Lietuvoje

2019.04.08 05:30

Leidyklos direktorė bedė pirštu į Lietuvos mokslo gėdą

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2019.04.08 05:30

„Mokslininkai sukčiauja: sukčiaudami skelbia straipsnius, o tai – kaip dopingas sporte“, – portalui LRT.lt sakė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) leidyklos direktorė Eleonora Dagienė. Leidyklos vadovė aiškina, kad Lietuvoje yra mokslininkų, nesąžiningu keliu publikuojančių savo mokslinius straipsnius ir taip siekiančių aukštesnių mokslinių laipsnių, gerinančių savo įvaizdį ir t. t.

Apie nesąžiningą mokslinių straipsnių publikavimą LRT.lt prabilusi E. Dagienė teigė, kad tai – Lietuvos mokslo sistemos pūlinys. VGTU leidyklai vadovaujanti pašnekovė pasakojo jau ne vienerius metus pastebinti, kaip, siekdami greitesnio mokslinių straipsnių publikavimo, Lietuvos mokslininkai „kerta“ kampus.

„Tai tęsiasi jau dešimtmetį. Akademinė bendruomenė visa kužda, kada tas fabrikėlis užsidarys. Tai pūdo mūsų mokslo sistemą, nes netgi sąžiningieji, matydami, kad nesąžiningi pasiekia toliau, pasineria į šitą liūną. Tai yra pūlinys, kurį norėtųsi išoperuoti“, – komentavo E. Dagienė.

„Nukerta“ ne vieną kampą?

Pašnekovė pasakojo, kokia yra nesąžininga mokslinių straipsnių publikavimo sistema. Pirmiausia, pasak jos, kai kurių mokslinių žurnalų redaktoriai patys publikuoja savo tekstus žurnaluose, kurių leidybai vadovauja. Lengvesnį publikavimą jie, anot E. Dagienės, garantuoja ir savo artimiesiems bei draugams. Antrasis kelias – tam tikri mainai. Pavyzdžiui, mokslinio žurnalo „A“ redaktorius publikuoja savo tekstą moksliniame žurnale „B“. O štai tuomet įvyksta mainai ir mokslinio žurnalo „B“ redaktorius publikuoja straipsnį moksliniame žurnale „A“. Be to, anot jos, pasitaiko atveju, kai mokslininkai susitaria ir prie mokslinio straipsnio yra prirašoma pavardė, nors ji ten neturėtų būti.

Straipsnio paskelbimas mokslo žurnale nėra paprastas procesas. Kaip sakė E. Dagienė, pirmiausia mokslininkas turi perskaityti gausybę mokslo literatūros, gilintis į tai, kas vyksta atitinkamoje srityje, dalyvauti konferencijose ir t. t. Tuomet jis turi atlikti mokslinius tyrimus, apibendrinti jų rezultatus, jei reikia – atlikti papildomus tyrimus ir parengti rankraštį. Parengus jį reikia pateikti žurnalui ir pereiti recenzavimo procesą. Visas šis procesas gali trukti mažiausiai keletą mėnesių, o kartais net ir metus ar daugiau.

„Tačiau prestižiniai žurnalai turi gana didelį atmetamų rankraščių procentą, todėl kartais po 4–12 mėnesių trukusio laukimo mokslininkai gauna neigiamą atsakymą. Tai yra labai skaudu, nes tokiu atveju reikia ieškoti kito žurnalo ir vėl teikti rankraštį.

Geriausiu atveju straipsniui paskelbti reikia mažiausiai 5 mėnesių. Kadangi kiekvienam mokslininkui straipsniai mokslo žurnaluose yra labai vertingi, gavus neigiamą atsakymą viename žurnale, ieškoma kito su mažesniais reikalavimais. Pavyzdžiui, tiksliųjų mokslų doktorantams studijų pabaigoje reikia turėti bent dvi publikacijas žurnaluose, indeksuojamuose Web of Science duomenų bazėje. Manau, kad ir dėl šios priežasties visos Lietuvos akademinės institucijos leidžia mokslo žurnalus, kad bent savi doktorantai, kuriems iki gynimo būtina turėti straipsnių žurnaluose, galėtų pasiskelbti straipsnius nelaukdami ilgose užsienio žurnalų eilėse“, – pasakojo E. Dagienė.

Jos pateikti duomenys rodo, kad per 2008-2019 metų laikotarpį daugiausia straipsnių – 315 – parašė VGTU prof. habil. dr.  Edmundas Kazimieras Zavadskas. Anot E. Dagienės, trečdalis E. K. Zavadsko straipsnių paskelbta VGTU žurnaluose: „Reikėtų prisiminti, kad iki 2011 metų jis, būdamas ir VGTU vadovu, ir kelių žurnalų redaktoriumi sėkmingai skelbė straipsnius VGTU žurnaluose, o tai sukelia interesų konfliktą.“

Prorektorius: 300 straipsnių skaičius per dešimtmetį nėra išskirtinai didelis

VGTU Mokslo ir inovacijų prorektorius prof. habil. dr. Antanas Čenys komentavo, kad universitetas leidybos procese vadovaujasi VGTU patvirtintais teisės aktais. „Dėl jūsų minimo atvejo pareiškėja E. Dagienė su tokio turinio skundu kreipėsi į Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierių, kuris atliko tyrimą ir skundą pripažino nepagrįstu.

Šis tyrimas buvo svarbus ir leidėjams, ir akademinei bendruomenei, nes išsklaidė kilusias abejones ir parodė, jog universitete laikomasi visų akademinės etikos standartų. Nepasaint to, pareiškėja žurnalistams pateikė analogiško turinio laiškus, kuriuose nenurodytos jokios naujos aplinkybės ar konkretūs faktai“, – teigė VGTU prorektorius.

Paklaustas apie E. K. Zavadsko atvejį, A. Čenys teigė, kad šis mokslininkas per 50 darbo universitete metų parengė 38 mokslo daktarus, kurių 7 ir šiuo metu yra VGTU profesoriai. Todėl, anot prorektoriaus, natūralu, kad turint tokią patirtį ir publikacijų skaičius yra didelis. A. Čenys taip pat vardijo E. K. Zavadsko pasiekimus, pavyzdžiui, kad jis pirmasis iš Baltijos valstybių mokslininkų 2014-aisiais ir 2018-aisias buvo įrašytas į „WoS” (Clarivate Anlytics) bazės įtakingiausių ir labiausiai cituojamų mokslininkų sąrašą, o jo įkurtas bei redaguojamas žurnalas yra vienintelis Lietuvoje pasiekęs aukščiausią kategoriją.

„300 straipsnių skaičius per dešimtmetį nėra išskirtinai didelis. Pasaulyje yra nemažai mokslininkų, publikuojančių ir daug daugiau. Panašų skaičių publikacijų turinčių mokslininkų yra ir kituose Lietuvos universitetuose”, – teigė VGTU prorektorius.

Jis taip pat patikino, kad VGTU nežino ir nėra gavęs informacijos apie konkrečius autorių prirašymo atvejus. Anot jo, ruošiant mokslinį straipsnį dažniausiai dirba ne vienas autorius, o jų kolektyvas. Patys autoriai nustato, koks bus kiekvieno jų indėlis moksliniame straipsnyje, nes jo parengimui reikia atlikti apžvalgą pasirinktoje mokslo srityje, taip pat mokslinius tyrimus, įvertinti taikytinus metodus, stebėti gaunamus rezultatus, juos apibendrinti, interpretuoti ir t. t.

„Teksto ruošimas nėra būtina sąlyga tapti mokslinių tyrimų dalyviu, publikacijų bei patentų bendraautoriumi ir intelektinės  nuosavybės bendrasavininku“, – sake A. Čenys. Pasak jo, mokslo žurnalų redaktoriai vadovaujasi teisingumo, sąžiningumo, garbingumo ir nešališkumo principais, atitinkančiais Žurnalų leidėjų etikos kodekso nuostatas ir geriausios praktikos gaires.

Anot jo, publikuojamus straipsnius patikrina bent du recenzentai, o VGTU žurnalų redaktorių ir atsakingų sekretorių straipsniai VGTU žurnaluose yra recenzuojami tik užsienio recenzentų.

„Absoliuti dauguma VGTU žurnalų redkolegijų narių ir recenzentų yra žymūs pasaulio mokslininkai. Plagiato atvejams identifikuoti VGTU leidykla „Technika“ naudoja pasaulinio lygio prenumeruojamas tekstų patikros sistemas, kurios padeda užtikrinti aukščiausią citavimo kokybę”, – komentavo VGTU prorektorius.

Skundas pripažintas nepagrįstu

AEPKT portalui LRT.lt patvirtino, kad tyrimas buvo atliktas, tačiau E. Dagienės skundas pripažintas nepagrįstu. Visgi VGTU leidyklos direktorė su tokiu tarnybos sprendimu nesutinka.

„Skundas buvo dėl to, kad redaktoriai nesilaiko publikavimo etikos recenzavimo metu – recenzuoja publikacijas giminės, draugai. Rektorių konferencijos publikavimo etikos gairės akivaizdžiai rodo, kad mano skundas buvo pagrįstas. <...> Tačiau AEPKT suformuluoti klausimai neatspindi to, ką aš skundžiau. Mano skundas yra suformuluotas labai aiškiai, bet ištirtas – neaiškiai. Pasakyta, kad jis nepagrįstas“, – komentavo E. Dagienė. Portalas LRT.lt peržiūrėjo internete patalpintą sprendimą, pasirašytą laikinai kontrolierės pareigas ėjusios Editos Žiobienės. Devynių lapų dokumentas baigiamas priimtu sprendimu laikyti skundą nepagrįstu.

Tarptautiniu lygiu nestebina

Pats E. Dagienės minimas E. K. Zavadskas atsakydamas į LRT.lt klausimus rašė, kad yra vienas iš įvairių tvarumo uždavinių sprendimo pradininkų Lietuvoje ir šioje srityje dirbti pradėjo prieš 40 metų. „Jau tada, net neturėdamas doktorantų, paskelbiau apie 200 publikacijų, iš jų – monografiją ir 30 atskirų leidinių. Taip pat konsultavau doktorantus iš 5 valstybių“, – teigė E. K. Zavadskas, šiuo metu vadovaujantis Tvariosios statybos institutui.

Jis, kaip ir A. Čenys, teigė, kad jo moksliniai straipsniai gausiai publikuojami įvairiuose Lietuvos ir tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose ir yra vieni labiausiai cituojamų – jo teigimu, citatų skaičius siekia 2 tūkst. per metus.

„Dėl pasiekto tarptautinio populiarumo gaunu daug prašymų konsultuoti užsienio mokslininkus ir rengti bendras publikacijas. Esu per 30-ies mokslo žurnalų redkolegijų narys ir per 50-ies žurnalų recenzentas. Taip pat – prestižinių žurnalų, tokių kaip „Automation in Constructions“, „Sustainability“ ir kitų 15 teminių numerių kviestinis redaktorius.

Bendradarbiauju su daugeliu pasaulio mokslininkų, tarp jų su keliolika žymiausių pasaulio mokslininkų, patekusių į mano minėtą sąrašą. Kai kurie iš jų skelbia per dešimtmetį iki 400 straipsnių. Vien pernai per metus profesorius T. Rabczukas iš Vokietijos paskelbė 75, profesorius iš JAV F. Smarandachas – 80, profesorius iš Ispanijos E. Herrera-Viedma – 63 straipsnius. Tarptautiniu lygiu mano paskelbtų publikacijų skaičius nieko nestebina“, – komentavo E. K. Zavadskas, pridurdamas, kad savo paties redaguojamuose žurnaluose yra paskelbęs apie 10 proc. visų savo straipsnių.

Jis pasakojo, kad prieš 25 metus įkūrė 3 mokslo žurnalus, esančius Clarivate Analytics „Web of Science“ duomenų bazėje, o dviem iš jų vadovauja iki šiol. Pasak jo, jie yra vertinti geriausiais Lietuvoje leidžiamais moksliniais žurnalais. E. K. Zavadskas teigė, kad ruošiant žurnalus dirbama su kompetentingais savo srityse mokslininkais iš Europos, Amerikos, Azijos, Australijos, jie yra žurnalų redkolegijų nariai.

„Skelbiamas maždaug tik kas šeštas gautas straipsnis. Lietuvos mokslininkai gali paskelbti ne daugiau nei 20 proc. straipsnių nuo skelbiamų straipsnių skaičiaus, tokios yra Lietuvos mokslų tarybos rekomendacijos. Lietuvos autoriams taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir užsieniečiams.

Daugelio pareiškėjos minimų taisyklių ir apibojimų nėra COPE  organizacijos nuostatuose. Taip pat jų nėra ir Lietuvos Rektorių konferencijos patvirtintose Publikavimo etikos gairėse.  Pateikdama skundą, E. Dagienė turbūt neatkreipė dėmesio į tai, kad du iš penkių Lietuvos žurnalų, priimti į COPE narius, yra jos vadovaujamos leidyklos”, – teigė E. K. Zavadskas.

Tapo tam tikru verslu

Švietimo, mokslo ir sporto viceministras dr. Valdemaras Razumas komentuodamas situaciją teigė, kad įstatymuose numatyta, jog universitetai turi autonomiją, todėl jie patys yra atsakingi už akademinės etikos laikymąsi.

Viceministras teigė, kad mokslinių straipsnių publikavimo problemos jam, kaip mokslininkui, dirbusiam ir Lietuvos mokslo akademijoje, ir Lietuvos mokslo taryboje, yra žinomos. Anot jo, mokslo straipsnių tiražavimas tiek siekiant aukštesnių reitingų mokslo žurnalams, tiek kuo daugiau publikacijų mokslininkams, yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje kylanti problema.

„Ji ypač paaštrėjo pastaruoju metu, kai mokslo straipsnių publikavimas netgi, galima sakyti, yra tapęs tam tikru verslu.

Mano paties, kaip mokslininko, akimis, išspausdinti daugiau nei 300 kokybiškų straipsnių per dešimtmetį nėra įmanoma. Iš savo praktikos žinau, kad per metus gerų straipsnių į gerus žurnalus galima parašytu du-tris. Kyla klausimų dėl etikos, tokį tyrimą galėtų atlikti Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba, į kurią turėtų kreiptis galintieji pateikti įrodymų dėl netinkamo mokslo straipsnių publikavimo“, – komentavo viceministras V. Razumas.

Didelis skaičius gali signalizuoti apie etikos pažeidimą

Portalas LRT.lt kreipėsi ir V. Razumo minėtą Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybą (AEPKT). Tarnybos atstovai atsakymuose citavo 2009-aisiais J. W. Osborno ir A. Hollando atliktą tyrimą apie autorių produktyvumą. Tyrimo autoriai nustatė, kad per 10 metų dvidešimt autorių konkrečioje srityje paskelbdavo vidutiniškai po 32 mokslo darbus per metus. Kitaip tariant, mokslo darbai buvo skelbiami kas 11,3 dienos.

„Toks aukštas mokslininkų produktyvumo lygis kelia abejonių dėl tinkamo etikos principų įgyvendinimo rengiant mokslo darbus. Tad mokslo ir studijų institucija neturėtų toleruoti klaidinančios autorystės“, – teigė atstovai.

Paklausus, ar 315 tekstų per 12 metų yra daug, AEPKT atstovai komentavo, kad, žiūrint tik kiekybiniu požiūriu, 26 straipsnių publikavimas kasmet gali signalizuoti apie galimą publikavimo etikos pažeidimą: „Todėl nuolatinis neadekvatus publikacijų skaičius per metus gali kelti abejonių, ar išvengta akademinės etikos pažeidimų. Tačiau papildomai reikėtų vertinti ir kitas aplinkybes, pavyzdžiui, kokios yra publikacijų rūšys, kur jos yra paskelbtos, per kiek laiko jos buvo paskelbtos nuo rankraščio priėmimo iki jo viešo paskelbimo, kas yra bendraautoriai ir pan.”

Anot tarnybos atstovų, mokslinių straipsnių publikavimo procese dalyvauja daug suinteresuotų šalių: jų autoriai, recenzentai, leidėjai, mokslo leidinių redaktoriai ir jie visi dalijasi atsakomybės valdymu. Lietuvos leidėjai deklaruoja besilaikantys Leidybos etikos kodekso patvirtintų principų bei remiasi tarptautiniais etikos standartais.

„Tarnybos analitinėje apžvalgoje atskleidžiama, kaip mokslo ir studijų institucijos taiko publikavimo etikos principus savo leidžiamiems mokslo žurnalams. Atliekant tyrimą buvo vertintas mokslo žurnalų veiklos reglamentavimas, deklaruojami etikos principai ir taikomi recenzavimo būdai. Joje apibendrinami 160 mokslo žurnalų duomenys, kurių analizė rodo, kad <…> tik dalis mokslo žurnalų taiko nesąžiningo elgesio prevencijos priemones, pvz., sutapčių vertinimo programinę įrangą“, – komentavo AEPKT atstovai.

Pasak jų, jei pasitaiko nesąžiningų publikavimo atvejų, tarnyba gali imtis kelių veiksmų: gavusi įrodymų nagrinėti konkretų atvejį, atlikti išsamų tyrimą bei parengus gaires skatinti mokslo ir studijų institucijas jų laikytis.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius