Vykstant diskusijai dėl Lietuvos santykių su Kinija peržiūrėjimo, Vilniaus universiteto žurnalo „Politologija“ redakcija paprašė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjų Konstantino Andrijausko ir Raigirdo Borutos pasidalinti savo įžvalgomis apie šių santykių praeitį ir galimą ateitį, rašoma Vilniaus universiteto pranešime žiniasklaidai.
– Nagrinėdami Lietuvos ir Kinijos santykius nuo 2021-ųjų išskiriate tris skirtingus Kinijos diplomatinės prievartos Lietuvos atžvilgiu etapus. Gal galėtumėte pakomentuoti, kokie jie ir kas jiems būdinga?
Konstantinas Andrijauskas: Santykių dinamika didele dalimi buvo susijusi su Taivanu. 2019 m. rugpjūčio 23 d. mes turėjome pakankamai rimtą incidentą, kai Katedros aikštėje Tibeto rėmimo grupė kartu su keletu politikų surengė solidarumo su protestuotojais Honkonge akciją ir pirmą kartą Baltijos šalių istorijoje ten pasirodė pro-kiniškai nusiteikusi grupė, kurią sudarė ir Kinijos karjeros diplomatai, iš kito renginio atvykę automobiliais diplomatiniais numeriais. Tai buvo ryškus vilko-kario diplomatijos pavyzdys.
Priminsiu, kad šia metafora, apibūdinama Kinijos diplomatų laikysena ginant savo šalies nacionalinius interesus, dažnai veliantis į atvirus konfliktus su juos priimančiomis šalimis. Galima teigti, kad paskutinysis Kinijos ambasadorius Lietuvoje Shen Zhifei buvo tos tendencijos atstovas. Bandome akcentuoti, jog nors vilko-kario diplomatija pirmiausia yra apie retoriką, kartais ji perauga ir į radikalesnius praktinius veiksmus. Ir kai kurie iš tų praktinių veiksmų yra kokybiškai nauji, unikalūs ir dėl to reikalaujantys kitokios konceptualizacijos. Taigi galima kelti klausimą, kiek tai, ką minėjau, yra vilko-kario diplomatijos dalis. Chronologiškai tarsi ir yra dalis, bet, pagal pirminį apibrėžimą, tai, visų pirma, yra retorika, o mums labiau įdomi praktika.
Kitas to, ką vadiname diplomatine prievarta, etapas prasidėjo vos po keleto mėnesių, 2020 m. pradžioje prasidėjus [Covid-19] pandemijai. Dar po pusmečio Lietuvoje įvyko rinkimai. XVIII Vyriausybė paskelbė nuo šiol vykdysianti vertybinę užsienio politiką. Vienas svarbiausių jos tikslų buvo pakankamai drastiška santykių su Kinijos Liaudies Respublika peržiūra ir neoficialių santykių su Taivanu mezgimas. Po to tą politiką imtasi įgyvendinti praktiškai – pasitraukta iš „17+1“ forumo [17 Vidurio ir Rytų Europos valstybių + Kinija] ir, dar svarbiau, Vilniuje įkurta Taivaniečių atstovybė, kas daugeliu atžvilgių buvo beprecedentis dalykas. Kinija, reikia suprasti, bendrai reagavo į santykių su ja peržiūros politiką, bet labiausiai šią šalį išerzino būtent atstovybės atidarymas.
Paskutinis, įdomesnis, etapas yra susijęs su XVIII vyriausybės kadencijos pabaiga. Mes turėjome XIX, dabar jau XX Vyriausybę. Skirtingai negu galbūt buvo galima tikėtis, šių Vyriausybių politikoje Kinijos atžvilgiu bent kol kas regime praktinį, nors nebūtinai retorinį tęstinumą. Mes matėme, kad ir Gintauto Palucko vyriausybė kalbėjo apie santykių normalizaciją su Kinija. Iš tikrųjų Gabrielius Landsbergis dar prieš kelerius metus apie tai pradėjo kalbėti, bet praktiškai mes esame labai toli nuo to ir net, kaip rodo duomenys, vietomis netgi toliau negu buvom. Tarkim, šiandien Vilniuje nebėra kinų karjeros diplomatų, kitaip nei vos prieš metus.
– Visas nuo 2019 metų Kinijos Lietuvai taikomas spaudimo priemones straipsnyje apibūdinate vartodami diplomatinės prievartos sąvoką. Gal galėtumėte išsamiau paaiškinti, ką turite omenyje?
K. Andrijauskas: Mes žiūrėjome į to, ką Kinija darė Lietuvos atžvilgiu, specifiką, nes manome, kad yra daug unikalių priemonių, kuriomis Kinija taikė spaudimą mūsų valstybei. Kai kurios iš jų yra ekonominės kilmės, kitos – diplomatinės. Tai, ką apibūdiname kaip diplomatinę prievartą, kokybiškai skiriasi nuo vadinamosios prievartinės diplomatijos. Paprastai tarptautinių santykių teorijoje prievartinė diplomatija yra diplomatinio komunikavimo būdas, susijęs su grasinimu. Bet tai, ką darė Kinija Lietuvos atžvilgiu, apima konkrečias praktines, o ne tik retorines priemones. Ten iš tikrųjų būta grasinimų, pakankamai agresyvios ir aršios retorikos. Bet mes atkreipėme dėmesį, kad tai, ką Kinija daro, yra ne tik kalba, bet ir veiksmai, kurie dažnai prieštarauja Vienos diplomatinių santykių konvencijai, t. y., prieštarauja režimui ir taisyklių rinkiniui, kuris tarsi turėtų reguliuoti diplomatų elgseną kitoje šalyje. Mūsų manymu, Kinijos taikytos priemonės Lietuvos atžvilgiu buvo labai inovatyvios, kūrybiškos bei kai kuriais atvejais iš tikrųjų mums skausmingos. Apibendrinant, diplomatine prievarta vadiname formalių ir neformalių, tarp jų ir iš tarptautinės diplomatinės teisės perspektyvos neleistinų, su diplomatija susijusių priemonių naudojimą, siekiant priversti jos taikinį pakeisti savo elgseną tokiu būdu, kad būtų labiau atsižvelgta į prievartos inicijuotojo užsienio politikos interesus.
– Minėjote, kad Kinija Lietuvai taiko daug itin išradingų diplomatinės prievartos priemonių. Kiek iš jų šių abiejų šalių santykiuose sąlyginai naujos, taikomos tik nuo 2021 m., o kurios pradėtos naudoti dar anksčiau?
K. Andrijauskas: Inovatyviausia priemonė yra, sakyčiau, kinų inicijuotas vienašališkas diplomatinių santykių nužeminimas iki reikalų patikėtinio lygmens. Ir ką čia reiškia vienašališkumas? Iš esmės jie sukūrė tokią teisinę regimybę, kad Lietuva tarsi su tuo sutinka, nors pastaroji su tuo nesutinka iki šiol. Paprastai tokiam nužeminimui reikia abipusio pritarimo. Tuo tarpu Lietuvos oficiali pozicija yra tokia, kad ji vis dar turi ambasadą Pekine. Lietuvos Respublika nepripažįsta, kad Vilniuje veikia tai, ką Kinija oficialiai vadina savo reikalų patikėtinių biuru. Iš mūsų valstybės perspektyvos žiūrint, tai vis dar yra ambasada ir šie keli niuansai, matyt, yra patys svarbiausi, bet ten yra nemažai antrinių aspektų.
Greta diplomatinių priemonių yra ekonominės, o kitos priskirtinos pilkajai zonai. Kalbant apie pilkąją zoną, kaip pavyzdys galėtų būti tai, kaip mes traktuotume Pekino keliamus sunkumus, tarkime, Lietuvos piliečių atvykimui į Kinijos Liaudies Respubliką. Aš priminsiu, kad estams ir latviams dabar įvažiavimas į Kiniją trumpalaikiam buvimui yra supaprastintas, mums ne, taigi mes turime papildomų problemų. Ar tai yra diplomatinis dalykas? Ir taip, ir ne. Juk kinai tokiu atveju naudoja konsulines priemones tam, kad ribotų atvykimą ir, kartu, riboja dvišalį bendradarbiavimą.
Diplomatinių santykių nutraukimas kaip toks yra įmanomas. Visa tai numato Vienos konvencija. Lietuvos atveju mes stebėjome Kinijos bandymus veikti Lietuvą, siųsti netradicinius signalus netradicinėms priemonėms. Tai yra ne notos, ne vienareikšmiški, tiesioginiai ambasadorių atšaukimai ir t.t. Pavyzdžiui, buvo tokia iliustratyvi istorija su tuometine Lietuvos ambasadore Kinijoje Diana Mickevičiene, dabartine šalies ambasadore Indijoje. Kai apie 2021-ųjų vidurvasarį Lietuva paskelbė apie savo planus leisti taivaniečiams atsidaryti savo atstovybę Vilniuje, mes dar buvome nustebę, kodėl kinai taip lėtai reaguoja. Tik po kelių savaičių tapo aišku, kad jie laukė mūsų tuometinės ambasadorės D. Mickevičienės nusileidimo Pekino oro uoste. Tik nusileidus ambasadorė buvo paskelbta persona non grata, bet ji negalėjo iškart vykti atgal į Lietuvą, nes tuomet Kinija vis dar vykdė nulinio Covido politiką. Taigi atskridusi į Pekiną mūsų šalies ambasadorė turėjo ten išbūti privalomą 2-3 savaičių karantiną.
– Bet ar tai kažkas unikalaus? Ar Kinija iki tol kažko panašaus nėra dariusi anksčiau?
Raigirdas Boruta: Mes kalbame apie Kinijos taikytą diplomatinę prievartą konkrečiu atveju, nes vėlgi akcentavome jos specifiką. Kinija turėjo panašų precedentą su Nyderlandais, kai devintajame dešimtmetyje olandai Taivanui pardavė savo povandeninius laivus. Tuomet Kinija irgi nužemino diplomatinių santykių atstovavimo lygį su Nyderlandais. [...] Praktiniai kinų veiksmai prilygo mūsų fizinės ambasados Pekine uždarymui ir mūsų diplomatų išvijimui iš Kinijos Liaudies Respublikos teritorijos. Tačiau Nyderlandų pavyzdys – geras pavyzdys, kaip Kinija visgi veikė Vienos konvencijos ribose. Tai buvo dvišalės konsultacijos, ir tik joms nepavykus viena pusė nusprendė pažeminti santykius, o kita pripažino ir sutiko su tuo. Lietuvos atveju mes to dvišališkumo neturime.
– Kokius dar metodus, nepriskirtinus diplomatinei prievartai, Kinija linkusi naudoti kaip būdus reguliuoti savo santykius su kitomis šalimis ir kuri iš jų būtų aktualiausia dabartiniame geopolitiniame kontekste?
R. Boruta: Jei nekalbant apie diplomatinius instrumentus, tai, žinoma, ekonominės spaudimo priemonės. Jas Kinija taiko gana plačiai ir tų šalių, kurios patyrė vienokį ar kitokį ekonominį spaudimą iš Pekino būtent dėl geopolitinių paskatų ar dėl Kinijos nepasitenkinimo tam tikromis užsienio politikos kryptimis, yra labai daug. Tad ekonominiai įrankiai dažniausiai ir naudojami, nes turbūt pasaulyje nėra tiek daug valstybių, kurios galėtų pasigirti visiška ekonomine nepriklausomybe nuo Kinijos, nes visos prekybos grandinės vienaip ar kitaip susijusios su Kinija. Lietuvos atvejis yra gana unikalus. Mūsų eksportas į Kiniją nebuvo reikšmingas ir tas žingsnis santykių plėtojimo su Taivanu link mums nesukėlė itin didelių nuostolių. Lietuvos atvejis parodė, kad šių ekonominių svertų panaudojimo efektyvumas siekiant užsienio politikos tikslų yra abejotino sėkmingumo.
– Po 2024 m. LR Seimo rinkimų į valdančiųjų gretas sugrįžę LSDP rinkėjams žadėjo atkurti pašlijusius Lietuvos santykius su Kinija, tačiau aktyvių veiksmų šiuo klausimu imtasi nebuvo ir tik neseniai pradėta apie tai kalbėti. Kaip manote, ar galima tikėtis santykių atšilimo?
R. Boruta: Retoriniame lygmenyje mes tikrai gana aiškiai rodom, kad norime atkurti diplomatinius santykius, kurie būtų tokio paties lygmens kaip Kinijos santykiai su kitomis ES šalimis. Akcentuojame, kad kalbamės, deramės, ir net Vyriausybės programoje yra įrašytas šis siekis. Tačiau mūsų sprendimo variantus ir konsensuso paieškas reikšmingai riboja griežta Kinijos laikysena ir reikalavimas ką nors daryti su Taivano atstovybe Lietuvoje – ar pakeisti pavadinimą, ar visiškai ją uždaryti. Bet kuris žingsnis turėtų neigiamų reputacinių padarinių. Tad šiuo metu tikrai nematyčiau galimos ar abiem pusėm priimtinos išeities iš šio diplomatinio akligatvio. [...] Visgi, mus iš dalies veikia ir išoriniai veiksniai, kurie po truputį spaus [atkurti bazinius diplomatinius santykius su Kinija]. Pavyzdžiui, Lietuvos pirmininkavimas ES Taryboje 2027 metais. Kitas veiksnys yra mūsų prekyba su Kinija. Pastaruoju metu jos mastai sparčiai auga ir tai tikrai vers mus prisiminti, jog situacija vis dar nėra išspręsta. Iš kitos pusės pridėtina, kad turėjome lūkesčių, jog Taivanas didele dalimi kompensuos tuos ekonominius praradimus, tačiau šioje srityje mes, deja, irgi turime nemažai nepateisintų lūkesčių.
Nuoširdžiai ačiū už skirtą laiką ir įžvalgas.
Interviu ėmė ir parengė Taja Tamkevičiūtė.
Šis straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Periodinio mokslo žurnalo „Politologija“ leidyba“, kuriam finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-LISs-25-27.
