„Spiegel“ kritikuoja Lietuvą dėl žydų atminimo Rūdninkuose: o ką sako mūsų istorikai?

Vokietijos žiniasklaidoje pasirodė keli straipsniai, kuriuose keliamas klausimas dėl Rūdninkų poligono miškuose likusių prieš nacius kovojusių žydų, kurie, neturėdami kitos išeities, jungėsi prie sovietų partizanų, istorijos pėdsakų išsaugojimo. Istorikas Zigmas Vitkus sako, kad „Spiegel“ publikuotas tekstas atrodo tendencingas ir iškreipia realybę. Istorikas Nerijus Šepetys pabrėžia, kad jau vien teminio numerio pavadinimas „Mūsų karas prieš Rusiją“ atspindi totalitarinių režimų perspektyvą: „Dvejus metus Sovietų Sąjunga ir Vokietija kartu sovietų iniciatyva, bet vokiečiams žengiant į pirmąjį planą naikino tarp jų buvusias valstybes, atliko daugybę smurtinių veiksmų prieš tų okupuotų valstybių vietos gyventojus. Apiplėšimai, suvarymai į getus, deportacijos, įkalinimai. Visa tai vyko jiems bendradarbiaujant.“

Istorikų teigimu, atminties ženklų prieš nacius kovojusiems žydams, kurie, patyrę geto siaubą ir neturėdami kitos išeities, jungėsi prie čia veikusių sovietinių partizanų, galėtų atsirasti, tik svarbu suprasti, kad Rūdninkų girios istorija sudėtinga ir nėra vienpusiška, todėl būtina išgirsti skirtingas puses, o istoriją vertinti objektyviai.

„Tikrai galima ir būtina suprasti Švenčionių, Vilniaus ir Kauno geto žydų motyvus priešintis, trauktis į miškus, kur veikė sovietinių partizanų būriai. Kito kelio nebuvo, tik mirtis duobėje. Šių dviejų perspektyvų karo metais nebuvo įmanoma suderinti, bet šiandien galim matyti jas abi ir suprasti“, – pabrėžė Klaipėdos universiteto istorikas, prieš dvejus metus Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ paskelbtas tolerancijos žmogumi dr. Z. Vitkus. Anot jo, nors pasirodžiusiame tekste teigiama, kad Lietuvoje žydai partizanai laikomi priešais, taip nėra, priešais laikomi sovietiniai partizanai.

„Vyko daug baisių dalykų, turėtume rūpintis atminimu ir įamžinimu, kad geriau žinotume, o tokios publikacijos kaip „Spiegel“ stumia atgal į 20 a. pabaigą, kai šios temos Lietuvoje tikrai buvo vengiama. <...> Vis dėlto yra didelis skirtumas tarp to, ar žmonės savo noru stojo į komunistų pusę, ar į mišką bėgo gelbėdami savo gyvybes ir prisiglaudė prie tų, kurie priėmė“, – pabrėžė Vilniaus universiteto istorikas prof. dr. N. Šepetys.

„Spiegel“: „Žydai, kurie ten kovojo prieš Hitlerį, Lietuvoje laikomi valstybės priešais“

Didžiausias Vokietijos savaitraštis žurnalas „Spiegel“ neseniai pasirodžiusiame numeryje, pavadintame „Mūsų karas prieš Rusiją“, kreipia žvilgsnį ir į Lietuvą. Straipsnyje domėtasi Rūdninkų poligonu, kur treniruosis šiuolaikinės Vokietijos brigados kariai. Čia esančiuose miškuose Antrojo pasaulinio karo metais bunkeriuose esą slapstėsi ir prieš nacius kovojo žydai, prisijungę prie sovietinių partizanų. „Spiegel“ kelia klausimą, ką daryti su šiuo žydų partizanų paliktu pėdsaku.

„Bundesveras turėtų ginti NATO rytinį flangą Lietuvoje nuo Rusijos – tačiau jos poligonas yra istoriškai užminuotoje teritorijoje. Žydai, kurie ten kovojo prieš Hitlerį, Lietuvoje laikomi valstybės priešais“, – taip pradedamas straipsnis pavadinimu „Tankai partizanų miške“.

Žvelgiant kai kurių žydų ir vokiečių akimis, objektas turėtų būti saugomas, kaip rašoma tekste, Lietuva tam esą nepritaria, nes lietuviams tai raudonųjų partizanų palikimas.

Keliomis dienomis anksčiau apie tai rašė ir kontroversiškos reputacijos dienraštis „Berliner Zeitung“, kurio leidėjas Holgeris Friedrichas pasisako už dialogą su Rusija ir neseniai lankėsi Putino propagandiniame renginyje Sankt Peterburgo verslo forume.

„Spiegel“ žurnalistė lankėsi prie bunkerių su ekskursijas žydiško paveldo tema rengiančia gide. Sovietmečiu šioje vietoje buvo įkurtas muziejus po atviru dangumi, skirtas tarybiniams partizanams atminti. Dabar čia belikę griuvėsiai, šalia, ant samanomis apaugusio akmens, – maža plokštelė su užrašu: „Atmenant žydų partizanus, kurie iš šių miškų kovojo prieš nacių okupantus ir jų pagalbininkus.“ Ją 2024 metais pritvirtino vokiečių organizacija „Stanislaw Hantz e.V.“, užsiimanti atminties puoselėjimo veikla ir lankanti Holokausto atminimo vietas Lenkijoje, Lietuvoje, Ukrainoje.

„Nors Vokietijos Vyriausybė tvirtai palaiko buvusios žydų partizanų stovyklos išsaugojimą, Lietuvos Vyriausybė mieliausiai nugriautų šį sovietinį propagandinį reliktą. Žydų partizanai Lietuvoje laikomi ne didvyriais, o priešais. Mat per karą jie kovojo nekenčiamų rusų pusėje, vadovaujami iš Maskvos“, – rašo „Spiegel“.

Bundesveras žurnalui nurodė, kad šis klausimas yra Lietuvos krašto apsaugos ministerijos (KAM) kompetencijoje. Straipsnio autorė pažymi, kad per trumpą laiką KAM savo poziciją keitė kardinaliai – dar kovą nurodė, kad „šios vietos istorinė ir emocinė reikšmė yra neginčytina“, o po mėnesio staiga pabrėžė, kad ši vieta nėra saugotina.

Laikinasis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovas Arūnas Bubnys nurodė, kad „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1945 metais buvo Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų dalis kovoje prieš nacistinę Vokietiją. Jų veikla vertinama kaip priešiška lietuviškam valstybingumui.“

Kaip Holokausto tyrėjas tekste pristatomas Dovidas Katzas sako turintis vilčių, kad būtent Vokietija padės žydams, taip pat ir lietuviams akistatoje su sava istorija.

Po publikacijų Vokietijos kraštutinės kairės partijos „Die Linke“ atstovė Lea Reisner Bundestage apkaltino Vokietijos federalinę vyriausybę tuo, kad ši nepakankamai užtikrino buvusios žydų partizanų stovyklos Rūdninkų miške apsaugą. „Spiegel“ pirmadienį savo naujienų portale rašė, kad politikė žada ryžtingai reikalauti paaiškinti, kodėl Vokietijos valdžios atstovų pastangos „baigėsi niekuo“.

Lietuva įrengs informacinį stendą, pratybos toje vietoje nevyks

Vis dėlto LRT.lt pateiktame komentare KAM nurodė, kad birželio 22 dieną susitikę krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas ir Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas šia tema kalbėjosi. Vokietijos atstovai paprašė, kad minėta vieta būtų pažymėta, įrengtas informacinis stendas.

R. Kaunas įsipareigojo, kad minėta vieta bus pažymėta, atitverta, iki Vokietijos kariams atvykstant į Rūdninkų poligoną, jokios karinės pratybos toje vietoje nevyks, nurodė ministro patarėja Aistė Žilinskienė.

Paveldosaugininkai: saugoti nėra ko, objektai neautentiški

Kultūros paveldo departamentas (KPD) atkreipia dėmesį, kad autentiškų saugotinų objektų, susijusių su Antrojo pasaulinio karo istorija, šioje teritorijoje nėra išlikę, o minimi bunkeriai atkurti tik 1974 metais, šalia įrengiant ir propagandinį muziejų. Be to, pasak paveldosaugininkų, nėra pagrindo šią konkrečią vietą sieti su būtent žydų partizanais.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sovietmečiu saugoti objektai buvo peržvelgti, pašalinti neautentiški ar dirbtinai sureikšminti objektai. „Spiegel“ aprašomi bunkeriai, paaiškino KPD, neatitinka kultūros paveldo objektams keliamų reikalavimų.

„Objektas taip pat iš esmės atitiktų Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo kriterijus, pagal kuriuos jis galėtų būti šalinamas kaip viešas objektas, propaguojantis totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas. Visgi dėl šio klausimo išvada turėtų būti pateikta minėtame įstatyme nustatyta tvarka“, – paaiškino paveldosaugininkai.

Istorikas N. Šepetys taip pat primena, kad pokariu čia esantys objektai netrumpai buvo naudojami sovietų kariuomenės reikmėms, statiniai perstatyti, pakeisti.

Siekiama įamžinti žydų istoriją ar supriešinti?

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Z. Vitkus svarstė, kad Vokietijoje pasirodęs straipsnis atrodo tendencingas ir priešinantis.

„Esą lietuviai, uolūs nacių bendradarbiai, pradėję žudyti žydus dar iki jiems ateinant (tai sena, nuvalkiota ir įvairių šalių istorikų paneigta klišė) ir šiandien, nuo karo pabaigos praėjus 80 metų, toliau tęsia savo liniją, glorifikuoja nacių talkininkus, persekioja antifašistinio judėjimo narius, iki galo nepripažįsta Holokausto istorijos ir lietuvių kaltės bei atsakomybės, o valstybė nenori pripažinti žydų pasipriešinimo judėjimo ir jo įamžinti. Tai išties pokalbyje kalbinto kadaise garbaus istoriko D. Katzo prieiga, jo, drįstu sakyti, radikali, neniuansuojanti pozicija (kartu ir Efraimo Zuroffo pasisakymai) ženkliai prisidėjo prie to, kad Holokaustas sunkiau taptų kolektyvinės lietuvių atminties dalimi.

Ko siekiama tokiu tekstu, ar paskatinti antinacistinio žydų pogrindžio įamžinimą, ar supriešinti NATO nares, vieną iš jų vaizduojant kaip ribotą ir negeranorišką?

Z. Vitkus

Tiesą pasakius, perskaitęs straipsnį pagalvojau, kad, artėjant Vokietijos brigados atvykimui į Lietuvą, prasidėjo nauja informacinė kampanija, kurios tikslas – Vokietijos visuomenėje sukelti abejonių Lietuva ir lietuviais. Straipsnyje neieškoma bendrų taškų, „lietuviškoji“ pozicija primityvinama – tokiais atvejais man iškart užsidega signalinė lemputė: ko siekiama tokiu tekstu, ar paskatinti antinacistinio žydų pogrindžio įamžinimą, ar supriešinti NATO nares, vieną iš jų vaizduojant kaip ribotą ir negeranorišką?“ – teigė istorikas.

Z. Vitkus sako, kad sovietmečiu čia veikusiame muziejuje buvo kuriamas propagandinis „herojiškos tarybinės lietuvių tautos partizaninės kovos naratyvas“.

Pašnekovas sutinka, kad sudėtingus istorinius laikotarpius galima vertinti skirtingai, tačiau apie sudėtingą to laiko istoriją kalbėti reikia atsakingai ir pasveriant žodžius, o skaitant tekstą atrodo, kad autorei viskas paprasta ir aišku.

Žvelgiant iš „lietuviškosios“ perspektyvos, sovietų partizanai buvo priešiškos valstybės agentai, nepriklausomai nuo to, kokia jų tautybė – žydai, rusai ar lietuviai.

„Bet tikrai galima ir būtina suprasti Švenčionių, Vilniaus ir Kauno geto žydų motyvus priešintis, trauktis į miškus, kur veikė sovietinių partizanų būriai. Kito kelio nebuvo, tik mirtis duobėje. Šių dviejų perspektyvų karo metais nebuvo įmanoma suderinti, bet šiandien galim matyti jas abi ir suprasti“, – pabrėžė Z. Vitkus.

Istoriko teigimu, Vilniaus žydai buvo vieni pirmųjų Europoje, supratę, kad gresia visos tautos sunaikinimas, ir ėmęsi kurti pogrindinę pasipriešinimo organizaciją.

„1943 m. naciams pradėjus getų likvidavimo procesą, žydams, aktyviems jaunuoliams, reikėjo apsispręsti: priešintis getuose ar trauktis į miškus ir prisišlieti prie sovietinių partizanų. Kadangi karine prasme priešintis getuose buvo beprasmiška (be to, tam nepritarė dalis pačių geto gyventojų, manydami, kad dar galima kaip nors išlikti), buvo pasirinktas antrasis kelias“, – teigė jis.

Priešai – ne prieš nacius kovoję žydai, o raudonieji partizanai

Rūdninkų miškuose sovietų partizanų būriai aktyviau pradėjo veikti 1943 m. rudenį. Tarp jų buvo sovietų armijos karių, SSRS siųstų diversantų ir iš getų pabėgusių žydų, lietuvių komunistų, pasakojo Z. Vitkus.

„Pačių sovietų duomenimis, iš viso Lietuvoje būta apie 4 000 sovietų partizanų, iš jų žydų – per 700, bet šie skaičiai, tikėtina, padidinti. Solomonas Atamukas rašo, kad atskiruose žydų būriuose buvo apie 260 žydų partizanų.

Reikia pabrėžti, kad visi sovietų partizanų būriai, taip pat ir tie, kurie buvo sudaryti iš buvusių geto kalinių, vykdė Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) komitetų įsakymus, tarp jų ir baudžiamąją akciją Kaniūkų kaime 1944 metų sausį, kai buvo nužudyti 38 žmonės. Ši akcija vertintina kaip bendra Rūdninkų girios raudonųjų partizanų akcija, nors išskirtinis vaidmuo tikrai teko būriui „Mirtis okupantams“, sudarytam daugiausia iš Kauno geto žydų ir sovietinių karo belaisvių. Nors siekta įbauginti ir nubausti nepaklusnų kaimą, neabejotina, būta ir keršto už siaubą, išgyventą karo belaisvių stovyklose ir getuose. Deja, per baudžiamąją akciją nukentėjo niekuo dėti žmonės, kaip kad istorijoje dažnai atsitinka“, – LRT.lt kalbėjo istorikas.

Sakyti, kad Lietuvoje žydų partizanai laikomi priešais, neteisinga, nes priešais laikomi sovietų partizanai, nepriklausomai nuo tautybės. Ši tema, anot Z. Vitkaus, daugeliui Lietuvoje nėra žinoma, įvairių komentarų galima rasti internete, bet kreipti dėmesio į tokius neverta, dažnai jais siekiama ne pažinti istoriją, o kelti chaosą.

„Tie, kurie stengiasi ištirti šį istorijos epizodą objektyviai, identifikuoja ir aprašo visus žydų antinacistinio pasipriešinimo aspektus. Kaip ir dera istorikams. Apie tai, kad, naciams okupavus Lietuvą, prasidėjo organizuotas žydų persekiojimas ir žydų žudynės, kad jose tiesiogiai dalyvavo ir keli tūkstančiai Lietuvos vyrų ir krašto administracija, kad dalis žydų labai greitai suvokė, jog gresia visiškas tautos sunaikinimas ir reikia priešintis, kad vienintelis efektyvesnis ginkluoto pasipriešinimo kelias buvo išėjimas į miškus, kuriuose veikė sovietiniai partizanai, ir prisišliejimas prie jų. Šis prisišliejimas, beje, buvo nelengvas vien dėl sovietų partizanų būriuose egzistavusio antisemitizmo, bet kito pasirinkimo nebuvo“, – sakė jis.

Kaip nenuskęsti? Nediskutuoti tokiais klausimais feisbuke, gilintis į rimtą istoriografiją, suprasti, kad istorijoje yra epizodų, kurie tikrąja šio žodžio prasme yra kontroversiški.

Z. Vitkus

Paklaustas, kaip kalbėtis šia tema gerbiant skirtingas patirtis ir nepaskęstant emocijose ar manipuliacijose, istorikas svarstė, kad 20 a. istorija yra lyg dilgėlių laukas, kur bepasisuksi – visur nusidilginsi.

„Kaip nenuskęsti? Nediskutuoti tokiais klausimais feisbuke, gilintis į rimtą istoriografiją, suprasti, kad istorijoje yra epizodų, kurie tikrąja šio žodžio prasme yra kontroversiški. Be to, visad turėti omenyje, kad tai tema, kurią mūsų priešai rytuose gali išnaudoti savo naudai, siekdami per šį epizodą supriešinti vokiečius su lietuviais. Esą štai vokiečiai nori įamžinti su naciais kovojusių žydų partizanų atminimą, o lietuviai priešinasi. Gal tas bandymas supriešinti jau prasidėjo? O su lenkais mus bandys supriešinti per Panerius. Būkime atidūs. Be to, turim nepamiršti, kad viso to, kas vyko Lietuvoje 1940–1944 m., šaknys – nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sandėris, o ne kažkaip savaime išsirutuliojęs žydų ir lietuvių konfliktas“, – kalbėjo Z. Vitkus.

Jo teigimu, nebūtų logiška atkurti sovietų okupacinės valdžios statytus bunkerius, tačiau atminties ženklas ginkluotam žydų pasipriešinimui galėtų būti, tik svarbu parengti kokybišką pasakojimą: „Nuo pasipriešinimo getuose pradžios, išėjimo iš getų iki miškų laikotarpio. Šiame pasakojime turėtų atsirasti vietos ir sovietų vadovybės įsakymu sunaikintų Kaniūkų istorijai. Kaip sukonstruoti tokį pasakojimą – būtų uždavinys istorikams, ne politikams ir kariškiams.“

Pasirinkimo neturėjo, į mišką traukėsi bandydami išsigelbėti

Vilniaus universiteto istorikas prof. dr. N. Šepetys atkreipė dėmesį į tai, ką pastebi ir kai kurie Vokietijos istorikai: sudėtingą istorijos etapą nagrinėti pasirinkęs „Spiegel“ teminį numerį pavadino „Mūsų karas prieš Rusiją“, taip atspindėdamas dviejų totalitarinių režimų perspektyvą.

Dvejus metus Sovietų Sąjunga ir Vokietija kartu <...> naikino tarp jų buvusias valstybes.

N. Šepetys

„Dvejus metus Sovietų Sąjunga ir Vokietija kartu sovietų iniciatyva, bet vokiečiams žengiant į pirmąjį planą naikino tarp jų buvusias valstybes, atliko daugybę smurtinių veiksmų prieš tų okupuotų valstybių vietos gyventojus. Apiplėšimai, suvarymai į getus, deportacijos, įkalinimai. Visa tai vyko jiems bendradarbiaujant. Nuo 1939 metų vasaros pabaigos iki 1941 metų birželio 22 vyko nuoseklus ir sistemingas šių kraštų, kuriuos istorikas Timothy Snyderis yra pavadinęs kruvinomis žemėmis, naikinimas“, – sakė jis.

LRT.lt pašnekovo teigimu, straipsnyje, kuriame aptariama Lietuva, trūksta subtilumo – erzina netiksliai perteiktos detalės, pavyzdžiui, kalbama apie Suvalkų koridorių, nors Rūdninkai yra kur kas toliau į rytus nuo Užnemunės.

„Šio krašto istorija visai kitokia, tuo metu tai buvo iš Lenkijos Respublikos sovietų atimtas ir po kurio laiko prie Lietuvos prijungtas kraštas, jį „gavome“ kartu su sovietinės armijos įgulomis. Trapios to meto tarptautinės teisės požiūriu, tai buvo Lenkija, teritorija, tapusi bolševikų karo grobiu. Manau, kad jeigu karas būtų pasibaigęs kitaip, Vilniaus kraštą arba būtume turėję grąžinti Lenkijai, arba sutikti su jo valdymu visai kitokiomis sąlygomis. Kodėl? Absoliuti dauguma vietos gyventojų, neišskiriant ir žydų, save suvokė kaip Lenkijos pasaulio dalį. O štai Kauno Lietuvoje turėjome žydų bendruomenę, kurios absoliuti dauguma taip pat išžudyta, bet ji save iki tol tapatino su Lietuva.

N. Šepečio teigimu, liko nepasakyta, kad Rūdninkų miškuose taip pat aktyviai veikė Lenkijos emigracinei Vyriausybei pavaldi Armija Krajova, taip pat kiti sovietų partizanai.

„Tai yra mažiausiai trijų skirtingų kilmių ginkluotų žmonių grupės. Iš Vilniaus geto pabėgę ir nebūtinai kovoti, bet ir kur slėptis ieškoję žydai priėmė sovietinių partizanų vadovavimą, nes kitų galimybių nebuvo. Vietos gyventojai nebuvo labai jiems draugiški. „Fareynikte Partizaner Organizatsye“ (FPO) buvo pagrindinė pasipriešinimo kovotojų sąjunga, kurios atstovai traukėsi į mišką, nors dauguma jų nebuvo komunistai. Buvo šio krašto miškuose ir žydų, pasitraukusių iš Kauno geto. Kita vertus, sovietiniai partizanai buvo ne tiek partizanai, kiek pirmiausia diversantai, atsiųsti iš Sovietų Sąjungos, tačiau prie jų prisijungė ir vietos komunistai, todėl į Vokietijos okupacijos pabaigą jie tapo „vietiškesni“. Visa tai skirtingos grupės, negalime jų traktuoti kaip vienos, todėl ir pasakojimai labai skirtingi, priklausomai nuo kilmės ir intencijų, tik visi turi būti išgirsti“, – kalbėjo jis.

Jis pabrėžia, kad nors sovietinė propaganda bandė formuoti kitokį požiūrį, tai nėra vientisa atminties vieta. Pašnekovo teigimu, tai subtili ir sudėtinga istorija, nemokant jos perskaityti, nesunku pakliūti istorijos marginalų įtakon.

„Vyko daug baisių dalykų, turėtume rūpintis atminimu ir įamžinimu, kad geriau žinotume, o tokios publikacijos kaip „Spiegel“ stumia atgal į 20 a. pabaigą, kai šios temos Lietuvoje tikrai buvo vengiama. <...> Vis dėlto yra didelis skirtumas tarp to, ar žmonės savo noru stojo į komunistų pusę, ar į mišką bėgo gelbėdami savo gyvybes ir prisiglaudė prie tų, kurie priėmė“, – pabrėžė istorikas.

Pasak jo, didelė dalis žydų tikrai nebuvo komunistai, priešingai – jie buvo dešiniųjų politinių pažiūrų, netrukus po karo jie pasitraukė į Vakarus. Apie šiuos žmones sovietai sąmoningai nutylėjo.

Svarbiausia – tikslumas ir pagarba visoms aukoms

„Taip, žydų partizanai lietuvių atmintyje nefigūruoja kaip laisvės kovos dalyviai, bet požiūris yra tapęs gerokai labiau diferencijuotas, jie tikrai nėra traktuojami taip pat, kaip sovietiniai diversantai“, – kalbėjo N. Šepetys.

Rainiuose 1941 metų birželį nužudyti lietuviai – kankiniai, o kad po kelių savaičių čia pat nužudyta trigubai daugiau žydų – nacionalinio masto pasakojimuose tai ignoruojama, nes „ne mūsų“.

N. Šepetys

LRT.lt pašnekovo teigimu, pirmiausia šią temą vertėtų išsamiau ištirti, o tada – ir objektyviai įamžinti, jei tik yra ką, nes klausimas, ar ten yra likę autentiškų artefaktų. Jis taip pat turi pastabų „Spiegel“ žurnale įvardytai Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centro vadovo pozicijai, tačiau pabrėžia – problema ne ta, kad Lietuva saugo ar ne, o ta, kad trūksta kompleksinių tyrimų.

„Svarbiausia istorizuoti tuos dalykus, nekalbėti apie „mes“ ir „jūs“, nes tuo metu gyvenusių žmonių nebėra. O kalbantys jų vardu, kad ir kurioje pusėje būtų, elgiasi nesąžiningai“, – sakė jis.

Paklaustas, kokia įamžinimo forma galėtų būti, istorikas svarstė, kad svarbiausia tiksliai nustatyti detales ir jas atspindėti tiksliai – be romantizavimo ar didaktikos. „Tiksli informacija yra geriausia, ką galima tokiais atvejais padaryti. Labai svarbu išsaugoti kuo įvairesnius pasakojimus, įvairias perspektyvas“, – sakė jis ir pridūrė, kad ateityje pasirinktoje vietoje galėtų atsirasti atminties ženklas su faktais, skirtingomis kalbomis įrašytais garsiniais pasakojimais, kokių galima išgirsti muziejuose.

Pasak N. Šepečio, iš vokiečių patirties galime išmokti svarbų dalyką – dėmesį skirti aukoms.

„Jeigu žmogus buvo totalitarinės valstybės politikos auka, tai turime tai pripažinti, nepriklausomai nuo to, ar patinka jums jo tapatybė, jokių aukų negalime ignoruoti. Lietuvoje turime liūdnų pavyzdžių, Rainiuose 1941 metų birželį nužudyti lietuviai – kankiniai, o kad po kelių savaičių čia pat nužudyta trigubai daugiau žydų – nacionalinio masto pasakojimuose tai ignoruojama, nes „ne mūsų“. Visoms aukoms reikia skirti dėmesio. Pavyzdžiui, vokiečiai atmintinas vietas įamžina, iniciatyva kyla ne tik iš valstybės, bet ir iš visuomeninių organizacijų, vietinės valdžios. Taip pat ir būsimos Vokietijos brigados nariai ar atvykstantieji su brigada jau pusę metų nuosekliai tvarko žydų kapus. Jie tai daro laisvalaikiu savo noru, taip parodo norą išsaugoti atminimą tų, kurių palikuonių likę labai mažai ar nelikę visai“, – LRT.lt sakė N. Šepetys.

Nors požiūriai skiriasi, ragina gerbti istorinę atmintį

Milersvilio universiteto Pensilvanijoje profesorius emeritas Saulius Sužiedėlis teigia, kad atminties karų kontekste yra didžiulė praraja, tačiau atminimo klausimą svarbu vertinti objektyviai: „Reikia spręsti blaiviai, atsižvelgiant į mūsų NATO sąjungininkų istorinį naratyvą, gerbti jų patirtį ir aukas kovoje prieš nacizmą. Nesuteikime Putino propagandos mašinai medžiagos.“

Vakarų šalyse ir žydų bendruomenėse įprasta visus, kovojusius prieš nežmogiškąjį nacizmą, gerbti. Istorikas pabrėžia, kad ne tik lietuviai, bet ir daugybė žydų tapo sovietų režimo aukomis. Lygiai taip pat tarp kolaborantų buvo įvairiausių tautybių žmonių, taip pat ir lietuvių.

Jis atkreipia dėmesį, kad prie sovietų partizanų jungęsi žydai kito pasirinkimo neturėjo, getuose jiems teko išgyventi neįsivaizduojamas kančias. Prie ko dar jie galėjo jungtis, klausimą kelia pašnekovas.

Išsamiai apie nacių okupaciją, jiems talkinusius lietuvius ir Holokaustą istorikas pasakojo interviu LRT.lt:

„Statiškai kalbant, etniniams lietuviams pokaris ir stalinistų grįžimas į Lietuvą, antroji okupacija, buvo baisiausias 20 a. laikotarpis: tremtis, kalinimai, represijos, žudynės, kruvinos kovos už nepriklausomybę. Tarp mano tėvo giminaičių Dzūkijoje buvo tremtų, nužudytų. Kaip galite įsivaizduoti, susitarti dėl abiem pusėms priimtino atminties naratyvo praktiškai neįmanoma. Bent kol kas“, – svarstė jis.

Žydų rezistencijos temą istorikas aptaria naujausioje savo knygoje „Crisis, War, and the Holocaust in Lithuania“. Čia jis pastebi, kad prieš nacius kovoję žydai ir miške susidurdavo su menkinančiu požiūriu ir ne visada būdavo priimami.