Besibaigiančio galiojimo produktai, mėsa – kartą per savaitę ir namai, kuriuose pelėsis, apie tokias žmonių patirtis pasakojo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė. Ekspertė dalijosi, kad, net ir gaudami finansinę paramą, žmonės sunkiai išgyvena ir turi skaičiuoti kiekvieną eurą.
Pasak A. Adomavičienės, skurdą patiriančių žmonių balsas yra esminė grandis, siekiant kurti teisingesnę visuomenę ir veiksmingesnius socialinės politikos sprendimus. Žmonių istorijos aprašytos tinklo išleistame leidinyje apie skurdą patiriančių žmonių patirtis.
Kaip pasakojo A. Adomavičienė, paprastai skurdą patiriantys žmonės savo pajamas apibūdina kaip visiškai minimalias, patenkinančias tik būtiniausius jų poreikius. Tai reiškia, kad žmonės turi nuolatos skaičiuoti ir svarstyti, ką gali sau leisti, o ko tenka atsisakyti.
„Žmonės pasakoja, kad dažniausiai renkasi pačias pigiausias, apatinėse lentynose esančias prekes, nukainotus produktus, atidžiai seka akcijas, nusistato netgi dienos išlaidų limitą. Nors išmokos ir kyla, deja, prekių kainos taip pat auga“, – pastebėjo A. Adomavičienė.
Dėl to žmonėms sunku įsigyti kokybiško ir sveiko maisto: „Perku tik pigiausią maistą, dažnai – besibaigiančio galiojimo. (...) Negalime sau leisti sveikesnio maisto, pavyzdžiui, mėsos neperkame ir jos nevalgome“, „Trūksta sveikų produktų – vaisių ir daržovių. Jų kaina atbaido.“
„Stengiuosi apsipirkti tik per akcijas. Esu įpratusi taupyti – drabužius perku iš dėvėtų drabužių parduotuvių, vaistų nuperka mama. Dažniausiai maitinamės patiekalais iš bulvių, taip pat makaronais, o daržoves auginame patys. Mėsą valgome maždaug kartą per savaitę“, – savo istorijomis leidinyje dalijosi skurdą patiriantys žmonės.
A. Adomavičienė pabrėžė, kad, net ir padidėjus socialinėms išmokoms, žmonių finansinis nesaugumas išlieka ir gyvenimo kokybė reikšmingai nepagerėja, o skurdą patiriantys žmonės paramą mato kaip nepakankamą ir neatliepiančią jų poreikių. Tai reiškia, kad įvairios socialinės išmokos nesuteikia realių galimybių išbristi iš skurdo.
„Tie, kurie gauna socialinę paramą, dažnai gyvena tik šia diena – svarbiausia išgyventi dabar, o ne planuoti ateitį“, – A. Adomavičienė dalijosi skurdą patiriančių žmonių pasakojimais.
Daugybė kliūčių dirbti
„Sužino, kiek turiu vaikų, tai sako, kad nuolat biuletenius imsiu, ir nepriima į darbą“, „Darbai, siūlomi žmonėms su negalia, dažnai neatitinka jų galimybių. Dokumentuose parašyta, kad dirbti reikia keturias valandas per dieną, o tikrovėje – tiek pat, kiek ir darbuotojams, neturintiems negalios“, – tokios žmonių patirtys aprašomos leidinyje.
Kaip pastebėjo A. Adomavičienė, neretai žmonės, norėdami įsidarbinti, patiria įvairių sunkumų – jie nori dirbti ir būti ekonomiškai savarankiški, tačiau realybėje susiduria su daugybe kliūčių. Dažniausiai skurdą patiriantys žmonės pasakoja apie sveikatos sunkumus, negalią, amžių ar šeiminius įsipareigojimus, dėl kurių susirasti darbą sudėtinga.
„Šios aplinkybės apsunkina galimybes įsidarbinti ar išsilaikyti darbo rinkoje“, – tvirtino A. Adomavičienė.
Organizacijos vadovės teigimu, žmonės taip pat dažnai pasakoja apie darbo rinkoje patiriamą diskriminaciją, o pagalba įsidarbinti nėra pakankama. Pavyzdžiui, išskyrė A. Adomavičienė, paslaugos nėra individualizuotos, neatsižvelgiama į žmonių sveikatos būklę ir jų siekius.
„Žmonės jaučiasi paliekami vieni informacijos ir sprendimų gausoje – yra konsultuojami, bet nesijaučia gaunantys pagalbą“, – sakė A. Adomavičienė.
Pasak jos, apskritai skurdą patiriantys žmonės dažnai susiduria su informacijos apie jiems priklausančias paslaugas trūkumu. Tokiu atveju ir priklausanti pagalba tampa neprieinama, nes žmonės apie ją nesužino, jiems nesudaromos galimybės pasinaudoti paslaugomis.
Tiesa, išskyrė ekspertė, teikiant socialines ar užimtumo paslaugas, ypač svarbu ne tik pati suteikiama paslauga, bet ir specialistų bendravimas: „Jei su žmogumi bendraujama empatiškai, jis vertinamas ir priimamas, tai žmogui suteikia daug daugiau paspirties jo gyvenime nei tie atvejai, kai jis būna teisiamas ar kaltinamas.“
Pelėsis, remonto poreikis ir perpildytas būstas
„Kažkada turėjau namus, bet, kadangi buvau įvaikintas, kai sukako 18 metų, likau be namų. Negavau socialinio būsto ir dabar jokio būsto neturiu“, „Gyvenu kambariuke – ten pelėsis, reikia remonto, bet niekada neturėsiu už ką jų padaryti.“
„Gyvename šešiese dviejų kambarių bute. Du vaikai – paaugliai, jiems labai sunku – nori savo kampelio. Mes du tėvai ir keturi vaikai. Siūlė didesnį būstą, bet ketvirtame ar penktame aukšte, o mano vyras turi negalią“, – savo išgyvenimais dalijosi žmonės.
Skurdą patiriantiems žmonėms būstas pirmiausia reiškia saugumą, stabilumą ir galimybę gyventi oriai. Deja, sakė A. Adomavičienė, dalis žmonių neturi savo būsto, o nuoma jiems per brangi: „Būstas sunkiai prieinamas dėl aukštų kainų, ribotų galimybių nuomotis ar įsigyti būstą, dėl ilgo laukimo eilėse gauti socialinį būstą.“
Ekspertė pastebėjo, kad kai kurie žmonės gyvena itin prastomis sąlygomis – senuose, prastai prižiūrimuose ir sveikatai pavojinguose būstuose. Kai kuriais atvejais būste yra pelėsio, jam reikia remonto ar infrastruktūra nepritaikyta žmonėms su negalia.
Kaip pasakojo A. Adomavičienė, dalis žmonių gyvena perpildytuose būstuose, kuriuose trūksta privatumo, asmeninės erdvės ir tinkamų sąlygų kasdieniam gyvenimui: „Tai ypač sudėtinga šeimoms su vaikais ar paaugliais, kuriems svarbu turėti savo erdvę mokytis, ilsėtis ar bendrauti. Tokios gyvenimo sąlygos dažnai tampa papildomu stresu ir gali neigiamai paveikti šeimos santykius bei vaikų gerovę.“
Pasak A. Adomavičienės, socialinis būstas daliai skurdą patiriančių žmonių yra vienintelė galimybė turėti stabilią gyvenamąją vietą, tačiau jo prieinamumas išlieka ribotas. Pavyzdžiui, nutinka tokių atvejų, kai žmogaus pajamos šiek tiek viršija nustatytas ribas socialiniam būstui gauti, bet nėra tokios didelės, kad jis galėtų išsinuomoti būstą atviroje rinkoje.
Nereti atvejai, kai socialiniam būstui reikalingas remontas, tačiau jame gyvenantys žmonės neturi finansinių galimybių jį prižiūrėti ir pritaikyti pagal savo poreikius.
A. Adomavičienė pabrėžė, kad skurdas ir ribotos pajamos daro įtaką ne tik dabartinėms jaunų žmonių gyvenimo sąlygoms, bet ir jų ateities pasirinkimams dėl studijų krypties, gyvenamosios vietos, galimybės gyventi savarankiškai ar atsiskirti nuo tėvų. Pasak ekspertės, savarankiško gyvenimo pradžios etapas ypač sudėtingas jaunuoliams, paliekantiems globos sistemą.
Jauniems žmonėms apskritai sunku susirasti būstą: „Net ir dirbantys jauni žmonės dažnai negali sau leisti išsinuomoti tvarkingo būsto, nes nuomos kainos viršija jų pajamas.“
Išsigelbėjimu tampa bendruomenė
Pasak ekspertės, skurdo patirtį turintys žmonės dažnai pabrėžia bendruomenės svarbą. Kai institucijų teikiama pagalba yra sunkiai prieinama, žmonės remiasi artimiausia aplinka: kaimynais, giminaičiais, parapijomis, vietos organizacijomis ar savanoriais.
„Tarpusavio pagalba daugeliu atvejų veikia neformaliu mainų principu: vieni dalijasi maistu, kiti padeda darbu ar informacija, o kartais pakanka ir paprasto žmogiško palaikymo“, – pastebėjo A. Adomavičienė.
Taigi bendruomenės solidarumas dažnai tampa svarbiu saugumo tinklu tada, kai finansinių išteklių nepakanka, o aktyvi bendruomenė suteikia ne tik praktinės pagalbos, bet ir geresnės psichologinės savijautos.
A. Adomavičienė pabrėžė, kad labai svarbu pačius žmones įtraukti priimant sprendimus, kad jie būtų išgirsti. Taip galima suprasti, kaip pagalba organizuojama ir ar ji atitinka žmonių poreikius.
