LRT tyrimai

2019.08.01 05:30

LRT tyrimas. Žemės grąžinimas – Kauno valdžios ir verslo interesams

Kauno mero patarėjo komentaras
Jurgita Čeponytė, LRT Tyrimų skyrius, LRT.lt2019.08.01 05:30

Viešojoje erdvėje ne kartą kalbėta apie žmones, kelis dešimtmečius nesėkmingai bandančius atgauti tėvams ar seneliams priklausiusias žemes miestuose. Tačiau susigrąžinti sovietmečiu nusavintą žemę tampa paprasčiau, jei ji patraukli verslininkams. LRT Tyrimų skyriaus surinkti duomenys rodo, kad Kaune atsiranda galimybė atgauti žemę net ir ant vaizdingų šlaitų ar nuo vandenviečių atriektose teritorijose. Tokie sklypai per kelias dienas po grąžinimo pereina į nekilnojamojo turto vystytojų arba miesto vadovų rankas.

LRT Tyrimų skriaus šaltiniai teigia, kad tarpininkams pavyksta atkurti nuosavybės teises, nes jie turi ryšių tiek savivaldybėje, tiek Nacionalinėje žemės tarnyboje (NŽT). Tiesa, Kęstutis Sakalauskas iš UAB „Projektų vystymo grupės“ teigia, esą pažintys institucijose nepadeda, mat sklypų formavimo procesas labai griežtas. Jis taip pat neigia suradęs pirkėją sklypui.

Savivaldybė painiojasi

Žemės grąžinimas miestuose labiausiai priklauso nuo savivaldybės valios. Jos specialistai, gavę NŽT užklausą, ar įmanoma konkrečioje vietoje atkurti nuosavybės teises, tikrina, ar ši žemė neužstatyta ir ar jos nereikia miestui. Jei žemė tikrai laisva, savivaldybė čia suformuoja sklypą, kuris NŽT įsakymu grąžinamas savininkams ar paveldėtojams.

Sklypo Šilainiuose atveju, kaip teigia Kauno savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius, iki 2017 m. ten žemės grąžinti nebuvo galimybių.

„Toje vietoje anksčiau buvo valstybinė miškų tarnyba, ji preliminariai buvo „užnešusi“ toje teritorijoje miesto mišką. O miesto miškai yra valstybės išperkama žemė. Tačiau apie 2017 metus dar kartą darė matavimus, patikrino tą vietą ir akivaizdu, kad pastebėjo, kad toje vietoje iš tikrųjų miško nėra. Tokiu atveju, kai nuėmė tą miško statusą iš tos teritorijos, be abejo, iš paskos atkeliavo buvusieji savininkai“, – prisimena N. Valatkevičius.

Tačiau Valstybinė miškų tarnyba paaiškina, kad miško čia nėra jau nuo 2005 metų. LRT Tyrimų skyriui paklausus savivaldybės, kodėl nesutampa jos ir Miškų tarnybos nurodytos datos, atsirado kita versija.

„2003 m. rengiant Bendrąjį miesto planą buvo pažymėta toje vietoje miškas. 2005 m. miškininkai padarė naują miškų planą ir jame neliko tos vietos. Ją išmetė iš miškų, bet pas mus Bendrajame plane liko tie miškai. Vyriausybė vieną planą pataisė, o automatiškai Bendrasis planas nepasitaiso. 2014 metais jau pasikeitė paskirtis“, – dėsto N. Valatkevičius.

Paklaustas, kodėl dešimt metų niekas nepastebėjo, kad šios teritorijos statusas yra pakitęs, taigi, atsirado galimybė šią žemę grąžinti, N. Valatkevičius sako nežinantis, kodėl savivaldybės įmonė „Kauno planas“ to nesužiūrėjo.

Išvengti tarpininkų – neįmanoma?

Sklypo ant Šilainių šlaito paveldėtojai sako, kad be tarpininkų jiems susigrąžinti žemės nebūtų pavykę. Šį klausimą išsprendęs K. Sakalauskas tvirtina, kad patiems paveldėtojams iš tiesų atkurti nuosavybės teises labai sudėtinga.

„Tas žmogus pats daug ko nežino, nes dažniausiai tai yra turto paveldėtojai. Dažniausiai tie žmonės, kurie paveldėję teises į atkuriamą žemę, apie ją žino tik iš nuogirdų, iš senelių pasakojimų. NŽT šitą procesą kontroliuoja labai griežtai. Jie žiūri, kad tos „smetoninės“ ribos būtų ten ir ne kitur. Yra daromi specialūs brėžiniai, vyksta tvirtinimai ir panašiai. Pavyzdžiui, Šilainiuose. Juk Šilainiai buvo laukai, nestovėjo ten namai, ten buvo tik pavienės sodybos. Dabar pagal esamą užstatymą reikia žiūrėti, ar ten galima kažkur tą žemę suformuoti, ar yra koks likutis. Tai čia yra toks gana subtilus ir tikslus darbas, jau remiantis koordinačių sistema, remiantis matavimais, reikia aparatūrą specialią turėti ir panašiai“, – dėsto K. Sakalauskas.

Susidaro įspūdis, kad žmonės, kuriems priklauso žemė miestuose, ypač komerciškai brangesnėse, labiau užstatytose teritorijose, patys atgauti žemės negali. Norint pasiekti tikslą, būtina kreiptis į tarpininką, kuris turi reikiamų įgūdžių, priemonių ir galbūt pažinčių.

Statytojas – aklavietėje

Šiuo metu nesutarimų keliantis sklypas patenka į atskirųjų želdinių teritoriją, todėl statybos čia neleidžiamos. Aplinkiniai gyventojai sako norintys išsaugoti natūralų šlaitą ir vieną iš nedaugelio žalių vietų Šilainiuose.

Susisiekus su KŪB „Senamiesčio tilto investicijos“ direktoriumi M. Jonika, jis patvirtina, kad žemę pirko manydamas, jog problemų dėl sklypo paskirties keitimo nekils, o dabar yra aklavietėje. M. Jonika tikina konsultavęsis su vienu iš Kauno miesto savivaldybės architektų, tas jam sakęs, kad šio sklypo paskirtį iš atskirųjų želdinių į daugiabučių pakeisti bus galima.

„Aš būčiau gyvenime nepirkęs. Kam man tas sklypas kitu atveju reikalingas? Kad gyventojai dulkių siurblius purtytų? Aišku, kad aš pirkau, nes man architektas sakė, kad čia galima pakeisti paskirtį“, – tikina M. Jonika.

N. Valatkevičius sako nežinantis, su kuo konsultavosi M. Jonika, ir atkreipia dėmesį, kad ir dabar ten galimos statybos. „Gal iš valytojų gavo kokį nors atsakymą. Aš asmeniškai nekalbėjau ta tema. Toje teritorijoje ir dabartiniu metu galima statyti, bet rekreacinius objektus, galima kitokios rūšies objektus“, – sako N. Valatkevičius.

Jis priduria, kad žemės ant šio vaizdingo šlaito paskirtis gali būti keičiama. „Mes turime galimybę, bet ne būtinybę keisti“, – sako N. Valatkevičius.

Jis paaiškina, jog ankstesnis prašymas keisti paskirtį buvo atmestas ne dėl to, kad siekiama išsaugoti žalius miesto plotus, o dėl to, kad sklypas – nelabai tinkamas užstatymui.

„Įgyvendinus visus reikalavimus, išlaikant atstumus, užstatymo zona lieka 5 metrai. Mums kilo įtarimas, ar išvis verta keisti žemės sklypo naudojimo būdą, ir mes paprašėme pateikti įrodymus, kad tokia statyba kaip gyvenamoji tokiame siaurame sklype yra galima. Na ir tų įrodymų iki šios dienos mes neturime“, – aiškina N. Valatkevičius.

Aplinkiniai gyventojai itin priešinasi planuojamoms statyboms. Skundus yra išsiuntę tiek savivaldybei, tiek NŽT. Skundas pateiktas ir prokuratūrai. M. Jonika sako manantis, kad savivaldybė dabar yra tapusi greta gyvenančių žmonių įkaite.

„Man ten įrodinėjo architektai, kad ten tą žymėjimą pagal Bendrąjį miesto planą galima keisti. Jis atmestas, bet sakė paruošti normalius projektinius [pasiūlymus]. Aš vėl rašysiu prašymą. Tai čia realiai ir savivaldybė dabar įbauginta“, – svarsto KŪB „Senamiesčio tilto investicijos“ vadovas.

Tačiau priduria, kad Kauno valdininkai jam pasiūlė galimą problemos sprendimą – kreiptis į teismą. „Savivaldybė sakė, duok į teismą, teismas pakeis paskirtį pagal Bendrąjį miesto planą.“

Aplinkiniai gyventojai baiminasi, kad užstatytas bus visas šlaitas, nes, jų žiniomis, tie patys paveldėtojai tvarkosi dokumentus, kad jiems būtų grąžinta ir likusi žemės dalis žemyn šlaitu. Tai patvirtina ir LRT Tyrimų skyriaus turimi įrašai. K. Sakalauskas taip pat pripažįsta, kad tvarko dokumentus dėl likusio daugiau kaip hektaro žemės grąžinimo savo klientams.

Dalis vandenvietės – jau Š. Matijošaičio

Susigrąžinti priklausančią žemę gali pasisekti ir tada, kai ją pirkti nori miesto vadovai. Prieš kelis mėnesius LRT tyrimas atskleidė Kauno savivaldybės planus mažinti Vičiūnų vandenvietę. Tada aiškinta, kad vandenvietei nereikalingas toks didelis plotas, o tai, kas bus atimta iš vandenvietės, bus galima grąžinti gyventojams, norintiems atkurti nuosavybės teises į žemę.

Nepaisydamas gyventojų pasipiktinimo ir protestų bei specialistų kritikos, gegužės pabaigoje Kauno meras V. Matijošaitis pasirašė po sprendimu, leidžiančiu sumažinti Vičiūnų vandenvietę. Po dviejų savaičių Kauno administracijos direktorius padėjo parašą ant įsakymo, leidžiančio maždaug toje vietoje, kur numatomas sumažinimas, formuoti sklypus nuosavybės teisėms atkurti. Tuo metu Lietuvoje įsivyravo rekordiniai karščiai, sukėlę vandens stygių Kaune. Tada specialistai sakė, kad ši situacija parodė, koks neapgalvotas Kauno valdžios sprendimas mažinti miesto vandenvietes: viena karščio banga parodė, kad esant bent kiek ekstremalesnei situacijai miestas bus nepajėgus visų gyventojų aprūpinti vandeniu.

Praėjus maždaug savaitei nuo tada, kai savininkams grąžinta nuo Vičiūnų vandenvietės atriekta teritorija, dalį šių žemių įsigijo mero sūnus, Kauno miesto tarybos narys Š. Matijošaitis. Kadangi Kauno savivaldybės Viešųjų ryšių skyrius tarybos nario telefono numerio žurnalistams neteikia, LRT Tyrimų skyrius, jiems rekomendavus, į politiką kreipėsi nurodytu elektroniniu paštu. Per savaitę Š. Matijošaitis į laiške išdėstytus klausimus neatsakė.

Tuo metu savivaldybės valdomoje įmonėje „Kauno vandenys“ pradingo Vičiūnų vandenvietės planas iki jos sumažinimo. Pasak įmonės, jos internetinė svetainė „buvo užlūžusi“, todėl galbūt ir neliko dalies informacijos. LRT Tyrimų skyriui teko remtis Kauno miesto bendruoju planu, pagal kurį galima susidaryti įspūdį, kad naujosios Š. Matijošaičio valdos patenka į vandenvietės teritoriją.

Pasirodžius LRT Tyrimui, Kauno mero patarėjas Tomas Grigalevičius pateikė informaciją, kad vasarą politiko įsigyti sklypai niekada nepateko į Vičiūnų vandenvietės teritoriją. Jo teigimu, naujosios Š. Matijošaičio valdos patenka į Nemuno užliejamą teritoriją, kurioje, anot savivaldybės, niekada nebus galimos jokios statybos.

Palankus metas tarpininkams

Iki 1940 m. nusavintos žemės grąžinimas buvusiems savininkams arba jos paveldėtojams tęsiasi jau kone tris dešimtmečius. Šiemet šis procesas turi būti baigtas. Savivaldybės turi suformuoti ir pasiūlyti sklypus vietose, kuriose žemė yra laisva ir gali būti grąžinama, tiems gyventojams, kurių turėta nuosavybė šiuo metu yra užstatyta ar negali būti grąžinama dėl kitų priežasčių. Tačiau dažniausiai tai yra mažiau komerciškai patrauklios vietos.

Jei žmonės nenori imti jiems pasiūlytos žemės kitoje vietoje, jie gali gauti valstybės išmoką – kelis šimtus eurų už arą. Tačiau ši išmoka dažnai toli gražu neatitinka realios priklausančios nuosavybės vertės. Dėl to, anot specialistų, žmonės priversti ieškoti tarpininkų, kuriems pavyktų atkurti nuosavybės teises tose vietose, kuriose sklypai ir buvo. Ir nors tarpininkams tenka atriekti nemenką dalį už pagalbą, savininkai gauna gerokai daugiau nei valstybės numatyta kompensacija ar miesto pakraščiuose siūlomų sklypų vertė.