Likus pusvalandžiui iki tradicinio prezidento metinio pranešimo Seime, socialdemokratų lyderis Mindaugas Sinkevičius patvirtino apsisprendęs tapti ministru pirmininku. Tačiau ši LRT TELEVIZIJOS „Dienos tema“ – ir apie septintąjį Gitano Nausėdos metinį pranešimą per dvi kadencijas, ir apie trečią kartą per vieną kadenciją keičiamą vyriausybę bei jos vadovą.
Antradienio „Dienos temoje“ – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Ramūnas Vilpišauskas ir Kauno technologijos universiteto fakulteto dekanas profesorius Ainius Lašas.
– Pone A. Lašai, pernai metinis pranešimas skaitytas irgi įtemptomis aplinkybėmis, kai žiniasklaida ėmė atrasti įtartinus buvusio premjero Gintauto Palucko verslo ryšius. Šiemet metinis pranešimas – paaiškėjus, kad per pusantrų metų trečią kartą keičiasi tiek vyriausybė, tiek jos vadovas. Ar sutinkate su pastebėjusiaisiais, kad prezidento entuziazmas tarsi buvo didesnis kalbant apie valdančiosios daugumos pokyčius, bet ne apie patį Mindaugą Sinkevičių, apie kurio apsisprendimą turbūt žinojo bent jau iš vakar, gal ir dar anksčiau?
A. Lašas: Tikrai žinojo iš vakar, nes pats gavau jau parašytą kalbą vakar vakare. Toje kalboje jau buvo paminėtas tas faktas. Bet, manau, to entuziazmo tiesiog mažiau, nes gal ankstesnių dviejų premjerų patirtis buvo ne tokia maloni pačiam prezidentui, ir dabar tiesiog vertinama santūriau.
– Pone R. Vilpišauskai, prezidentas kritikuoja socialdemokratus sakydamas „prireikė per daug laiko atsisveikinti su „Nemuno aušra“. Kita vertus, prieš mažiau nei metus, praėjusį rugpjūtį, prezidentas labai aiškiai pasakė: „Nemuno aušra“ turi teisę būti valdančioje daugumoje.“ Ar sutinkate, kad prezidentas šią dieną gali būti labiau kaip komentatorius ir pasyvus stebėtojas, vertindamas buvusios daugumos darbus ir santykius?
R. Vilpišauskas: Politinė kultūra nusistovėjusi tokia, kad su prezidentu tariamasi ir formuojant vyriausybę. Dabar artimiausiomis dienomis tai vėl matysime. Bet jei valdančioji koalicija susiformuoja ir sutaria tarpusavyje, prezidentas labai aktyviai kritikuodamas jos sudėtį gali tiesiog būti ignoruojamas ir tada atrodys silpnas. Manau, nuo pat 2024 metų Seimo rinkimų baigties prezidentas ir bandė laviruoti, deja, nelabai sėkmingai.
Jis pats sau labai smarkiai apsunkino situaciją, kai prieš pastaruosius Seimo rinkimus labai aiškiai parėmė vieną iš politinių jėgų, dalyvavo, galima sakyti, socialdemokratų rinkiminėje kampanijoje. Ir tai iki dabar apsunkina jo vaidmenį, kada jis kartą per metus ateina į Seimą skaityti metinio pranešimo, skirto visiems Lietuvos žmonėms. Tarsi pakyla virš politinių kovų, ragina telktis ir būti vieningiems, bet pats kasdienėje veikloje elgiasi kitaip, – tada jo raginimai skamba, švelniai tariant, dviprasmiškai.
– Pone A. Lašai, mūsų laukia premjera nepriklausomos Lietuvos politikos istorijoje, kai beveik metus vyriausybei vadovavęs asmuo, beveik nepasikeitus valdančiai daugumai, vėl tampa ministru. Kalbu apie Ingą Ruginienę, kuri, šaltinių teigimu, praktiškai jau oficialu, grįžta vadovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Jūsų manymu, ar pakanka argumentų, kodėl I. Ruginienė buvo keičiama, yra keičiama. Ir kitas dalykas – prezidento metinėje kalboje buvo aiškiai pasakyta, kad socialinė apsauga, gimstamumo rodikliai turėtų būti šios vyriausybės prioritetai, Lietuvos prioritetai. Ar I. Ruginienė per vadovavimą ministerijai ir vyriausybei parodė kompetenciją šioje srityje?
A. Lašas: Pradėkime gal nuo to, kad I. Ruginienė labai trumpai buvo ministre ir parodyti kokias nors kompetencijas turbūt neturėjo laiko, bent jau šioje konkrečioje srityje. Tas pats su premjere – aišku, premjero postas gal nėra pats tinkamiausias augti. Matėsi, kad premjerė tiesiog neturėjo pakankamai politinės patirties, kas šiek tiek ministro poste gal atleidžiama, bet premjero poste ne tiek. Ir tada sunku spręsti, ar ji turi pakankamai patirties būtent šiame lauke.
Vis dėlto dėl prioritetų bendrai ši dauguma susikalba. Manau, ir mes girdėjome, iš naujų partnerių taip pat, kad tas akcentas jiems tinka. Ir iš valstiečių taip pat matome, kad ta kryptis jiems priimtina. Nemanau, kad čia bus kokių nors skirčių ar įtampos su prezidentu. Turbūt sunkiau bus surasti finansų, finansuoti šią sritį, nes tai finansams imli sritis. Tokie sprendimai kainuoja, turint omenyje mūsų biudžeto situaciją, kai laisvų pinigų ir lėšų nėra. Klausimas, kaip esamos lėšos bus perkonfigūruotos.
O dabar dėl paties atsistatydinimo ir rokiruotės – šiuo atveju tai yra politinis sprendimas. Ir jis nemalonus turbūt patiems socialdemokratams, nes tai tarsi pripažinimas, kad nepavyko eksperimentas, ir rokiruotė grąžinama atgal. Bet tai ir buvo ta proga, tas momentas, kada buvo galima padaryti rokiruotę su mažiausiais nuostoliais. Vis dėlto premjero reitingai, kurie buvo premjerės reitingai, buvo gana žemi, net, sakyčiau, istoriškai žemi. Užuot kaip viena partijos lyderių tempusi partiją į viršų, šiuo atveju galima argumentuoti, kad ji tempė partijos reitingus žemyn.
Nausėda bus tęstinumo užsienio politikoje gynėjas.
R. Vilpišauskas
– Pone R. Vilpišauskai, turbūt naujas santykių derinimo etapas tarp prezidentūros ir naujosios vyriausybės dar tik laukia. Kaip jūs sakėte, kai negali pasirodyti per daug silpnas ir, kita vertus, negali per daug kištis. Gitanas Nausėda turbūt labai aiškiai šiandien metiniame pranešime pasakė, kad jokie reveransai ar geranoriškos nuolaidos nepakeis nei grėsmių, nei atakų, o vėliau gana tiesiogiai pasakė, kad Lietuva privalo ir toliau palaikyti ir griežtinti sankcijas Rusijai ir Baltarusijai. Socialdemokratai yra indikavę galbūt kintančią poziciją dėl baltarusiškų trąšų. Jei ta viešoji žinia nesikeistų ir Kęstutis Budrys neliktų poste, kiek jūs matote prezidento galimus svertus ir toliau išlaikyti Užsienio reikalų ministeriją įtakos zonoje?
R. Vilpišauskas: Vėlgi Lietuvos Konstitucija numato svarbias prezidento galias užsienio reikaluose, saugumo gynybos klausimais. Prezidentas dėl to pagrįstai gali laikytis pozicijos tiek dėl dabartinio užsienio reikalų ministro, tiek dėl dalykinių užsienio politikos turinio prioritetų.
Ir viešai argumentuodamas, manau, sulauktų nemažos dalies visuomenės palaikymo. Bet kaip atrodys galiausiai ir ministrų kabinetas, ir užsienio reikalų ministro personalija, kol kas spręsti anksti. Girdime įvairių viešų pasvarstymų. Iš tiesų tai bus ir signalas, kiek įtakos nauja valdančioji dauguma suteikia prezidentui ir kiek jis pats jos yra pajėgus paimti. Bet iš metinio pranešimo visgi susidarė vaizdas, kad prezidentas G. Nausėda bus tęstinumo užsienio politikoje gynėjas.
Tiesa, jis nieko nepasakė apie santykius su Kinija. Čia turbūt paliekama erdvės naujai valdančiai koalicijai rodyti iniciatyvas. Bet tiek sankcijų autoritariniams kaimynams, tiek ir paramos Ukrainai, žinoma, ir ryšių su mūsų sąjungininkais stiprinimo klausimais pozicija yra labai aiški. Mano nuomone, ji pagrįsta, argumentuota ir jai iš esmės, kaip ir teisingai prezidentas G. Nausėda šiandien kalbėjo metiniame pranešime, pritaria dauguma parlamentinių partijų. Tad šiuo požiūriu politinis sutarimas yra, o kokie bus personalijų sprendimai dėl ministrų, netrukus turėtume sužinoti.
– Pone A. Lašai, prezidentas prisipažino – metai jam daug kainavo asmeniškai, siekiant išsaugoti energetikos ministrą. Ir čia turime omenyje kultūros bendruomenės protestą. Jis kalba apie susipriešinimą dėl LRT pataisų ir kad tai kainavo, visi tarsi pralaimėjome. Ar jūs įžvelgiate, kad prezidentas savotiškai galbūt ir savo klaidas pripažino, kai jo kaip lyderio visuomenė buvo pasigedusi?
A. Lašas: Kaip tik, beje, to ir pasiilgau – kad prezidentas aiškiau įvardytų savo vaidmenį. Taip, jis pasakė, kad prisiima atsakomybę už konkrečių ministrų pasirinkimus – energetikos ir kultūros ministrų. Tai tarsi čia buvo padarytas kompromisas. Bet man kaip tik ir trūko aiškesnio atsakomybės pripažinimo. Tokiais kritiniais atvejais, kaip jis pats sakė, kai yra susipriešinimas, jo kaip tik ir trūko – telkiančios lyderystės, kuri imtųsi vertinimo ir imtųsi tas dvi puses susodinti prie vieno stalo, aptarti kompromisus ir įvardyti savo matymą. To kartais kritiniais momentais pritrūko, ir pats prezidentas tą labiau kritikavo.
Kažkodėl šioje kalboje labai minėjo tą vidurinį pirštą, rodė į tą vidurinį pirštą, bet pats piršto neparodė tuo laiku, kada galėjo įvardyti problemas ir pabandyti sutelkti politines partijas.
