus, kurie yra deklaruoti“, – 1996 m. pabaigoje I. Staškevičių citavo „Verslo žinios“.
Neįgaliųjų metais pasinaudojo neįgaliaisiais
1996 m. Vyriausybė paskelbė neįgaliųjų metais. O prekybininkai cukraus fabrikuose pirmą kartą pritaikė neįgaliųjų įdarbinimo schemą, po kelerių metų sėkmingai panaudotą „Spindulio“ draugijos istorijoje.
LRT Tyrimų skyriaus surinkti duomenys rodo, kad galimybę pasinaudoti neįgaliaisiais atvėrė 1995 m. pavasarį A. Šleževičiaus Vyriausybėje dirbusio finansų ministro Reinoldijaus Šarkino pateiktas PVM įstatymo pakeitimas. Jo esmė buvo PVM lengvatos taikymas neįgaliųjų organizacijų įmonėms.
Taigi, „Panevėžio cukrus“, perimtas „Vilniaus prekybos“ žmonių, paskelbė akciją „Cukrus be antkainio“. Tokią pat netrukus pradėjo ir „Kėdainių cukrus“. Per akciją regiono gyventojams, turintiems I neįgalumo grupę, žadėta dovanoti po kilogramą cukraus. II ir III grupės neįgalieji kas mėnesį galėjo nusipirkti kilogramą cukraus keliasdešimčia centų pigiau. Produkcijai dalyti taip pat samdyti neįgalieji.
Į „Vilniaus prekybos“ valdomus cukraus fabrikus neįgalieji buvo įdarbinami sumaniai. 1997 m. pradžioje įsteigta bendrovė „Cukraus pramonės aptarnavimas“ (veikė iki 2002 m.). Cukraus fabrikų darbininkams bei specialistams siūlyta į ją pereiti. Jiems žadėta palikti buvusį darbo užmokestį, išsaugoti teisę į kasmetines atostogas, mokėti su darbo stažu susijusias pinigines kompensacijas. Taip pat garantuota teisė grįžti į fabrikus, jei naujoji bendrovė būtų likviduota.
Daugiau nei pusei cukraus fabrikų darbininkų ir specialistų perėjus į naująją bendrovę, įmonėse juos pakeitė neįgalieji. Jie samdyti už minimalų atlyginimą, pagal terminuotas trijų mėnesių sutartis.
„AB „Panevėžio cukrus“, kviečianti dirbti Panevėžio apskrities invalidus, primena pajudėjusį traukinį. Neįgalieji mėgina įlipti į paskutinį vagoną, tačiau laimi stipriausieji, mat norinčiųjų uždirbti ne mažiau nei 320 litų yra daug, o bendrovė laikinai įdarbins tik 300 žmonių“, – 1997 m. vasarį rašė dienraštis „Respublika“.
Anksčiau skelbtais VMI duomenimis, tuo metu „Panevėžio cukraus“ fabrike cukraus pardavimo agentais buvo įdarbinti 203 neįgalieji, jie sudarė 53,9 proc. fabriko darbuotojų. „Kėdainių cukruje“ 509 neįgalieji (57 proc. fabriko darbuotojų). Tai verslininkams leido pasinaudoti PVM įstatyme numatyta sąlyga: kai daugiau kaip pusė darbuotojų yra riboto darbingumo, įmonė gali būti atleista nuo PVM. Tokiu būdu prekybininkai iš valstybės atgavo 44,5 mln. litų (beveik 13 mln. eurų) legaliai nesumokėto PVM.
Konstitucijos pažeidimas liko neįvertintas
1998 m. birželį „Vilniaus prekyba“ turėtas „Panevėžio cukraus“ akcijas perleido Danijos įmonei „Danisco sugar“. Ši vos po savaitės kreipėsi į VKVTGT, pranešė apie ketinimus įsigyti visų Lietuvos cukraus fabrikų akcijas. Tokiu būdu danų rankose turėjo atsidurti 90 proc. Lietuvos cukraus rinkos.
„Konkurencijos taryba negalėjo leisti tokios koncentracijos, kai „Danisco sugar“ būtų pakliuvę trys didžiausi cukraus fabrikai. Dėl to priėmė sprendimą, kad tokia koncentracija draudžiama“, – LRT Tyrimų skyriui aiškino tuometis Konkurencijos tarybos vadovas Rimantas Stanikūnas.
Tada danai kreipėsi į premjerą G. Vagnorių – galiojusiame Konkurencijos įstatyme buvo išlyga, kad, konkurencijos prievaizdams nepritarus rinkos koncentravimui, leidimą tai padaryti raštišku sprendimu gali duoti Vyriausybė.
Vos po kelių savaičių, 1998 m. liepos 22 d., Vyriausybės posėdyje pritarta „Danisco sugar“ prašymui dėl cukraus fabrikų įsigijimo. Vykdyti koncentraciją jie galėjo aukcione įsigiję valstybės valdytus cukraus fabrikų akcijų likučius. Sprendimas dėl leidimo supirkti akcijas net nebuvo įteisintas kaip Vyriausybės nutarimas – tiesiog įrašytas į posėdžio protokolą. Dokumentas nebuvo skelbtas viešai, o vėliau paaiškėjo, kad jį pasirašė tik premjeras G. Vagnorius.
Po trejų metų Konstitucinis Teismas konstatavo, jog premjero G. Vagnoriaus Vyriausybės posėdžio protokole įrašytas sprendimas leisti „Danisco Sugar“ įsigyti apie 90 proc. Lietuvos cukraus pramonės akcijų prieštarauja Konstitucijai, o skelbimo tvarka – teisinės valstybės principui.
Tačiau jokių sankcijų sprendimą priėmę politikai, tuo metu jau nebebuvę valdžioje, nesulaukė. „Šis protokolinis sprendimas liečia tik procedūrą, leidimą įsigyti tuos bankrutavusius fabrikus, daugiau nieko. <...> Tai yra vienas iš tūkstančių protokolinių sprendimų, kuriuos Vyriausybės – Vyriausybės, pabrėžiu – priimdavo iki šiol būtent protokoliniais sprendimais Vyriausybės nariams balsuojant“, – po Konstitucinio Teismo posėdžio aiškino G. Vagnorius.
Ne tokia jau brangi kelionė
Perleidę danams cukraus fabrikų akcijas, „Vilniaus prekybos“ žmonės 1998 m. uždirbo tiems laikams įspūdingą 100 mln. litų sumą. Tų pačių metų gruodį, t. y. keli mėnesiai po palankaus Vyriausybės sprendimo, premjeras G. Vagnorius su žmona bei grupe žinomų verslininkų leidosi į privačią kelionę Šri Lankoje. Žiniasklaida skaičiavo, kad premjero šeimai išvyka galėjo kainuoti apie 20 tūkst. litų, tačiau viešumoje taip ir nebuvo paaiškinta, iš kokių lėšų kelionė apmokėta. Aprašydamas kelionę, portalas „Delfi“ vėliau skaičiavo, kad metinis premjero G. Vagnoriaus atlyginimas 1997 m. siekė apie 60 tūkst. litų atskaičius mokesčius.
Komentuoti to meto santykių su prekybininkais LRT Tyrimų skyriui G. Vagnorius nepanoro. „Žiūrėkit, kuo daugiau tinklų valstybėj, tuo geriau. Kuo daugiau tinklų, tuo didesnė konkurencija, ir viskas. Ir čia kažkokia išgalvota tema, niekaip nesuprantu, ką jūs prie manęs pritempt norit. Prie tinklų? Tai gerai, kad tinklai, ir visas pasaulis stengiasi eiti. Nenoriu kvailai atrodyti ir kalbėti. Juo labiau ruoštis. Tai tikrai ne mano tema“, – pareiškė jis.
Prieš kelerius metus, kalbinamas portalo „Delfi“, ekspremjeras griežtai neigė kalbas apie galimus prekybininkų ir politikų santykius. „Tie, kurie tai kalba, gali pažiūrėti, ar randa mano kokių nors ryšių su kokiu nors tinklu. Nėra jokiuose tinkluose, jokiose įmonėse akcijų, ir manau, kad tos kalbos buvo tyčia kurstomos politinės konkurencijos pagrindu. Dėl užnugario – manau, tai visiškai tuščios kalbos. Jokia Vyriausybė – nei mūsų, nei vėlesnės – neturėjo nei galimybės, nei poreikio kištis į prekybos centrų kūrimąsi, juo labiau kad konkurencija nuo pat pradžių buvo didžiulė“, – sakė buvęs politikas.
Verslininkų sąsajas su tuomečio premjero šeimos kelione į egzotišką šalį neigė ir I. Staškevičius. „Ne, ta kelionė irgi aprašyta, žinom, kuo baigėsi. Nemanau, kad ji buvo tokia brangi, kad ją reiktų finansuoti. Jau tais laikais, jei tai būtų kita industrija, jei tai kvepėtų kokiais nors užsakymais, galbūt tai ir būtų verta daryti, bet čia ne tas atvejis“, – LRT Tyrimų skyriui aiškino verslininkas, klausiamas, ar „Vilniaus prekyba“ pasirūpino G. Vagnoriaus išvyka.
Neužteko drąsos ir valios
Po kelerių metų, 2002 m., „Vilniaus prekyba“ ir vėl atsisuko į neįgaliuosius. Šį kartą, pasinaudojusi neįgaliųjų organizacijų valdomoms įmonėms taikomomis lengvatomis, „Vilniaus prekyba“ (tuo metu „VP Market"“) iš valstybės susigrąžino 76,244 mln. litų (22 mln. eurų) PVM. Tiesa, pinigai verslininkams nebuvo pervesti, bet įskaityti.
Tuo metu veikę politikai ir pareigūnai apie „Spindulį“ viešai nenori kalbėti iki šiol. Tačiau kai kurie aukštus postus užėmę asmenys LRT Tyrimų skyriui neoficialiai prisipažino savo didžiausia klaida laikantys tai, kad neužteko drąsos ir valios dėl verslininkų veiksmų kreiptis į teismą. Jų teigimu, nors procesą greičiausiai būtų pralaimėję, „Vilniaus prekybos“ žmonės būtų gavę pamoką, kad valstybė nesitaikstys su jų veiksmais. Tačiau 2002 m. visi, tiek Generalinė prokuratūra, neradusi pagrindo pradėti tyrimą, tiek VMI bei Finansų ministerija, sudėjo ginklus.
Net to meto žiniasklaida buvo atsargi. Vienas iš nedaugelio, nuodugniai aprašiusių šią istoriją, buvo dienraštis „Verslo žinios“. Jo vadovas Rolandas Barysas LRT Tyrimų skyriui patvirtino, kad žurnalistai patyrė didelį spaudimą.
„Jautėme spaudimą viešumoje tiek aš asmeniškai kaip leidinio vadovas, tiek žurnalistai. Apskritai buvo tiesioginių ir netiesioginių bandymų nuskandinti tą istoriją. Ji buvo iš visų pusių negraži, visoms pusėms nepatogi. Ji nepatogi buvo verslininkams, neįgaliųjų organizacijų atstovams, be galo nepatogi politikams – tiek kairėje, tiek dešinėje. Ji dar turėjo labai neigiamą atspalvį, kad kūrė visuomenėje nusivylimo jausmą“, – sakė „Verslo žinių“ vadovas.
Būtent tuo metu nuskambėjo frazė: „Teisėta, bet ar teisinga?“
„Ši istorija paliko labai didelę dėmę verslo pasaulyje. Kad verslu Lietuvoje šiandien nepasitikima taip, kaip kitose išsivysčiusiose valstybėse, manau, iš dalies yra kalta būtent „Vilniaus prekybos“ grupė, kuri pasinaudojo įstatymų spraga. Ar ji sąmoningai, ar nesąmoningai atsiradusi, bet jie turėjo pasirinkimą. Deja, jų pasirinkimas buvo ne visuomenės labui“, – kalbėjo R. Barysas.
Turtas keliavo tarp savų
Išmoninga schema buvo įgyvendinta vos per metus. 2001 m. spalį „Vilniaus prekybos“ nekilnojamąjį turtą valdžiusios įmonės „VP Nekilnojamasis turtas“ ir „Turto vystymo įmonė“ įkūrė bendrovę „Optimali investicija“. Jai atiteko stambūs objektai: „Maxima“ parduotuvės, „Maxima bazė“ ir kiti, kurių bendra vertė siekė 600 mln. litų (174 mln. eurų). Taip esą norėta atskirti turtą ir valdyti rizikas. „Optimalios investicijos“ vadovu tapo vienas „Vilniaus prekybos“ kūrėjų Mindaugas Marcinkevičius.
2002 m. kovą Eda Krasnadamskienė – „Vilniaus prekybos“ akcininkų Žilvino Marcinkevičiaus gyvenimo draugė bei Nerijaus Numavičiaus sesuo – įsteigė visuomeninę neįgaliųjų organizaciją „Spindulio“ draugija. Jau balandį šiai draugijai buvo parduota „Optimali investicija“ su visomis jos žinioje atsidūrusiomis „Vilniaus prekybos“ didžiosiomis parduotuvėmis. Po kelių mėnesių kalbėdamas Seimo Antikorupcijos komisijoje Ž. Marcinkevičius pabrėžė, kad sandoris įvyko, nes „VP Market“ ir „Spindulio“ draugiją siejo labdaros idėja.
Vos po mėnesio, 2002 m. gegužę, „Vilniaus prekyba“ savo nekilnojamąjį turtą iš „Spindulio“ draugijos atpirko. Verslininkai viešai tvirtino, kad tokį sprendimą paskatino nepalankus Vakarų investuotojų ir vietos politikų požiūris į įmones, kurios turi verslą, bet neturi nekilnojamojo turto.
Po šio sandorio „Vilniaus prekyba“ deklaravo VMI, kad įmonei turėtų būti grąžinta 103,6 mln. litų (beveik 30 mln. eurų) PVM. Prekybininkai rėmėsi įstatymo išlyga, numačiusia, kad, parduodant neįgaliųjų organizacijoms priklausantį turtą, PVM netaikomas.
LRT Tyrimų skyriaus surinktais duomenimis, tai leido įstatymo išlyga, numačiusi, kad PVM lengvata taikoma ir tuo atveju, kai įmonės steigėjai ar savininkai yra neįgaliųjų draugijos (nors neįgalieji ten realiai nedirba). Ši norma atsirado 2002 m. kovo pradžioje, Seimui balsuojant dėl naujos PVM įstatymo redakcijos. Ji įtraukta Seimo liberalų atstovo Prano Vilko iniciatyva prieš pat balsavimą, nors parlamentiniai komitetai buvo ją atmetę. Politikai visą įstatymo pakeitimą patvirtino nesigilindami bendru sutarimu, o P. Vilkas, prasidėjus skandalui dėl „Vilniaus prekybos“ susigrąžinto PVM, tikino norėjęs tik padėti neįgaliesiems.
Valstybė nepabandė gintis
2002 m. vasarą „Vilniaus prekybos“ deklaracijos dėl 103 mln. litų PVM sugrąžinimo teisingumą patikrinę VMI pareigūnai nustatė, jog bendrovės teikiama suma yra didesnė, nei turėtų būti. Todėl grąžintiną PVM sumažino 27 mln. litų. Taip pat verslininkams skyrė 2,7 mln. litų (0,8 mln. eurų) baudą. Tuo metu galioję teisės aktai numatė, kad už tokį prasižengimą gali būti skiriama 50 proc. dydžio bauda.
VMI kontroliuojanti Finansų ministerija tada paviešino, kad dėl „Vilniaus prekybos“ veiksmų buvo svarstyta kreiptis į teismą. Tačiau mokesčių kontrolieriai tik sustabdė PVM grąžinimą bendrovei, laukdami Generalinės prokuratūros tyrimo išvadų. Į prokurorus 2002 m. rugsėjį kreipėsi Seimo Antikorupcijos komisija, prašydama nustatyti, ar „Vilniaus prekybos“ ir „Optimalios investicijos“ sandoris nebuvo sudarytas siekiant „nesąžiningai pasinaudoti įstatymų lengvatomis“.
Tačiau tų metų spalio pabaigoje Generalinė prokuratūra paskelbė, kad nenustatė įstatymų pažeidimų, todėl atsisako civiline tvarka kreiptis į teismą. Po to tokius ketinimus pamiršo ir VMI.
Tų metų gruodį rankas nuleido ir Seimo Antikorupcijos komisija.
„Antikorupcijos komisija savo kompetencijos ribose padarė viską, ką galėjo. Šioje teisinėje sistemoje nėra galimybių daugiau ką nors daryti. Galime atrodyti juokingi, kai Finansų ministerija, VMI, Generalinė prokuratūra teigia, kad viskas gerai“, – Seime surengtoje spaudos konferencijoje sakė komisijos pirmininkė Nijolė Steiblienė.
Vienintelis tuo metu politikų pasiektas rezultatas buvo 2002 m. rugsėjį Seimo priimtas PVM įstatymo pakeitimas, kurį pateikė N. Steiblienė. Pakeitimas atšaukė nuostatą, kad PVM lengvata gali būti taikoma ir įmonei, kurią įsteigė arba kurios akcininke yra neįgaliųjų visuomeninė organizacija, nors ten neįdarbintas nė vienas riboto darbingumo asmuo. Balsavime dėl pataisos dalyvavo mažiau nei pusė Seimo narių. Daugiausia šį klausimą ignoravo opozicijoje buvę liberalų ir konservatorių atstovai.
Fondas veikia toliau
Įstatymų pataisos netaikomos atgaline data, todėl „Vilniaus prekyba“ PVM lengvata dar pasinaudojo. Finansų ministerija patvirtino, kad 76,2 mln. litų PVM bus grąžinti „VP Market“. Valstybė per rekordiškai trumpą laiką atsiskaitė su bendrove: pirmas įskaitymas buvo padarytas 2002 m. gruodžio 19 d., paskutinis – 2004 m. sausį.
Pabaigus šį sandorį, „Spindulio“ draugija buvo performuota. 2003 m. gegužės 8 d. atsirado labdaros ir paramos fondas „Vilties spindulys“, kurio dalininkėmis tapo „Vilniaus prekybos“ akcininkų tuometės antrosios pusės. Vėliau jas pakeitė pati „Vilniaus prekyba“ ir vienas grupės kūrėjų N. Numavičius (dabar N. Numa, – LRT).
Nuo 2017 m. fondas vadinamas Vilniaus prekybos paramos fondu „Dabar“. Praėjusių metų lapkritį Registrų centre fiksuota, kad fondo dalininkais yra „Vilniaus prekyba“, „Maxima grupė“ bei Nyderlandų bendrovė „Metodika B. V.“, siejama su N. Numa.
„Visų pirma reikia pasakyti, kad dėl „Spindulio“ visi yra atsiprašę ir pasakę, kad to nereikėjo. Ir man atrodo, kad to nereikėjo, nes iš to nebuvo jokios naudos“, – LRT Tyrimų skyriui sakė I. Staškevičius.
Vis dėlto, prisimindamas 2002 m., jis neslėpė: „Sumanymas buvo, kad tie pinigai galėtų grįžti ir būti panaudoti plėtrai. Tas nebuvo padaryta. Ir ačiū Dievui, ir nereikia.“
Pasitikslinus, kad sumanymas greičiausiai būtų buvęs įgyvendintas, jeigu istorija nebūtų paviešinta, I. Staškevičius sakė: „Na, taip... Kas būtų buvę, dabar jau galime spekuliuoti ir kalbėti. Bet to, laimei, nebuvo.“
2002 m. stipresnė už valstybę pasirodžiusi „Vilniaus prekyba“ vėlesniais laikais iš tiesų ne kartą atsiprašinėjo už „Spindulio“ draugijos istoriją. Dar 2015 m. N. Numavičius per atstovus išplatino pranešimą, kuriame teigė, kad „taip elgtis mums tikrai nederėjo“.
„Vienintelis mūsų pasiteisinimas tai, kad pinigai niekur nedingo, o 16,5 mln. litų (4,8 mln. eurų) buvo išdalyti išties prasmingai paramai – padėjome rengtis Lietuvos olimpiečiams, rėmėme kultūrinius renginius, vaikų ugdymo įstaigas, neįgaliuosius“, – teigta pranešime.
2017 m., keičiant fondo pavadinimą, oficialiai platintame pranešime buvo nurodoma, kad paramos fonde sukaupta 13,67 mln. eurų, kuriuos valdo bendrovė „Vestodija“ (buvusi „Optimali investicija“). Taip pat minėta, kad 2002–2016 m. fondas paramai ir labdarai skyrė 4,8 mln. eurų.
To meto fondų ataskaitos nebuvo skelbiamos viešai – prievolė jas teikti Registrų centrui atsirado tik 2015 m. Remiantis oficialiais Registrų centro duomenimis, 2015–2021 m. Vilniaus prekybos paramos fondas „Dabar“ labdarai piniginėmis lėšomis skyrė beveik 1,4 mln. eurų.
