Tarptautinei ir vietinei politinėms arenoms net lydantis nuo įtampos, yra ir šiek tiek gerų žinių: įvairūs tyrimai rodo, kad Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis vis dar išlieka tarp mažiausiai poliarizuotų valstybių Europoje ir net pasaulyje: kol kas esame daug geresnėje situacijoje nei kaimynai lenkai, geriau atrodome netgi ir už brandžią politinę kultūrą puoselėjančius vokiečius, nedaug skiriamės nuo laimingiausiais pasaulyje vėl pripažintų suomių.
Apie paskutiniu metu vis dažniau linksniuojamos poliarizacijos (didėjančios spragos tarp skirtingų politinių ideologijų atstovų) tendencijas kalbamės su disertaciją afektyviosios (emocinės) poliarizacijos tema Europos universitetiniame institute apsigynusiu ir augančią neapykantą tarp skirtingų politinių stovyklų tyrinėjančiu politikos mokslininku iš Tartu universiteto Andres Reiljan.
Pradėkime nuo aplinkybių. Kodėl Lietuva, iš pirmo žvilgsnio šiandien mirkstanti politiniuose skandaluose, vis dar rodo sąlyginai mažą poliarizacijos lygį lyginant su kitomis Europos šalimis? Galbūt čia vaidmenį vaidina sunkios istorinės pamokos ir šio regiono žmonės yra atsargesni poliarizuojančių idėjų atžvilgiu? O galbūt esame kur kas homogeniškesni, panašesni į vienas kitą nei galvojame?
A. Reiljan: Taip, istorinės pamokos yra svarbios ir vienijančios: itin neigiami okupacijų prisiminimai yra tai, kuo dalijasi didelė dalis Lietuvos gyventojų (net ir tie, kurie gimė po okupacijos, bet kurių tėvai ar seneliai vis dar gyveno sovietų priespaudoje ). Taigi tai yra stiprus jungiantis veiksnys visoje visuomenėje, ypač, kai vėl auga Rusijos grėsmė Baltijos šalių suverenumui. Kita vertus, matome, kad daugelyje šalių žmonės ima pamiršti istorines pamokas, o po Antrojo pasaulinio karo palaidotos radikalios idėjos vėl grįžta. Taigi negalime atsipalaiduoti ir tikėtis, kad turėdami stiprias istorines traumas nebekartosime praeities klaidų. Labai ryškus to pavyzdys – jau minėta kaimyninė Lenkija, kuri, remiantis 2024 m. duomenimis, buvo tarp top 3 labiausiai poliarizuotų visuomenių net ne Europoje, o pasaulyje, kartu su Turkija ir Mianmaru. Taigi matome, kad homogeniška visuomenė yra teigiamas, tačiau nebūtinai gelbstintis faktorius – net ir tokioje vienalypėje ir daug patyrusioje valstybėje kaip Lenkija poliarizacijos lygis gali tapti toks aukštas, kad situacija taps tikrai įtempta ir netgi toksiška.
Atsakant į klausimą apie homogeniškumą: taip: yra nemažai įrodymų, kad labiau heterogeninės visuomenės yra labiau susiskaldžiusios (nebent tas heterogeniškumas būtų labai gerai valdomas instituciniu lygmeniu, pavyzdžiui, kaip Šveicarijoje, kuri pavyzdingai tvarkosi savo etniškai skirtingoje visuomenėje). Ir atvirkščiai: ypač įsigalėti poliarizacija gali tada, kai sutampa žmonių ir socialinė, ir politinė tapatybė: pavyzdžiui, JAV didelė dalis baltųjų evangelikų balsuoja už Respublikonų partiją, o etninės mažumos (ypač afroamerikiečiai) dažniau remia demokratus. Tai stiprina „mes prieš juos“ mentalitetą politikoje ir visuomenėje apskritai.
Taigi, šiuo atžvilgiu homogeniška Lietuvos visuomenė iš tiesų gali palengvinti pasipriešinimą žalingoms poliarizacijos formoms. Tarkime, rusų bendruomenės Latvijoje ir Estijoje yra kur kas gausesnės ir politiškai geriau organizuotos, todėl etninio konflikto aspektas Lietuvoje neabejotinai yra silpnesnis, o tai yra teigiamas dalykas poliarizacijos mažinimo požiūriu. Tai atsispindėjo ir poliarizacijos tyrimuose: Lietuva ilgą laiką rodė mažiausią poliarizacijos koficientą Baltijos šalyse, tiesa, praėjusiais metais, remiantis „V-Dem“ ekspertų apklausos duomenimis, (galimai dėl į antraštes iškilusių poliarizuojančių asmenybių), staiga tapote trijulės „lyderiais“ neigiama prasme, tačiau šis skirtumas išlieka nelabai didelis. Labai linkėčiau Lietuvai nepasiduoti poliarizacijai ir „nesudegti“: net žvelgiant į paskutinius 30 metų, kurie tikrai nebuvo lengvi, jūs visada išlikote garbingoje pozicijoje aukščiau Europos vidurkio gerąja prasme.
Poliarizacija ir radikalizmas. Jei radikalesni judėjimai metai iš metų nepatekdavo į Lietuvos Seimą, tai yra, skirtingai nei kitose Vidurio ar Rytų Europos šalyse, niekaip nesulaukdavo gausaus palaikymo, ką tai pasako apie mūsų visuomenę? Ar tai reiškė mažesnę poliarizaciją?
A. Reiljan: Taip, kai daugiau partijų ir rinkėjų laikosi radikalių pažiūrų, t. y. jie yra arčiau kraštutinių pozicijų, vadinasi visuomenė yra labiau poliarizuota. Taigi, rinkimai irgi dalinai gali atspindėti šalies situaciją
Tačiau kalbant apie afektyviąją (emocinę) poliarizaciją, apibrėžiamą jau ne tik kaip idealoginę atskirtį, bet ir kaip abipusę antipatiją (ar net neapykantą) tarp skirtingų politinių stovyklų visuomenėje, atsiranda išlygų: pavyzdžiui, nors radikalios partijos, tokios kaip kraštutinės dešinės populistai (pvz., AfD Vokietijoje, „National Rally“ Prancūzijoje, PVV Nyderlanduose, EKRE Estijoje), paprastai sukelia labai stiprias emocijas ir kitų partijų rinkėjai yra itin neigiamai nusiteikę kraštutinių dešiniųjų populistų atžvilgiu ir atvirkščiai, daug kas nustemba sužinoję, kad, remiantis tyrimais, populistai yra nekenčiami labiau nei jų pačių rinkėjai nekenčia pagrindinių/liberalų partijų. Atvirkštinis įspūdis susikuria galbūt todėl, kad radikalių partijų lyderiai kalba garsiai ir sukelia stiprias emocijas, tačiau tai nereiškia, kad visi jų rinkėjai yra tokie patys kaip lyderai. Iš tiesų, dažnai tai gali būti tiesiog šiek tiek mažiau informuoti žmonės, kurie jaučiasi politinės sistemos palikti nuošalyje, todėl kalba „garsiau“. Taip, jie gali būti tarkime priešiškai nusiteikę imigrantų atžvilgiu, bet tai nereiškia, kad jie taip pat nekenčia labiau liberalių rinkėjų. Dažnai šios emocijos sumaišomos.
Taigi, grįžtant prie klausimo apie radikalizmą ir emocinę poliarizaciją, nepaisant to, kad tarkime Vokietija turi stiprius ir ryškius radikalų judėjimus, kitos (tradicinės) partijos Vokietijoje nėra tokios poliarizuotos. Tai atsiremia į stiprią politinę kultūrą, politinio elito elgesį, kuris neskatina platesnio poliarizacijos augimo. Kaip nurodė Arend Lijphart, elitas gali sustiprinti galimas įtampas visuomenėje, tikėdamasis gauti politinės naudos, tačiau jis taip pat gali veikti siekdamas užkirsti kelią konfliktams ir rasti bendrą sutarimą.
Katalizatoriai: kas pagreitina poliarizacijos procesus? Per kiek laiko galima pastebėti pastebimus rezultatus? O kaip dėl atvirkštinių procesų?
A. Reiljan. Poliarizacija paprastai ypač sustiprėja, kai kalbama apie klausimus, susijusius su žmonių vertybėmis ir tapatybe. Pavyzdžiui, tokios temos kaip teisė į abortą, imigracija ar nacionalinių įgaliojimų perdavimas Europos Sąjungai. Šiais klausimais sunku rasti kompromisą, nes jie susiję su tuo, ką žmonės laiko (moraliniu požiūriu) teisingumu arba neteisingumu. Lengviau susitarti, pavyzdžiui, dėl tam tikrų mokesčių tarifų.
Dažnai ir tam tikras konkretus įvykis ar teisės aktas gali išprovokuoti gana greitą poliarizacijos procesą (nors skiriamosios linijos visuomenėje jau egzistuoja iki tol), pavyzdžiui, Estijoje labai stipri poliarizacija atsirado gana netikėtai, kai tuometinė liberali vyriausybė priėmė įstatymą, leidžiantį sudaryti tos pačios lyties asmenų civilines sąjungas. Jungtinėje Karalystėje skirtingos tapatybės greitai susiformavo ir susipoliarizavo dėl „Brexit“ klausimo.
Dar vienas iš labai svarbių veiksnių, galinčių pagreitinti, sustiprinti ar pristabdyti poliarizacijos procesą, kaip jau minėjau, yra politinių elitų elgsena. Tarkime, tokios asmenybės kaip Donaldas Trumpas yra tikri poliarizacijos katalizatoriai: žinoma, jie jos nesukuria iš visiškai tuščios vietos, tačiau gali daug prisidėti prie jos paaštrėjimo. Tuo pačiu metu mažiau poliarizuojantys politiniai lyderiai, pavyzdžiui, kaip estai juokauja, „roboto atsakymus pateikiantis“ ir „per abstraktus“ buvęs Estijos ministras pirmininkas Jüri Ratas, gali sustabdyti poliarizaciją. Tarkime, kai 2016 m. Jüri Ratas perėmė Centro partijos (kuri istoriškai gauna daugumą rusakalbių balsų Estijoje) vadovavimą, partija greitai depoliarizavosi, t. y. Estijos pagrindinių partijų rinkėjai nustojo jų nekęsti ir atvirkščiai. Tačiau dabar Centro partija vėl yra „rusų sparno“ vadovaujama ir poliarizacija atitinkamai vėl sustiprėjo.
Dar vienas labai svarbus faktorius – misinformavimas. Gyvename žiniasklaidos aplinkoje, kurioje yra didelis pasirinkimas ir žmonės patys gali nuspręsti, kokias naujienas nori skaityti. Rusija šią situaciją puikiai išnaudojo prieš Europos visuomenes, skleisdama įvairią poliarizuojančią dezinformaciją. Tai gali sukelti klaidingą kitų politinių partijų ir jų rinkėjų suvokimą: žmonės ima manyti, kad kita pusė yra radikalesnė ir labiau vienalytė nei yra iš tikrųjų, todėl jiems ji dar labiau nepatinka. Todėl labai svarbu turėti informacijos kanalų, kuriuose skirtingų politinių pažiūrų žmonės gautų tą pačią informaciją ir ją laikytų patikima. Pavyzdžiui, amerikiečių politologas Shanto Iyengar pabrėžia, kad labai silpnas visuomeninis transliavimas ir visiškai privatizuota žiniasklaida yra didžiulis poliarizacijos katalizatorius JAV, dėl kurio padėtį labai sunku pakeisti. Yra duomenų, rodančių, kad emocinė poliarizacija JAV ėmė didėti po to, kai 90-ųjų viduryje buvo įkurti „Fox News“ (labai dešinysis konservatyvusis naujienų kanalas) ir „MSNBC“ (labai kairysis liberalusis „woke“ naujienų kanalas). Todėl labai norėčiau pabrėžti viešojo transliavimo nepriklausomybės ir geros kokybės svarbą Lietuvoje ir visur kitur.
Štai ir neseniai Lenkijoje atliktas mano tyrimas rodo, kad jei žmonės sužino apie tikrąsias, pačių kitų partijų rėmėjų nurodytas pažiūras ir supranta, kad juos sieja daugiau bendro nei jie būtų nuspėję, priešiški jausmai jų atžvilgiu žymiai sumažėja – ir tai pasiteisino visų politinių grupių atžvilgiu (liberalų, konservatorių, o ypač gerai – kraštutinės dešinės partijos rinkėjų atžvilgiu).
Lietuvoje ir Estijoje veikia dvi tradicinės stiprios partijos netgi labai panašiais pavadinimais: Estijoje - „Isamaa“ (išvertus iš estų kalbos - tėvynė) ir Tėvynės Sąjunga Lietuvoje. Abi partijas vienija panaši istorija: ištakos Sąjūdyje, stiprus dėmesys vakarietiškai krypčiai, šalių saugumui, tačiau didelis elektoratas kelia ir iššūkių – po savo sparnu talpinant gausų rinkėjų būrį, atskirtis tarp jų nuomonių neišvengiamai ima didėti: vieni tolsta į kairę, kiti į dešinę. Kaip manote, ar tokios kompleksinės partijos turi šansų išlikti poliarizacijos akivaizdoje ir neskilti?
A. Reiljan. Paminėtos partijos yra klasikinės nuosaikios konservatorių partijos. Tokios partijos dažnai susiduria su vidiniais nesutarimais, susijusiais su vadinamuoju „globalizacijos“ arba „transnacionaliniu“ susiskaldymu. Iš esmės tai yra dažnas politinis konfliktas ypač išryškėjęs XXI amžiuje – kur vienoje pusėje stovi didesnis nacionalinis suverenumas ir uždarumas, o kitoje – integracijos siekiai. Taigi tiesa: neišvengiamai tokios partijos kaip „Tėvynės Sąjunga“ Lietuvoje ar „Tėvynė“ Estijoje tampa susiskaldžiusios viduje: jos yra savotiškai nacionalistinės ir patriotinės, tačiau tuo pačiu metu jos yra didelės visų rūšių integracijos (Vakarų) pasaulyje (įskaitant ir NATO) rėmėjos, nes tiki to nauda mūsų šalims.
Žvelgiant į Europos pavyzdžius, kai kuriose šalyse nuosaikios konservatorių partijos sugebėjo išlikti aktualios (pvz; CDU Vokietijoje), kitose jos visiškai prarado savo pozicijas kraštutinei dešinei (pvz; Prancūzijoje), tai dabar labai ryškiai vyksta ir Jungtinėje Karalystėje. Daug JAV ir Europos politikų šiandien yra įkvėpti D. Trumpo, kuris anksčiau buvusią nuosaikią konservatorių respublikonų partiją pavertė kraštutinės dešinės populistiniu judėjimu, taigi šiose partijose taip pat atsiranda asmenybių, norinčių pereiti prie uždaros nacionalistinės krypties, taip pat imituojančių kraštutinės dešinės provokuojantį stilių ir pan.
Tikras iššūkis yra ir tai, kaip minėtos partijos įsiterpia tarp tikrųjų liberalų ir kraštutinių dešiniųjų, tačiau tai jau reikalauja atskiros diskusijos.
Apibendrinant, manau, kad net ir susidarius labai sudėtingai geopolitinei situacijai, tokios nuosaikios, sakykime, „normalios“ konservatyvios partijos gali išlikti: jos turėtų derinti nuosaikų nacionalizmą ir konservatizmą su proeuropine ir pro-NATO pozicija. Tačiau šios partijos turi išspręsti vidinį susiskaldymą tarp nuosaikesnio sparno ir labiau „MAGA“ tipo populistinio sparno, taip pat sukurti aiškią politinę žinutę. Teisingai komunikuojant, problemą dėl skirtingo (labiau kairėjančio ir labiau dešinėjančio jau turimo elektorato) galima paversti pranašumu – tokia partija gali tapti skirtingų motyvuotų asmenybių vienytoja dėl bendro tikslo ir tai turėtų atsispindėti jos komunikacijoje.
Pabaigai: minėjote, kad „darosi sunku rasti kompromisą, kai kalbama apie tai, kas, žmonių nuomone, yra (moraliai) teisinga ar neteisinga“. Ar didėjanti emocinė poliarizacija rodo, jog politikoje pradėta per daug kalbėti apie moralinius klausimus, palyginti su ramesniais laikotarpiais šiuolaikinėje istorijoje?
A. Reiljan. Taip, vadinamųjų „kultūrinių“ ir tapatybės klausimų svarba per pastaruosius dešimtmečius išaugo. Tarkime, imigracija yra tema, kuri tiesiog techniškai tapo aktualesnė, o tai sukelia žmonių susierzinimą: jie mato vis daugiau žmonių, kurie nei atrodo, nei kalba kaip jie, ir tai skatina poliarizaciją tarp tų, kurie pritaria tokiems pokyčiams, ir tų, kurie jiems priešinasi. Taip pat tokios temos kaip tos pačios lyties asmenų santuokos pasiekė ir mūsų šalis – tai buvo neišvengiama. Ir tokiose diskusijose sunku išlikti racionaliam, sunku „mandagiai nesutikti“, ypač kvailoje socialinių tinklų aplinkoje. Jei kalbėtume tik apie mokesčių tarifus – viskas būtų lengviau. Bet jei kalbama apie teisę į abortą ar tos pačios lyties asmenų santuoką, ir viena pusė mano, kad tai nuodėmė, dėl kurios visi pateksime į pragarą, o kita pusė mano, kad tai turėtų būti pagrindinės žmogaus teisės... Tada labai sunku rasti kompromisą. Na, o kai kurie politikai, ima šiais klausimais piktnaudžiauti.
Kalbino Rūta Vyžintaitė
