Greiti priklausomybės gydymo būdai, siūlomi socialiniuose tinkluose, – nuo arbatų iki „kodavimo“ – nėra moksliniais įrodymais pagrįsti ir gali tik pabloginti situaciją, perspėja specialistai. Efektyvus priklausomybės nuo alkoholio gydymas reikalauja laiko, kompleksinės psichoterapijos, medikamentų ir socialinės pagalbos.
LRT RADIJO laidoje „10–12“ Priklausomybės ligų centro direktorės pavaduotojas Emilis Subata ir Anoniminių alkoholikų draugijos narys Martynas dalijasi patarimais, kaip saugiai pradėti sveikimo kelią ir kokia pagalba tikrai veikia.
Visos laidos įrašo klausykitės čia:
Žmones vilioja greiti sprendimai, todėl socialiniuose tinkluose siūlomi priklausomybės gydymo būdai – nuo arbatų iki vadinamojo „kodavimo“ – atrodo patrauklūs, sako E. Subata. Tačiau jis pabrėžia, kad tokie metodai neturi mokslinio pagrindo, o jų veiksmingumas neįrodytas.
„Žmonės ieško lengviausio, trumpo kelio, tačiau tai nėra moksliškai pagrįsti gydymo metodai. Nėra jokių studijų, kurios parodytų, kad šitie metodai veiksmingi“, – teigia specialistas.
Pasak E. Subatos, kai kuriais atvejais poveikis gali būti siejamas su placebo efektu, tačiau tai nėra tikras gydymas, veikiau tikėjimo rezultatas.
„Kartais veikia placebas, bet 21 amžiuje reikėtų paieškoti moksliškai pagrįstų gydymo metodų“, – tvirtina jis.
Situacija keičiasi
Anksčiau Lietuvoje „kodavimas“ buvo itin populiarus, o jį rinktis skatino ir ribotos gydymo galimybės bei stipri priklausomybės stigma, – nurodo E. Subata.
Pasak jo, šiandien situacija keičiasi – atsiranda daugiau prieinamų, kompleksinių profesionalios pagalbos paslaugų, todėl žmonės vis rečiau renkasi neoficialius metodus.
„Dabar atsiranda vis daugiau prieinamų sveikatos priežiūros paslaugų: abstinencijos gydymas, užgėrimų nutraukimas ambulatoriškai ir stacionare, taip pat psichosocialinio gydymo programos, psichosocialinė reabilitacija, Minesotos stacionarinė gydymo programa. Tai keičia situaciją“, – aiškina E. Subata.
Be to, jis primena, kad „kodavimas“ valstybinėse įstaigose 2017 metais buvo uždraustas, todėl ši praktika pasitraukė į neoficialią erdvę.
Svarbiausias faktorius – motyvacija
Martynas iš Anoniminių alkoholikų draugijos pasakoja, kad pats netikėjo greitaisiais ir netradiciniais gydymo būdais. Jo patirtis rodo, kad svarbiausias faktorius yra tikra motyvacija ir pastangos, o priklausomybė – liga, reikalaujanti keisti požiūrį ir mokytis įgūdžių.
„Neturėjau vidinės motyvacijos. Aš tai dariau dėl kitų žmonių. Patogu ieškoti metodų, kai nereikia dėti pastangų – sumoki pinigus ir gauni greitą rezultatą. Visgi dėl priklausomybės ligos man reikėjo išmokti daug dalykų iš naujo, keistis ir keisti požiūrį“, – pasakoja Martynas.
Jis priduria, kad Anoniminių alkoholikų draugija taiko tik 12 žingsnių programą, kuri siūlo struktūrą, bet nėra konkuruojanti metodika. Pati organizacija, anot jo, viešajame diskurse išlieka neutrali – nesikiša į viešus ginčus, neskelbia nuomonės apie kitus gydymo būdus.
Martynas teigia, kad lūžis įvyko suvokus, jog pats nebeįstengia susitvarkyti su priklausomybe.
„Turėjo būti kažkokia kapituliacija, dugnas. Man atėjo aiškus supratimas, kad aš nebesusitvarkysiu ir kad nebežinau atsakymų, kad pralošiau šiame gyvenime. Tada pakeli rankas ir sakai: „Aš darysiu viską“, – sako vyras.
Anoniminių alkoholikų grupė padėjo jam sutikti žmonių, turėjusių panašių problemų, bet jas įveikusių, ir tai suteikė gairių, kaip elgtis.
„Man belieka daryti tai, ką darė tie žmonės, ir labai didelė tikimybė, kad turėsiu tai, ką turi jie“, – teigia pašnekovas.
Pasak jo, 12 žingsnių programos esmė – ne metodika, o dvasinės nuostatos ir patirtys, kuriomis dalijasi kiti nariai, o kaip jas įgyvendinti, kiekvienas sprendžia pats.
„Aš galiu visą laiką vaikščioti į susirinkimus ir tikriausiai prie tų žingsnių labai giliai neprisiliesti. Anoniminiuose alkoholikuose niekas nieko neprivalo. Iš kitos pusės, jie nieko nesiūlo, tik 12 žingsnių programą“, – sako draugijos narys.
Svarbus aplinkinių indėlis
E. Subata teigia, kad pirmas žingsnis siekiant sumažinti alkoholio vartojimą – kreiptis į šeimos gydytoją, siekiant nuodugniai įvertinti sveikatos būklę ir kartu sudaryti planą, kaip sumažinti alkoholio vartojimą.
Jis nurodo, kad šeimos gydytojas gali naudoti „AUDIT“ metodiką – tarptautinį klausimyną, kuris padeda įvertinti žalingą vartojimą ir nustatyti, ar jau yra išsivysčiusi priklausomybė. Jei ji diagnozuojama, pacientas nukreipiamas į psichikos sveikatos centrą, kur galima gauti nemokamą šešių konsultacijų ciklą: viena su psichiatru ir penkios su psichologu, socialiniu darbuotoju ar kitu specialistu.
„Psichikos sveikatos centras gauna papildomą apmokėjimą, vadinamąjį skatinamąjį priedą iš ligonių kasų“, – priduria E. Subata.
Anot jo, jeigu ši pagalba nepakankama, pacientas gali būti nukreiptas į specializuotą gydymo centrą, pavyzdžiui, Respublikinio priklausomybės ligų centro filialus.
Priklausomybės ligų centro atstovas pažymi, kad dažnai pats žmogus nesikreipia savanoriškai, todėl svarbus aplinkinių indėlis – kartais šeima ar darbdaviai padeda nukreipti asmenį į konsultaciją ir gydymą.
„Darbovietės kartais kelia ultimatumą: arba tu pereini gydymo kursą, arba mes tave atleidžiame. Čia yra teisingas sprendimas. Bet reikalingi svertai iš aplinkinių, kurie padėtų žmogui suvokti, kad jo priklausomybė žaloja kitus, kenkia jam pačiam. Jeigu žmogus sutinka pasirinkti kitokį gydymo metodą, galbūt tai yra pateisinama, nes jis gali privesti prie teisingo gydymo“, – pažymi specialistas.
„Man reikėjo kapituliacijos“
Martynas sako, kad tikras pokytis jo gyvenime įvyko tik po to, kai artimieji nustojo bandyti jam padėti ir pačiam teko susidurti su besaikio alkoholio vartojimo pasekmėmis.
„Visi artimieji nusisuko nuo manęs, liko tik tėvukas, kuris tikėjo stebuklu. Jis mane nuvežė į ligoninę, vėliau į priklausomybės ligų centrą. Galiausiai patekau į Minesotos programą, nes neturėjau kur dėtis, gyvenau gatvėje“, – pasakoja jis.
Vyras teigia tik tuomet aiškiai suvokęs, kad pats nebeįstengia susitvarkyti, ir tai tapo būtina sąlyga norint pradėti keistis.
„Man reikėjo tos kapituliacijos. Kol artimieji kažkaip bandė man padėti, aš juos pakreipdavau ta linkme, kuria norėjau, manipuliuodavau“, – atvirauja vyras.
Pasak Martyno, tokiam asmeniui dažnai reikia tiesiogiai pajausti pasekmes, kad suprastų, jog jo priklausomybė kenkia tiek jam, tiek aplinkiniams, ir tik tada atsiranda tikra motyvacija keistis.
„Turėjau pamatyti, kad sukeliu skausmą. Gal tuo metu nesupratau, kad sukeliu problemas aplinkiniams, bet pajaučiau pasekmes pats“, – teigia draugijos narys.
Pagalbos poreikis atsiskleidžia per atkryčius
E. Subata aiškina, kad kartais žmonėms pavyksta ilgą laiką nevartoti alkoholio vien tik dėl stiprios valios ir motyvacijos.
„Jeigu žmogus yra tvirto charakterio ir turi pakankamai motyvacijos, tai net ir ilgalaikio gydymo nereikia. Šie valingi žmonės, suvokę, kad stato save į pavojingas situacijas ir kenkia artimiesiems, užsispiria ir sako: „Daugiau gyvenime nė lašo negersiu alkoholio.“ Ir jiems kažkaip pavyksta“, – kalba laidos svečias.
Tačiau, pasak jo, daugeliui, ypač patyrusiems traumas ar turintiems aukštą nerimo ir depresijos lygį, greiti metodai, tokie kaip „kodavimas“, nepadeda. Ilgalaikė pagalba, teikiama specialistų ar savipagalbos grupių, yra būtina norint tikrai pasveikti.
„Gijimo procesas trunka ne vienerius metus, ir „kodavimas“ jokiu būdu negali spręsti šitų problemų“, – aiškina E. Subata.
Jis priduria, kad ilgalaikės pagalbos poreikis dažniausiai atsiskleidžia per atkryčius, kai žmogus suvokia, kad vienos intervencijos neužtenka ir reikia paramos sistemos bei specialių technikų, padedančių išvengti pakartotinio vartojimo.
„Tada žmonės dažniausiai supranta, kad jiems reikia ilgalaikės pagalbos siekiant atitolinti atkritį arba padaryti taip, kad jis nepasikartotų“, – sako specialistas.
Saugiausia strategija – visiškas susilaikymas
E. Subata pažymi, kad baimė kreiptis į gydytoją gali būti nepagrįsta, nes šeimos gydytojas ir priklausomybės centrai siūlo saugias ir net anonimiškas konsultacijas.
„Pacientas gali pasirinkti, ar leisti gydytojui registruoti testo rezultatus. Kreipiantis į priklausomybių centrą galima gauti anoniminę konsultaciją, ateiti be asmens dokumento. Konsultacija kainuoja apie 70 eurų, bet žmonės dar ne tiek išleidžia vartodami alkoholį ar kitas medžiagas. Tad yra galimybė ateiti anonimiškai, susipažinti su pagalbos būdais ir nusimatyti kelią toliau“, – aiškina jis.
Pašnekovas taip pat primena, kad stigma dėl priklausomybės ilgai buvo gaji, tačiau, jo teigimu, nuostatos ženkliai pasikeitė, ir dabar asmenys su priklausomybe, nebevartojantys alkoholio, gali normaliai naudotis paslaugomis, pavyzdžiui, atgauti vairuotojo pažymėjimą.
„Jeigu asmuo turi priklausomybės diagnozę ir nevartoja metus laiko, jis gali ateiti į sveikatos priežiūros įstaigą, parodyti, kad yra tvarkingas, nevartoja alkoholio, ir jam grąžinamas vairuotojo pažymėjimas. Nebėra taip, kaip anksčiau sovietmečiu, kai galėjo būti atimtas visam gyvenimui“, – sako specialistas.
E. Subata aiškina, kad priklausomybė palieka ilgalaikius smegenų pokyčius, todėl net po metų abstinencijos žmogus turi didelę riziką grįžti prie alkoholio.
„Saugiausia strategija – visiškas susilaikymas ir gebėjimas atsipalaiduoti, leisti laisvalaikį ir pramogauti be alkoholio“, – sako specialistas.
Jis taip pat pripažįsta, kad pasitaiko žmonių, kurie sugeba visiškai atsisakyti alkoholio.
„Jeigu pats žmogus nustoja vartoti ir yra įsitikinęs, kad alkoholis jam netinka, kai kuriems tai būna pakankama strategija“, – aiškina E. Subata.
Bėgimas nuo problemų
Martynas pasakoja, kad jo sveikimo kelias truko ilgai, tačiau dabar jis gyvena visavertį gyvenimą ir nevartoja alkoholio jau 16 metų.
„Mano gyvenimas susitvarkė visomis prasmėmis – dirbu mėgstamą darbą, esu laimingas žmogus. Lankymasis Anoniminių alkoholikų draugijoje man – tam tikra tarnystė, o ne kančia. Man tai patinka“, – sako Martynas.
Jis pabrėžia, kad gėrė ne dėl malonumo ar socialinio prisitaikymo, o norėdamas pabėgti nuo problemų. Vyras pasakoja, kad dabar išmoko gyventi kitaip, keisti požiūrį, ugdyti nuolankumą ir rūpestį kitais.
„Man nelabai rūpėjo, kaip jaučiasi kiti, buvo daug puikybės. Dabar viso to nebėra. Man tiesiog nereikia keisti būsenos. Jeigu pasiūlytų išgerti, tiesiog negerčiau, nes tam nėra prasmės. Esu labai patenkintas savo blaivia būsena“, – teigia jis.
E. Subata primena, kad priklausomybės gydymas ir asmenybės pokyčiai vyksta lėtai ir reikalauja laiko.
„Šitie pokyčiai neįvyksta per vieną valandą ar vieną dieną. Tam reikia mažiausiai poros metų, nes žmonės keičiasi lėtai“, – apibendrina specialistas.
Parengė Ignas Ramanauskas.
